Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Argentinos istorija skirstoma į tris pagrindines dalis: ikikolumbinį laikotarpį, XVI a. prasidėjusį kolonijinį laikotarpį ir nuo XIX a. pradžios prasidėjusį nepriklausomos Argentinos valstybės laikotarpį.

Priešistorė ir Inkų imperija

Šiais laikais Argentinai priklausančios teritorijos iki ispanų kolonizacijos buvo palyginti mažai apgyvendintos. Manoma, kad pirmieji žmonės čia pasirodė maždaug 10 tūkst. metų pr. m. e., nors pagal kai kuriuos tyrimus teigiama, kad pirmieji žmonės čia atsirado jau prieš 20 tūkst. metų, taip pat nėra tiksliai nustatyta ar apgyvendinimas vyko per Šiaurės Ameriką ar per Polineziją, kaip teigia kai kurie tyrinėtojai.

Pampoje gyvenusios gentys – , tehuelčai iki ispanų pasirodymo buvo klajokliškos ir neturėjo jokios pažangesnės technologijos, tuo tarpu šiaurės vakaruose gyvenusios gentys nuo ankstyvųjų viduramžių užsiiminėjo gyvulininkyste ir ypač architektūros srityje buvo toli pažengusios. Tai liudija įtvirtinimai Tukumano provincijoje. XIII-XIV a. inkų imperija stipriai pasistūmėjo į pietus ir apie 1450 m. apėmė didelę Argentinos šiaurės rytų dalį, o didžiausio išsiplėtimo laikotarpiu pasiekė šiuolaikinės Mendosos provincijos šiaurę. Daugelis šio regiono genčių, pvz., kolai Punos aukštikalnėje, perėmė kečujų kalbą ir inkų technologiją. Šiaurės vakarų Argentinoje gyvenusios sėslios diagitų gentys ilgai priešinosi inkų imperijos ekspansijai. Gvaraniai ir su jais susiję , Mbya ir Chané gyveno dar toliau į rytus Didžiajame Čake, dabartinėje Misioneso provincijoje ir inkų imperija jų nesiekė.

Ispanijos kolonija

Pirmąkart regioną europiečiai pasiekė Amerigo Vespučio kelionės metu 1502 m. Ispanų jūrininkas Juan Díaz de Solís dabartinę Argentiną aplankė 1516 m.

Dabartinės Argentinos teritoriją XVI a. ispanai kolonizavo dviem kryptimis: iš Peru užėmė šiaurės vakarų dalį, o iš kitos pusės nuo Atlanto, buvo kuriamos ispanų kolonijos La Platos baseine, tarp jų ir Buenos Airės, kur 1580 m. ispanai ilgam įsitvirtino, po to kai pirmosios kolonijos kūrimas 1536 m. dėl pampos indėnų pasipriešinimo sužlugo. Ispanai teoriškai taip pat pretendavo ir į toliau į pietus esančias teritorijas, tačiau kolonializmo laikotarpiu faktiškai tos žemės ispanams nepriklausė.

Argentinos pavadinimas kilęs iš lotyniškojo sidabro pavadinimo – argentum. Pirmieji europiečiai, vadovaujami Juan Díaz de Solís, pasiekė La Platą. Čia jie pas vietinius gyventojus rado šiek tiek sidabro bei išgirdo legendą apie Sidabro šalį (Sierra del Plata). Dėl to Paranos estuarija praminta Río de La Plata („Sidabro upe“), o šalis įgijo Argentinos vardą. Pirmą kartą Argentinos vardas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1612 m. Ruy Díaz de Guzmán Argentinos užkariavimo metraščiuose.

Administraciškai šiuolaikinė Argentina iš pradžių buvo Peru vicekaralystės, kuri apėmė visą Pietų Ameriką, išskyrus portugalų įtakos sferą, dalimi.

XVIII a. ispanų Pietų Amerika politiškai buvo perdalinta. Po to, kai 1717 m. nuo Peru vicekaralystės buvo atskirta šiaurėje esanti Naujosios Granados vicekaralystė, 1776 m. pietinėje dalyje nuo Peru buvo atskirta Rio de la Plata vicekaralystė. Ji taip pat apėmė dabartinę Boliviją, Paragvajų ir Urugvajų.

Rio de la Platos vicekaralystės sostine tapo Buenos Airės. Miestas taip pat įgavo teisę savarankiškai vykdyti prekybą. Tai sukėlė greitą miesto augimą paskutiniais XVIII a. dešimtmečiais ir pažadino argentiniečių nacionalinę savimonę.

1806 ir 1807 m. konflikto su Ispanija metu anglai du kartus bandė užimti Buenos Aires. Šios pastangos baigėsi nesėkmingai, bet daugiausia ne dėl ispanų kariuomenės, bet vietinių gyventojų pasipriešinimo. Ši pergalė sustiprino nacionalistų ambicijas ir paruošė dirvą nepriklausomybei.

Nacionalinės valstybės kūrimas

Argentinos nacionalinis didvyris – Chosė de San Martinas

Padedamos Prancūzijos revoliucijos ir sėkmingo JAV nepriklausomybės karo Lotynų Amerikoje plito liberalios idėjos.

1810 m. gegužės 25 d. Buenos Airėse paskelbta nepriklausomybė turėjo tik vietinį poveikį; didelė dalis Rio de la Platos teritorijų siekė savo kelio. 1811 m. atsiskyrė Paragvajus.

Karinės Chosė de San Martino ir Simono Bolivaro pergalės 1814–1817 metais pakeitė situaciją ir likusi Rio de la Platos dalis 1816 m. liepos 9 d. pasiskelbė nepriklausoma.

Po to keletą metų vyko vidiniai konfliktai, kurių metu atsiskyrė Bolivija (1825 m.) ir Urugvajus (1828 m.). Tuo pačiu metu įsižiebė konfliktas tarp vadinamųjų unitarų, kurie siekė Buenos Airėmis besiremiančios centralizuotos valstybės ir federalistų, kurie siekė atskirų provincijų nepriklausomybės. 1827–1852 m. provincijos buvo nepriklausomos viena nuo kitos, tačiau Buenos Airės dėl savo prekybinės galios pasiekė hegemoniją.

Po išsivadavimo kovų nuo 1829 iki 1852 m. sekė konservatyvus ir federalistinis kontrsąjūdis vadovaujamas Chuano Manuelio de Rosas (Juan Manuel de Rosas), kai liberalūs politikai buvo priversti išvykti į tremtį.

Roso diktatūra baigėsi generolo Justo José de Urquiza perversmu, kurį rėmė Urugvajus ir Brazilija. 1853 m.provincijos priėmė respublikonišką Konstituciją, kurios nepripažino Buenos Airės.

1859 m. nesutarimai pasibaigė pasiekus karinę pergalę ir Argentina buvo suvienyta. Liberalus politikas Bartolomé Mitre Nacionalinio susirinkimo buvo išrinktas prezidentu. Po jo 1868 m. sekė Domingo Faustino Sarmiento.

1869 m., valdant Sarmiento, buvo atliktas pirmasis nacionalinis gyventojų surašymas. Tuo metu Argentinoje gyveno 1 836 490 gyventojų, iš jų 31 % Buenos Airių provincijoje. 8 % visų gyventojų sudarė europiečiai (t. y. „ne Argentinos piliečiai“). Tik 5 % sudarė indėnai. 71 % gyventojų buvo beraščiai (nemokėjo nei rašyti, nei skaityti) ir tik 17 % balsavimo teisę turinčių piliečių mokėjo rašyti.

Šiuo laikotarpiu vyko Trigubo aljanso karas tarp karą laimėjusių – Argentinos, Brazilijos ir Urugvajaus prieš Paragvajų (1865–1870 m.). Per tolesnį dešimtmetį generolas Julio Argentino Roca pilnai pajungė pampą, o 1880 m. tapo prezidentu. Tais pačiais metais Buenos Airės buvo paskelbtos oficialiai Argentinos sostine.

Konservatyvi oligarchinė demokratija

1880–1929 m. Argentinoje vyko ekonominis pakilimas ir didėjo imigracija, daugiausia iš Europos. Imigraciją paskatino prezidentas Nicolás Avellaneda, kuris supaprastino reikalavimus gyvenimo leidimui gauti. Ekonomikai buvo būdingas žaliavų eksportas ir pramoninių prekių importas. Ekonominio pakilimo laikotarpis baigėsi su pasauline ekonomine krize.

Roca vyriausybė ir vėlesnės vyriausybės buvo oligarchiško pobūdžio, stipriai įtakojamos didžiųjų žemvaldžių. Didžioji dalis gyventojų dėl išmoningos rinkiminių apgaulių sistemos praktiškai neturėjo politinių teisių, balso teisės neturėjo ir imigrantai. Tik priklausantys aukštutinei klasei ir bendradarbiaujantys su vyriausybe galėjo balsuoti. Dėl tokių santykių sukelto bejėgiškumo 80-ųjų viduryje kilo kontrjudėjimas – Unión Cívica (Pilietinė sąjunga). Nuo 1890 m. per kruvinus sukilimus ji atkreipė į save dėmesį ir nepaisant įnirtingo pasipriešinimo pasiekė tam tikrų nuolaidų.

Nuo 1900-ųjų išpopuliarėjo nacionalistinės idėjos, kurios orientavosi labiau į Europą, nei JAV.

Imigrantai tuo tarpu organizavosi į solidarias bendruomenes, kurios vėliau sudarė pagrindą profesinėms sąjungoms. 1901 m. susikūrė anarchistinės orientacijos profsąjungų susivienijimas FORA, kuris kartu su Unión Cívica ir socialistinėmis partijomis sudarė opoziciją. FORA ir socialistai vyriausybės buvo brutaliai persekiojami, pripažinimą pasiekė tik Unión Cívica. 1912 m. opozicija privertė prezidentą įvesti privalomą balsavimą, kuris sugriovė vyravusią sukčiavimo balsavimo metu sistemą.

Demokratija

1916 m. esančią vyriausybę pakeitė Radikalų partija vadovaujama Hipólito Yrigoyen, kuri buvo atsiskyrusi nuo Unión Cívica. Ši pergalė įvyko tik dėl 1912 m. pasiektos rinkimų reformos.

Yrigoyen ir po jo prezidentavęs (1924-28) bandė vykdyti nacionalinės santarvės politiką. Profesinės sąjungos buvo įtrauktos į derybas, taip pat ir su studentų judėjimu, kuris 1918 m. Kordoboje (Córdoba) reikalavo sustabarėjusios universitetų hierarchijos reformos. Nepaisant to, kilo kruvini darbininkų maištai Buenos Airėse (1919 m.) ir Patagonijoje (1921-22 m.).

1928 m. Yrigoyen perrinktas prezidentu. Kartu su pasauline ekonomine krize konservatyvioji opozicija ėmė įgauti paramą ir kurti perversmo planus.

Pasaulinė ekonominė krizė

1930 m. Yrigoyenas buvo nuverstas karinio pučo metu. Konservatyvus generolas stengėsi atstatyti senąją tvarką, tačiau demokratinė sistema išliko. 1932 m. rinkimus laimėjo .

Pasaulinės prekybos žlugimas paskatino industrializaciją, kuri turėjo pakeisti importą ir sustiprinti ekonominę Argentinos nepriklausomybę. Tuo metu augo įtampa tarp dešiniųjų, fašistinių ir kairiųjų, radikaliųjų partijų. Argentinos politikai tuo metu būdingos dešiniosios ir karinės vyriausybės. Demokratija egzistavo tiktai popieriuje, rinkimų klastojimas buvo įprastas. 1938 m. prezidentu išrinktas bandė stiprinti demokratiją, tačiau jam nepavyko ir 1942 m. jį pakeitė ultrakonservatyvus , kuris sugrąžino rinkimų klastojimo sistemą, tačiau jo pozicijos buvo silpnos, taip pat ir dėl karinių sluoksnių nepasitenkinimo jo pastangomis palaikyti sąjungininkus Antrajame pasauliniame kare, ypač iš profašistinių generolų pusės.

Antrasis pasaulinis karas

1943 m. nuvertė pučistai ir iki 1946 m. valdė kariškiai. Antrajame pasauliniame kare Argentina oficialiai laikėsi neutraliteto, tačiau simpatizavo Ašies valstybėms, o karo pabaigoje palaikė sąjungininkus. Tuo metu jaunam karininkui Chuanui Peronui (Juan Perón) pavyko prisibrauti iki valdžios: jam kariškiai patikėjo Darbo ministeriją ir dėl savo plačių nuolaidų profesinėms sąjungoms jis greitai tapo darbininkų klasės didvyriu. Kai 1945 m. prieš kariškius susiformavo demokratinė opozicija, kariškiai pabandė atkurti socialinę santarvę, o Peroną atleido ir suėmė. Tačiau, kai opozicinis judėjimas toliau demonstravo reikalaudamas demokratinių permainų ir padėtis pasidarė nebepakenčiama, kariškiai nusprendė Peronui suorganizuoti propagandinę kampaniją ir sužlugdyti opoziciją. Paleistas Peronas pasinaudojo savo populiarumu ir pasirūpino laisvų rinkimų suorganizavimu.

Peronizmas

Chuanas Peronas laimėjo 1946 m. rinkimus nedidele persvara, tačiau su savo žmona Eva Perón (dar vadinta Evita, m. 1952) dominavo Argentinos politiniame gyvenime iki 1955 m. Dalis peronistinės politikos buvo svarbių pramonės šakų nacionalizavimas ir importo pakeitimo vietine gamyba modelio vystymas. 1949 m. Peronas įgyvendino konstitucijos pakeitimą, kuris jam leido antrą prezidento kadenciją.

Perono valdymo laikotarpį galima apibūdinti kaip demokratijos ir diktatūros hibridą: kitos partijos buvo leidžiamos ir vyko laisvi rinkimai, tačiau žiniasklaida ir profesinės sąjungos buvo kontroliuojamos Perono ir jo partijos aparato. Asmenybės kultas ir nacionalistinė propaganda buvo Perono valdymo pagrindiniai ramsčiai. Perono valdymo metu, ypač per pirmąją kadenciją Argentinos ekonomika suklestėjo ir buvo pasiektas gerovės lygis, kurio niekada vėliau pasiekti nepavyko. Iš to laikotarpio kilęs Perono posakis, kad iš to, ką viena argentiniečių šeima išmeta į šiukšlyną, galėtų pragyventi penkios europiečių šeimos.

Konservatoriai stebėjo Perono veiklą su nepasitikėjimu ir antrosios jo kadencijos metu nusprendė surengti perversmą. Susiformavo platus konservatorių-liberalų opozicinis judėjimas, kuris rėmėsi, visų pirma, senąja dvarininkų oligarchija, bet palaikomas dalies profesinių sąjungų ir vėliau net Katalikų bažnyčios. Ekonominės problemos lėmė, kad šis judėjimas buvo palaikomas ir dalies vidurinio sluoksnio, bet darbininkų klasė liko ištikima Peronui.

Pučas ir nestabilumo laikotarpis

1955 m. Perono valdymą nutraukė vadovaujamas karinis pučas, kurio metu žuvo apie 4000 žmonių. Net ir po pašalinimo nuo valdžios Peronas liaudyje išliko populiarus ir turėjo įtaką gyvendamas tremtyje.

Tolimesniais metais išryškėjo konfliktas tarp politinių interesų grupių: nacionalpopulistai norėjo tik truputį reformuoti peronistinę ekonomikos politiką ir toliau remtis industrializavimu remiantis Argentinos kapitalu. Vystymosi politikos šalininkai norėjo industrializacijos procesą išplėsti pusfabrikačių ir ilgalaikio naudojimo prekių (pvz., automobilių) gamybai, taip pat į sektorius dominuojamus užsienio kapitalo. Liberalai, daugiausia remiami dvarininkų ir buržuazijos, siekė atsisakyti nerentabilių pramonės šakų ir pereiti prie laisvosios prekybos.

Lonardi dar 1955 m. pakeitė , kuris vėl įteisino 1853 m. Konstituciją. 1956 m. rinkimuose daugumą laimėjo (Radikalų partija); 25 % biuletenių buvo tušti, kurių nežymėti ragino uždrausta peronistų partija. Naujai išrinktas parlamentas patvirtino 1853 m. Konstitucijos grąžinimą. 1958 m. vasario m. rinkimuose laimėjo vystymosi politikos šalininkas iš UCRI (Unión Cívica Radical Intransigente – Nesutaikoma radikalų piliečių sąjunga), kairiosios senosios UCR (Unión Cívica Radical – Radikalioji piliečių sąjunga) frakcijos, kurią iš dalies rėmė peronistai, įvairios provincijų partijos bei komunistai.

Frondizi vyriausybę 1962 m. nuvertė kariškiai, kurie jai prikišo simpatijas peronistams. Vietoje Frondizi, kuris buvo internuotas Martín García saloje paskirtas senato pirmininkas José María Guido. Kitus rinkimus 1963 m. liepą, kuriuose peronistams ir komunistams buvo uždrausta dalyvauti, laimėjo iš UCPR (Unión Cívica Radical del Pueblo – Radikali liaudies pilietinė sąjunga), kuris nors ir skelbėsi nesąs peronistas, tačiau atstovavo nacionalpopulistams ir bandė grįžti prie peronistinės politikos, nors ir griežtai neįtraukiant peronistų judėjimo. UCRP gavo balsų daugumą, tačiau ši dauguma sudarė tik 25 % visų atiduotų balsų. Nuverstojo prezidento Frondizi partija UCRI su 16 % balsų gavo trečią vietą. Apie 40 % likusių balsų pasidalino tarp 47 kitų partijų.

Peronistų sėkmė regioniniuose rinkimuose ir papildomuose rinkimuose 1965 m., taip pat darbininkų neramumai sukelti blogos ekonominės padėties, sukėlė naują pučą 1966 m. birželio 27 d., kuriam vadovavo generolas (Juan Carlos Onganía). Pareigas einantis prezidentas Arturo Umberto Illía paskelbtas nuverstu. Konservatyvusis Onganija birželio 28 d. prisiekė kaip naujas prezidentas ir įvedė diktatūrą, kurioje vadovauti turėjo „ekspertai“. Buvo paleistas parlamentas ir uždrausto politinės partijos. Onganijos vyriausybė siekė ekonomikos vystymo ir industrializacijos. Opozicija ir nebendradarbiaujančios profesinės sąjungos buvo griežtai persekiojamos. Tuometinis peronistinių profsąjungų lyderis Augusto Vandor, dar vadinamas el lobo (vilkas), sumania taktika ir derybomis pasiekė tam tikrų vyriausybės nuolaidų, tačiau įgautą valdžią naudojo asmeniniam praturtėjimui, kas sukėlė oficialaus profsąjungų susivienijimo CGT skilimą į du sparnus. 1969 m. Vandorą nužudė dešinieji teroristai.

Tais pačiais metais kilo neramumai Kordoboje (Córdoba) ir Rosarijuje (Rosario), dėl kurių Onganija prarado prezidento postą. Jo įpėdinis tikėjosi pereiti prie demokratinio valdymo, tačiau jau 1971 m. po naujų neramumų Kordoboje turėjo atsistatydinti. Šiuo laikotarpiu išaugo įvairios partizaninės grupuotės. Didžiausia iš jų Montoneros buvo peronistinės, o kitos, pvz., Ejército de Liberación Nacional (ELN) ir Ejército Revolucionario del Pueblo (ERP) komunistinės pakraipos. Dėl savo socialinės veiklos (pvz., maisto dalinimo lūšnynuose) labiausiai išsiskyrė ERP, kuri buvo mėgstama studentų ir liaudies.

Paskutinis kariškių paskirtas prezidentas , pradėjęs eiti pareigas 1971 m. ruošė šalį demokratijos atkūrimui. 1972 ir 1973 m. būdingi protestai, smurtas ir tremtyje gyvenančio Perono bei Lanusse varžymasis. 1973 m. kovo mėnesio rinkimus laimėjo peronistai, kurių atstovas laimėjo prezidento rinkimus, bet jau rinkimų kampanijos metu pareiškė, kad jei grįžtų Peronas, atiduotų jam savo postą. Augant kairiųjų ir dešiniųjų terorui bei grįžus iš tremties Peronui jam buvo suteikta galimybė vėl užimti prezidento pareigas. Tuo metu Peronas laikėsi kieto dešiniojo kurso ir negailestingai persekiojo opoziciją, ypatingai komunistus ir socialistus. Ekonominių problemų išspręsti jam nepavyko. Po Perono mirties 1974 birželio mėnesį, jo vietą užėmė jo trečioji žmona Isabel Perón. Jos prezidentavimo laikotarpiui būdingas ekonominis nuosmukis ir atsinaujinęs terorizmas. Už daugybę vadinamųjų „dingusiųjų“ ir nužudytų opozicionierių ir kairiųjų aktyvistų buvo atsakinga dar Perono įkurta pusiau valstybinė teroro brigada Alianza Anticomunista Argentina (AAA).

Karinė diktatūra ir valstybinis teroras

1976 m. kovo mėn. kariškiai, vadovaujami Jorge Rafael Videla vėl perėmė valdžią į savo rankas, remiami liberalų grupės, kuri ekonominės krizės akivaizdoje matė savo įsitvirtinimo galimybes. Vadinamasis „nacionalinės reorganizacijos procesas“ turėjo „ligota“ apibūdinamą Argentinos visuomenę grąžinti prie konservatyviųjų idealų ir galutinai sunaikinti kairiasias partizanines grupuotes. Valdžia pradėjo „Nešvarųjį karą“ (Guerra Sucia), kurio metu buvo „pradanginami be žinios“ komunistų veikėjai, peronistai ir kiti valdžiai nepalankūs asmenys. Daugybė oponentų įkalinta kalėjimuose, nuteista myriop. Iš viso karinės diktatūros laikotarpiu „pradanginta“ apie 30 000 žmonių. Nepaisant to, ši diktatūra neoficialiai buvo remiama JAV, kuri bijojo komunistų įtakos Lotynų Amerikoje. 1981 m. prezidentu de facto tapo generolas Leopoldas Galtjeris. Jo nurodymu šalies karinės pajėgos įsiveržė į Folklando salas, valdomas britų, ir paskelbė jas Argentinos teritorija. Jungtinė Karalystė netrukus ėmėsi atsakomųjų veiksmų, tuo pradėdama 2 mėnesius trukusį Foklando karą. Nepaisant to, kad Folklando salos labai nutolusios nuo Jungtinės Karalystės, britai sugebėjo pasinaudodami didesne karine patirtimi ir ginkluote įveikti argentiniečius. Karo metu žuvo 655 Argentinos kariai. Po nesėkmės kare Galtjeris buvo pašalintas iš posto, o šalies vadovu tapo Reinaldas Bignonė. Dėl didelio visuomenės spaudimo jis buvo priverstas paskelbti nepriklausomus rinkimus, tuo užbaigdamas karinę diktatūrą.

Demokratijos sugrįžimas

1983 m. spalio 30 d. prezidento rinkimus laimėjo Raulis Alfonsinas. Šalis sugrįžo prie konstitucinio valdymo. Netrukus buvo įsteigta komisija karinės chuntos nusikaltimams tirti, vadovaujama rašytojo Ernesto Sábado. Komisija ištyrė daugelį karo nusikaltimų, tačiau dauguma chuntos lyderių rimtų bausmių išvengė. Šalis turėjo rimtų ekonominių problemų. 1989 m. prezidento rinkimuose laimėjo peronistas Karlosas Menemas. Jis ėmėsi radikalių ekonominių reformų. Pradėta privatizacija, Argentinos pesas susietas su JAV doleriu, padidėjo užsienio investicijos, sumažėjo infliacija. Jam pavyko atnaujinti diplomatinius santykius su Jungtine Karalyste. Tai leido Menemui laimėti kitus prezidento rinkimus. Tačiau bedarbystės problemos panaikinti nepavyko. Be to labai išsikerojo korupcija, suaktyvėjo radikalai ir teroristai (1992 ir 1994 m. teroro aktai prieš žydus).

Ekonominė krizė

1999 m. į valdžią atėjus Fernandui de la Rua šalį jau slėgė ekonominės problemos. Pakilus dolerio kursui padidėjo infliacija, prasidėjusios ekonominės krizės kitose šalyse, užsienio skolos. Galiausiai 2001 m. prasidėjo masinis indėlių atsiėmimas iš bankų, kapitalo nutekėjimas. Vyriausybė, siekdama sustabdyti bankų krizę, paskelbė corralito programą, kuri sukėlė visuomenės nepasitenkinimą. Prasidėjo masinės demonstracijos ir riaušės. Finansų ministras Domingo Cavallo atsistatydino. Netrukus atsistatydino viceprezidentas ir kiti aukšti pareigūnai. Galiausiai ir de la Rua buvo priverstas atsistatydinti. Krizė apėmė ir Senatą. Laikinieji prezidentai keitė vienas kitą kas kelios dienos. Tik 2002 m. sausio 2 d. paskirtas laikinasis prezidentas, peronistas Eduardas Dualdė sugrąžino šalyje stabilumą.

Atsigavimas

Dualdė ir jo administracija sugebėjo sustabdyti krizę taikydami konservatyvias bet veiklias ekonomines priemones. Sumažintas nedarbas, infliacija, užsienio skolos. Stabilizavus padėtį, buvo paskelbti nauji prezidento rinkimai, kuriuos didele persvara laimėjo Nestoras Kiršneris. Jam valdant šalis ekonomika pradėjo kilti. Panaikintos užsienio skolos. Valdant Kiršneriui plėtojami artimi santykiai su Venesuela, Brazilija ir Kuba. Manoma, kad formuojama JAV alternatyvi koalicija.

• • r

Pietų Amerikos šalių istorijos