Šiaulių senamiestis

Senamiestis
Šiaulių miesto savivaldybės pastatas Šiaulių senamiestyje
Senamiestis
55°55′52″š. pl. 23°18′54″r. ilg. / 55.931°š. pl. 23.315°r. ilg. / 55.931; 23.315 (Senamiestis)
Apskritis	Šiaulių apskritis
Savivaldybė	Šiaulių miesto savivaldybė

Senamiestis – vienas iš seniausių Šiaulių miesto rajonų, miesto centrinė dalis. Kitaip nei dauguma Lietuvos miestų istorinių senamiesčių, Šiaulių senamiestis neturi urbanistikos paminklo statuso.

Istoriografija

Šiaulių senamiestis nėra pakankamai ištirtas, kad būtų galima tiksliai pasakyti, kada čia apsigyveno pirmieji žmonės. Iki XVIII a. nėra ir pakankamai planinės bei ikonografinės medžiagos, o rašytiniai šaltiniai labai skurdūs. Trūkumo nekompensuoja ir XVII a. pradžioje daryti Šiaulių inventoriai.

Etnografija suteikia peno spėjimui, kad aukštumoje, kurioje dabar stovi Šiaulių katedra, buvo pilis, priklausiusi . Vienas iš 1236 m. Saulės mūšio, kuriame buvo nugalėti kalavijuočiai, dalyvių buvo bajoras iš Bulionių giminės. Aukštumos papėdėje, dabartiniame Kalniuke stovėjo kita pilis, kurioje gyveno bajoro šauliai, davę vardą miestui.

Apie miesto dydį ir pastatus yra žinių 1589 m. mokesčių kvituose – tuo metu Šiauliuose buvo trapecijos formos turgaus aikštė, apie ją 26 namai, gatvėse stovėjo 52 namai ir 29 lūšnos. Vėlesniais laikais šaltinių gausėja. Kiek daugiau informacijos yra apie XVIII a. pabaigos Šiaulius, pasikeitusius po reformų.

Aušros muziejuje saugoma archeologinių radinių iš miesto centro. 1954 m. muziejus organizavo archeologinius kasinėjimus Varpo g. prie namo Nr. 81, kur buvo atkasti žmogaus griaučiai. Rasti keli kapai su įkapėmis, datuojamomis XIV a. pabaiga – XV a. Prie Vilniaus g. 289 namo surinkta radinių, kurie leidžia manyti, kad ten yra Vlll-X a. buvo kapinynas. Statant universalinę parduotuvę (dabar Šiaulių prekybos namai) rastas galąstuvas, aptikta molio indų šukių, monetų. Yra radinių, rastų atsitiktinai ar trumpalaikių kasinėjimų metu.

Požeminis kultūrinis sluoksnis labai suniokotas pokarinių atstatymų, vėlesnių statybų, požeminių komunikacijų tiesimo metu. Vilniaus g. 157 archeologė Birutė Salatkienė pamatų duobės sienoje matė nepaliestą kultūrinį sluoksnį – akmeninį grindinį, didelio gaisro metu atsiradusį degėsių sluoksnį. 1996 m. P. Višinskio g. statant ūkinį pastatą rasta XVIII a. koklių, molio indų šukių.

Žvalgomųjų tyrinėjimų metu įvairiose miesto centro vietose, daugiausia kiemuose ir skveruose, kasami bandomieji šurfai – 1x1 m dydžio duobės. Archeologė Audronė Šapaitė 2006 m. rekonstruojant Savivaldybės skverelį viename šurfe aptiko namo kampą, mūrinių sienų apatinę dalį ir pamatus. Pagal prie jų rastus šakę puodams iš krosnies traukti, koklius, keramiką, pastatą datavo XIX a. Kituose dviejuose šurfuose nukasus maždaug 1,5 m šiuolaikinio statybinio laužo ir tamsios vientisos žemės sluoksnį rasta dar senesnių molinių indų šukių.

Senamiesčio dalies, saugomos kaip archeologinis paminklas, ribos eina Rūdės gatve iki Vilniaus gatvės, Vasario 16-osios gatve iki Prisikėlimo aikštės, Aušros alėja iki Kaštonų alėjos, Vilniaus gatve iki Dvaro g., Dvaro gatve iki Vytauto gatvės ir Vytauto gatve iki Rūdės gatvės. Architektūriškai vertinga teritorija, patvirtinus naują Bendrąjį planą, turėtų būti paskelbta gerokai didesnė teritorija.

Istorija

Žinoma, kad 1445 m., matyt, buvusios pilies teritorijoje buvo pastatyta pirmoji, medinė Šiaulių bažnyčia. Tai įvyko prabėgus nedaug laiko po oficialaus Lietuvos krikšto 1387 m. ir po 1413 m. rudens, kai Vytautas kartu su Jogaila Nemunu ir Dubysa atplaukė iki Betygalos apylinkių ir pakrikštijo pirmuosius žemaičių bajorus. 1415 m. sausio 17 d. popiežius Jonas XXIII atšaukė Ordino teises į Lietuvą, o bažnyčios Konstanco susirinkimas 1418 m. pripažino Žemaitiją Lietuvai. Todėl galima spėti, kad 1445 m. gyvenvietė, kurioje buvo nuspręsta pastatyti bažnyčią, turėjo būti pakankamai didelė. Tai buvo pirmoji povytautinė parapijos bažnyčia. Jos iniciatorius buvo vyskupas (1423–1434 m.), fundatoriai – Žemaičių seniūnas Mykolas Kęsgaila ir vyskupas Mikalojus Dziežgavičius.

1410 m. Žalgirio mūšyje buvo parklupdytas Vokiečių ordinas, o 1435 m. Pabaisko mūšis pašalino Livonijos ordino grėsmę Lietuvai, todėl laisvai galėjo plėtotis prekyba. Šia proga pasinaudojo ir Šiaulių gyventojai. Tuo labiau, kad gyvenvietė stovėjo ant Rygos – Tilžės kelio, į ją vedė keliai iš Žemaitijos, Jurbarko ir iš Upytės. Gyvenvietė netrukus išsiplėtė. 1589 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimas priėmė įstatymą, kuriuo įsteigiama karališkoji Šiaulių ekonomija, kurią valdė Radvilos, Sapiegos, Tyzenhauzai ir kiti didikai. Kiekvienas valdytojas iš ekonomijos stengdavosi sau išpešti kaip galima daugiau naudos. 1765 m. ekonomijos valdytojas iždininkas Antanas Tyzenhauzas padidino duoklę ir mokesčius, valstiečiams įvedė lažo prievolę ir 1774 m. pradėjo tvarkyti Šiaulius.

Rekonstrukcijos apimtį rodo 1781 m. Šiaulių centrinės dalies planas, kurį parengė architektas Josifas (Džiuzepė) Sakas (Giuzepe Sacco, 1735 m. Veronoje (Italija) – 1798 m. Vilniuje). Tada atsirado dabartinė Vilniaus gatvė, senosios turgaus aikštės vietoje numatyta nauja, daug didesnė, stačiakampė turgavietė. Iš jos į dvaro kompleksą (iki Dvaro gatvės) buvo nutiesta nauja gatvelė, kurios šiaurinėje dalyje iškilo parduotuvėlių galerija, sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą. 1783 m. plane gatvė vadinama Skersine. Ji naujosios aikštės pietinėje pusėje rėmėsi į greta Šv. Petro ir Povilo bažnyčios pastatytus teismo rūmus (dabartinio Šiaulių miesto savivaldybės pastato vietoje), nes 1775 m. į Šiaulius buvo perkeltas Telšių teismų reparticijos centras, o baigėsi ties įvažiavimo vartais į Šiaulių ekonomijos dvaro parką.

Vokiečių kareiviai degančiuose Šiauliuose 1915 m. Dab. Vilniaus gatvė

Šiaulių senamiestis Pirmojo pasaulinio karo metais. Priekyje
- Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvė

Šiaulių senamiesčio griuvėsiai Pirmojo pasaulinio karo metais

1795 m. Rusijos carienės Jekaterinos II įsakymu Šiaulių ekonomijos dvarai padovanoti grafui P. Zubovui. 1807 m. birželio mėnesį Šiauliai tapo tartum laikina Rusijos sostine, nes birželio 14 d. Napoleonas Prūsijoje sumušė generolo Beningseno vadovaujamos rusų kariuomenės pajėgas. Išgąsdintas caras Aleksandras I, kunigaikštis Kurakinas ir kiti didžiūnai Šiauliuose nekantriai laukė atomazgos. Jos laukė ir karo žygių išsekintas Napoleonas. Tarp abiejų valdovų lakstė diplomatai ir kurjeriai. Pagaliau, kai Aleksandras I, siekdamas išlaikyti sostą ir baudžiavinę santvarką, padarė daugybę nuolaidų, Napoleonas pasiūlė susitikti prie neutralaus Nemuno. Susitikimas baigėsi Tilžės taika. 1812 m. karo išvakarėse Aleksandras I vėl lankėsi Šiauliuose.

1915 m. besitraukdama rusų kariuomenė miestą padegė, o 1918–1919 m. jį bombardavo bermontininkai ir vokiečiai. Buvo sunaikinta apie 85 % senamiesčio pastatų. Iki 1929 m. miesto centras buvo atstatytas ir sutvarkytas. Centre pastatytos administracinės įstaigos, visuomeniniai pastatai, gražūs gyvenamieji namai. Centrinės gatvės išgrįstos netašytais akmenimis. 1937 m. iškelta stačiatikių cerkvė, turgavietė ir įrengta reprezentacinė aikštė su gėlynais ir fontanu.

Antrojo pasaulinio karo metais senamiestis vėl buvo sugriautas, iki ikikarinio lygio pavyko atstatyti tik keliolika pastatų. Atstatant senamiestį buvo laikomasi ikikarinio gatvių tinklo ir užstatymo linijų. Nebuvo atstatytas tik Turgaus (vėliau Pergalės, Prisikėlimo) aikštės perimetras, o vietoje sugriautų pirklių namų Vilniaus gatvėje liko aikštė, kurioje 1991 m. pastatytas paminklas Povilui Višinskiui. Visi kiti pastatai statyti pokario metais, nuvalius griuvėsius.

Žymiausi pastatai

Bažnyčiai paskirtame žemės sklype, be klebonijos, dar buvo pastatyti namai kunigams, špitolė ir parapijinė mokykla. Prie bažnyčios atsiradusioje turgaus aikštėje rikiavosi smulkių prekybininkų krautuvėlės, amatininkų dirbtuvės ir smuklės. Apie ilgą aikštės amžių byloja gilus kultūrinis sluoksnis. Tilžės gatvės ir Aušros alėjos sankryžoje jis siekia 180 cm. Čia palaidoti 4–5 akmenų grindiniai.

Pirmajai medinei bažnyčiai sutrūnijus, 1625 m. pradėta dabartinės mūrinės bažnyčios statyba. Sienų mūrijimas užtruko apie penkiolika metų. Vidaus įrengimas tęsėsi dar ilgiau. Bažnyčios pastatas buvo pritaikytas gynybai. Apie tai liudija siauri šaudymo langeliai. Karų su švedais metu bažnyčion bėgdavo slėptis miesto gyventojai. Šių karų metu bažnyčia pirmą kartą buvo sudeginta, o po to vėl atstatyta. Keletą kartų bokštą apgadino žaibai. Po kiekvieno atstatymo keitėsi bažnyčios bokšto ir stogo aukštis bei forma. Paskutinį kartą bažnyčia atstatyta 1951 m. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia yra aukščiausias statinys Šiaulių mieste, ypač toli matomas jos bokštas.

Centrinė miesto dalis praėjusiame šimtmetyje labai keitėsi. Dauguma pastatų karų metu buvo sudeginta, sugriauta, sunyko savaime arba buvo neatpažįstamai perstatyta. Šiame rajone yra pėstiesiems atiduota Vilniaus gatvės dalis – pirmoji buvusioje TSRS pėsčiųjų gatvė. (Autoriai: architektė ir dailininkas Vilius Puronas)

Didždvario sodyba buvo įsikūrusi dabartinio senojo parko, Dvaro, Vilniaus gatvių ir Kaštonų alėjos supamoje teritorijoje. Ekonomijos rūmuose buvo įsikūrusi dvarų administracija, čia lankydavosi ekonomijos valdytojai ir nuomotojai. Rūmus supo parkas, turėjęs vartus į Skersinę gatvę ir Turgaus aikštę. XIX a. pastačius Zubovų vasaros rezidenciją (dabar Šiaulių universiteto Menų fakultetas), už įvažiavimo vartų su dviem šoninėmis arkomis pėstiesiems praeiti buvo apskritas, medžiais apsodintas ratas karietoms apvažiuoti, toliau – alėja (dabar Kaštonų alėja), pasibaigusi vartais į dabartinę Vilniaus gatvę. Alėjos vartai sugriauti per Pirmąjį pasaulinį karą, Aušros alėjos vartai nugriauti 1936 m., pratęsiant gatvę.

Iš kitų senojo dvaro statinių bemaž nieko iki mūsų laikų neišliko. Senųjų ekonomijos rūmų likučiai buvo nugriauti prieš Antrąjį pasaulinį karą, o jų vietoje pastatyti apygardos teismo rūmai (dabar policija). Išlikę tik dvaro rūmų akmeninės tvoros likučiai Kaštonų alėjoje. Buvusiose dvaro arklidėse dabar Apygardos teismo rūmai. Didždvario parko gilumoje išlikę pagalbinių dvaro pastatų rūsiai, apie kuriuos šiauliečių vaizduotė sukūrė daug legendų, neva jie slaptais tuneliais sujungti su bažnyčios požemiais ir net su Salduvės kalnu.

Greta Kaštonų alėjos, Zubovų dovanotame sklype 1898 m. įsikūrė mergaičių gimnazija (dabar Didždvario gimnazija).

Liaudies namai, pastatyti 1898 m., turėjo nemažą reikšmę Šiaulių visuomeniniame gyvenime. 1904 m. šių namų salėje, caro valdžiai oficialiai leidus, įvyko pirmasis viešas lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“. Po ilgamečio lietuviškos tautinės veiklos ir spaudos draudimo šis spektaklis buvo reikšmingas įvykis. Neatsitiktinai į spektaklį žiūrovai susirinko iš tolimiausių Lietuvos kampelių. Pirmasis spektaklis prasidėjo labai audringai – buvo platinamos proklamacijos, įvyko susirėmimų su carine policija.

1905–1907 m. Liaudies namuose ne kartą buvo susirinkę miesto darbininkai aptarti veiklos. 1918 m. čia vyko šiauliečių mitingai, nukreipti prieš vokiškuosius okupantus, o 1918 m. pabaigoje savivaldybės rinkimai, 1919 m. sausio 1 d. paskelbta Tarybų valdžia. Pokario metais čia buvo įsikūrę miesto Kultūros namai.

Šaltiniai

1. Algis Vyšniūnas. Šiaulių miesto centrinė dalis ar urbanistikos paveldo saugotinos teritorijos? Urbanistika ir architektūra, 2010, 34(4): 181–194. http://doi.org/10.3846/tpa.2010.18