Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Senosios baltų gentys Sameiten
Žemės	Gaižuva, Karšuva, Knituva, Šiauliai, Medininkai, Upytė
Kunigaikščiai	Alminas, Bulaičiai, Vykintas

Žemaičiai (sen. vok. sameiten) – baltų gentis užėmusi teritoriją dabartinėje Lietuvoje maždaug tarp Virvytės ir Jūros upių vakaruose, pietuose Smalininkų ir Kauno apylinkėse siekė Nemuną, rytuose nesiekė Šventosios upės, o šiaurėje jų riba ėjo šiek tiek šiauriau Tryškių, Kuršėnų, per Šiaulių miestą, šiek tiek šiauriau Radviliškio, Šeduvos, Panevėžio.

Žemaičių genties žemės

Žemaičių genties kaimynai

Rytuose ties Šventosios upe žemaičiai ribojosi su aukštaičiais deltuviais, Neries ir Deremelos žemėmis.
Pietuose palei Nemuno vidurupį žemaičiai ribojosi su deinuvių genčių sąjunga.
Vakariuose šiek tiek į vakarus nuo Jūros upės ir jos žemupyje ribojosi su prūsų genčių sąjungos gentimi skalviais.
Šiaurės vakaruose ribojosi su kuršiais.
Šiaurėje, į pietus nuo Mūšos upės su žemgaliais.
Šiaurės rytų kampe su sėliais.

Dabartinė žemaičių genties teritorija

Dabar šios baltų genties pakraščiuose yra įsikūrę šie miestai ir miesteliai, tai: Kaunas, Karmėlava, Žeimiai, Bukonys, Siesikai, Raguva, Miežiškiai, Panevėžys, Gegužinė, Smilgiai, Šeduva, Radviliškis, Šiauliai, Kuršėnai, Tryškiai, Luokė, Varniai, Tverai, Laukuva, Pajūralis, Bikavėnai, Žygaičiai, Tauragė, Jurbarkas, Šlienava. Kiti didesni miestai ar miesteliai yra šie: Kėdainiai, Raseiniai, Kelmė, Šilalė, Ariogala, Tytuvėnai, Ramygala, Karmėlava, Skaudvilė, Užventis.

Tyrinėjimai

Vieningai ir archeologų, ir ši teritorija priskiriama žemaičių , bet nesutariama dėl jos kilmės ir chronologijos. Apie šią baltų gentį nėra rasta gilesnių šaknų kaip pirmojo tūkstantmečio po Kristaus vidurys. Archeologiškai yra neskiriama kaip atskira gentis pirmaisiais amžiais po Kristaus, todėl neabejotinai ji pradėjo formuotis tautų kilnojimosi laikotarpiu. Žemaičių substratu laikytinos vakarų baltų periferinės grupės (galbūt kuršiai kada gyveno daug didesnėje teritorijoje į pietryčius).

Žemaičiams tuomet buvo artimiausios žiemgalių gentys, nors Žemaitijos regionai turėjo daugelio kitų kultūrų bruožų, pietvakariuose, vakaruose – skalviams ir kuršiams, šiaurėje – žiemgaliams, rytuose – pražemaičiams.

Žemaičių etnoso formavimasis

Aptariant žemaičių etnoso formavimąsi, yra labai svarbūs kalbininkų tyrinėjimai ir jų padarytos išvados. Anot profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus, kalbinė žemaičių genezė, kitaip tariant, žemaičių tarmė vestina iš vieno kamieno su centrinių baltų (pražemaičių), o jos sužemaitėjimą lėmė žemaičių protėvių asimiliuotas kuršių substratas. Nors pagal A. Girdenį ir J. Pabrėžą žemaičių kalba atsiskyrė nuo baltų prokalbės VII a. ir tik nuo XIII a. artėjo prie lietuvių, t. y. bendros prokalbės nebūta.

Žemaičių protėvių asimiliuotos baltų gentys

Žemaičių gentis davė pradžią dabartiniams žemaičiams, kada senosios žemaičių gentys, skverbdamosios į nusilpusių per kovas su kryžiuočiais pietų kuršių, žiemgalių ir skalvių genčių teritoriją jas asimiliavo, ilgainiui dalis šių genčių perėmė ne tik žemaičių kalbą, bet ir pavadinimą. Tokiu būdu atsirado šiuolaikinė žemaičių etninė grupė, kuri dažnai neskiriama nuo dabar aprašomų žemaičių genčių.