Upytės žemė baltų žemė vidurio Lietuvoje Centras Upytė Apėmė teritoriją abipus Nevėžio vidurupio ir aukštupio dešinėje p

Upytės žemė – baltų žemė vidurio Lietuvoje. Centras – Upytė. Apėmė teritoriją abipus Nevėžio vidurupio ir aukštupio dešinėje pusėje, rytuose ribojosi su aukštaičių Deltuvos žeme, Nalšios žeme, vakaruose – su žemaičių Šiaulių žeme.

Istorija

Upytės žemei buvo priskiriami kunigaikščiai Ruškaičiai – Butautas, Kitenis, Kintibutas, Plikienė, Višlys, Vižeikis. Kunigaikščio valdžia Upytėje jau buvo paveldima. Kunigaikščių sąraše Upytės kunigaikščiai vardijami trečioje vietoje, iš karto po žemaičių kunigaikščių. Tai rodo gana aukštą jų padėtį, o kartu ir pačios Upytės žemės svarbą žemaičių ir aukštaičių žemių konfederacijoje.

Rašytiniame šaltinyje Upytės žemės pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1254 m., Rygos arkivyskupui Albertui ir Livonijos ordino magistrui dalijantis Žiemgalą. 1345 m. Algirdui ir Kęstučiui pasidalijus LDK, Upytės žemė atiteko Kęstučiui. Livonijos ordinas Upytės žemę puolė 1368, 1370, 1371, 1372, 1377, 1378 ir 1394 m.

Šaltiniai

Upytės žemė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, - 608 psl.