Rigveda skr ऋग व द IAST r gveda giesmių žinojimas pirmoji ir seniausia iš keturių Vedų seniausias Indijos literatūros pa

Rigveda (skr. ऋग्वेद = IAST: r̥gveda – 'giesmių žinojimas') – pirmoji ir seniausia iš keturių Vedų – seniausias Indijos literatūros paminklas. Tai arijų religinių himnų (r̥c) rinkinys (samhita), skirtas (Somos aukojimo ritualui). Jos kalba – vedų kalba.

Istorinis kontekstas

Pavadinimas „Rigveda“ kilo nuo sanskrito žodžių r̥c („giesmė, eilės“) ir veda („žinojimas, vydimas, regėjimas“).

Dėl Rigvedos formavimosi chronologijos diskutuojama iki šiol, visgi linkstama manyti, kad tai galėjo vykti XVI–X a. pr. m. e., nors pačios seniausios datuojamos net II tūkst. pr. m. e. pradžia. Akivaizdu, kad tai vyko dar iki arijams atsikraustant į Indiją. Tai įrodo tiek minimos gamtos realijos būdingos šiauresniam klimatui, tiek genetinis ryšys su iranėnų literatūros paminklu Avesta.

Rigveda, kaip ir kiti vedų kanono (šriuti) tekstai egzistavo tik žodinės perdavos tradicijoje, o užrašyta tik vėlyvaisiais viduramžiais. Tai svarbiausias senosios indoarijų religijos (vedizmo) šaltinis. 2007 m. Rigveda įtraukta į UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą.

Indų tradicija laiko, kad Rigvedos samhitą esamu pavidalu sutvarkė žynys Vjasa (Vyāsa). Rigvedą aiškina dvi Brahmanos: Aitarėja Brahmana (aitareya brāhmaṇa) ir Kaušitaki Brahmana.

Rigvedos sandara

Rigvedą sudaro 1028 giesmės (sūktos). Jei neįtraukiama Rigvedos dalis vālakhilya (8.49–8.59 himnai), skirta aukojimo ritualams, tuomet Rigvedos sūktų skaičius siekia 1017. Himnų ilgis varijuoja nuo 1 iki 58 posmelių; vidutiniškai – 10. Himnai suskirstyti į 10 mandalų (ciklų ar ratų). Toks skirstymas yra gana vėlyvas ir siejamas su teksto fiksacijos periodu. Seniausios yra 2–7 mandalos; kiekviena jų pagal tradiciją priskiriama konkrečiai brahmanų šeimai, turinčiai tęstinumą iki šių dienų. 1 ir 10 mandalos turi po 191 himną. Pastarosios, kaip ir 8 bei 9 mandala, laikomos vėlesnėmis.

Iki šių laikų išlikusi viena Rigvedos redakcija () – Šakala (Śākala). Taip pat žinoma ir Baškala redakcija, bet ne visų autorių laikoma savarankiška. Teikiamos dvi redakcijos versijos – samhitapatha, su taisyklėmis ir skirta recitavimui, bei padapatha, kurioje žodžiai išskirstyti gramatinėmis formomis ir skirta mokymuisi.

Mandalos kompozicija

Šeimyninių mandalų kompozicija yra vienoda: jos himnai eilės tvarka skiriami: 1) Agniui, 2) Indrai, 3) Višvedevams, 4) Ašvinams, 5) Ušasei.

8 mandala iš kitų išsiskiria tiek leksika, tiek turiniu. 9 mandala visa skirta Somai, kur iš visų kitų mandalų surinkti himnai jam. 10-oji mandala laikoma pačia vėlyviausia, joje daugiau filosofinių, kosmogoninių idėjų, o ne ritualinių invokacijų.

Svarbiausi Rigvedos dievai – Agnis (aukojimo ugnis), Indra (griausmavaldis dievas, nugalėjęs demoną Vritrą) ir Soma (šventojo ritualinio gėrimo dievas). Kitos dažnai minimos dievybės – Mitra, Varuna, Ušasė ir Ašvinai. Taip pat minimi Savitaras, Višnus, Rudra, Pūšanas, Brihaspatis, Brahmanaspatis, Djausas, Prithivi, Sūrja, Vajus, Apas, Pardžanja, Vač, Marutai, šventosios upės ir kt. Yra istorinių užuomenų apie arijų kovas su priešais dasais.

Mandalos

sudaryta iš 191 himno. Himnas 1.1 skirtas Agniui, jo vardas – tai pirmasis Rigvedos žodis (agním īḷe puróhitaṃ…). Kiti himnai daugiausia skirti Agniui ir Indrai. Himnuose 1.154 – 1.156 kreipiamasi į Višnų.
sudaryta iš 43 himnų, daugiausia skirtų Agniui ir Indrai. Ši mandala priskiriama rišiui Gritsamdai Šaunohotrai (gṛtsamda śaunohotra).
sudaryta iš 62 himnų, daugiausia skirtų Agniui ir Indrai. Sūkta 3.62.10 hinduizm labai svarbi ir vadinama Gajatri mantra. Ši mandala priskiriama rišiui Višvamitrai Gathinui (viśvāmitra gāthinaḥ IAST).
sudaryta iš 62 himnų, daugiausia skirtų Agniui ir Indrai. Ši mandala priskiriama rišiui Vamadevai Gautamai (vāmadeva gautama).
sudaryta iš 87 himnų, skirtų Agniui, Indrai, Višadevams, Marutams, dvilypei dievybei Mitrai–Varunai ir Ašvinams. Du himnai skirti Ušasei ir Savitarui. Ši mandala priskiriama rišių Atrių šeimai (atri).
sudaryta iš 75 himnų, daugiausia skirtų Agniui ir Indrai. Ši mandala priskiriama bārhaspatjų šeimai Angirasams.
sudaryta iš 104 himnų, skirtų Agniui, Indrai, Višadevams, Marutams, Mitrai-Varunai, Ašvinams, Ušasei, Varunai, Vajui, dvi sūktos – Sarasvatei ir Višnui, taip pat kitoms dievybėms. VII mandaloje pirmą kartą sutinkama Mahamritjundžajos mantra (59.12). Ši mandala priskiriama rišiui Vasišhai Maitravaurnui (vasiṣṭha maitravaurṇi).
sudaryta iš 103 himnų, skirtų įvairiems dievams. Himnai 8.49 – 8.59 – apokrifas (vālakhilya). Ši mandala priskiriama Kanvų šeimai (kāṇva).
sudaryta iš 114 himnų, išimtinai skirtų Somai.
sudaryta iš 191 himno, kuriuose kreipiamasi į Agnį ir kitus dievus. Čia yra svarbūs ir plačiai žinomi himnai , skirta upėms (pagal ją bandama atkurti vedų laikotarpio geografinius objektus), Puruša sūkta ir Nasadija sūkta (pastarieji aiškina kosmogoniją).

Mitinis pasaulėvaizdis

Pagrindinis straipsnis – Vedinė mitologija.

Rigveda yra svarbus šaltinis, atskleidžiantis senovės arijų ir indoeuropiečių bendrai pasaulėvaizdį. Rigvedai būdingas mitopoetinis pasaulio modelis. Atrasti bendrus, vieningus mitus sunku, dažniausiai yra tik paskirų nuorodų į juos, arba pateikiami skirtingi pasakojimai.

Rigveda pateikia keletą kosmogonijos atmainų (visos vėlyvesnėje X mandaloje): iš nieko (X.129), iš auksinio gemalo (X.121), iš ugningo karščio (X.190), iš paaukoto pirmažmogio milžino Purušos (X.90), sukurtas dievo-demiurgo Višvakarmano (X.81 ir 82).

Per visą Rigvedą kartojasi tik dvi ryškios mitologemos – Indra, nukaunantis vandenis užvėrusį slibiną (ahi – „angį“) Vritrą, bei Indra (paprastai padedamas Marutų, Angirasų), pralaužiantis Valos uolą, kurioje paslėpta šviesa (dažnai metaforiškai įvardijama kaip karvės). Šiuos du mitus galima laikyti antrine kosmogonija – po to, kai susikūrė visata, Indra ją perskyrė į du pasaulius. Kitas žinomas mitas yra apie Višnų, žengiantį 3 žingsnius, iš kurių trečiasis – slaptas.

Rigvedos religinis pasaulėvaizdis dažnai įvardijamas henoteizmu, t. y., himno atlikimo metu aukščiausias dievas yra tas, į kurį kreipiamasi. Kaip ir priklauso mitiniam pasaulėvaizdžiui, nėra dieviškųjų hierarchijų, negali būti išvesta prieštara tarp monoteizmo ir politeizmo (visi dievai įvardijami kaip vieno Dievo vardai ir atmainos). Nors kiekviena dievybė turi savo išskirtinių bruožų, į daugelį kreipiantis dainiaus pabrėžiamos tos pačios savybės – dievų požymiai yra: išstatyti atramą, būti tarpininkais, išplėsti erdvę, išlaikyti pusiausvyrą tarp abiejų pasaulių, užpildyti erdvę, būti vieninteliu, viską pranokti, žibėti ir spindėti. Šiais žodžiais išreiškiama viena mintis – sudaryti tvarkingą visatą, pasaulį, atsveriantį chaosą. Rigvedos dievai nėra labai antropomorfiški – dažniau gretinami su gamtos reiškiniais ir fenomenais bendrai, lyginami su gyvūnais (ypač jaučiu, karvėmis, ereliu).

Kertinis Rigvedos pasaulėvaizdžio žodis yra rita (ṛta) – jį galima versti kaip „pasaulio tvarką, įstatymą, dėsnį, tiesą, šventą apeigą“. Šis žodis išvestas iš veiksmažodžio ar- – „judinti, judėti, risti“. Rita yra teisingas pasaulio veikimas, kuris palaikomas dievų, padedant jiems apeigomis. Priešybė ritai yra anrita (anṛta) – „netiesa, apgaulė“ ir tapatinta su blogiu, kuris neišreikštas, nediferencijuotas, dažnai tapatinamas su aṃhas – „ankštumu, siaurumu“.

Ritualas – tai metas, kada protėvių žinojimas pereina ainiams, kada užmezgamas ryšys su dievybėmis, ritualo metu apeiginė ugnis tampa pasaulio ašimi (axis mundi), o žynys (žr. vedų žyniai) susitapatina su dievybe. Nėra gerai žinoma, kiek ir kokių vedinių ritualų buvo atliekama, tačiau manoma, kad svarbiausiu buvęs žiemos saulėgrįžos ritualas, kurio metu žynių pagalba Indra turėjęs atkurti pasaulio tvarką kaip kad tai padarė andai. Apeigos metu būdavo iškeliami altoriai, įkuriami laužai, aukojamos aukos ir atliekamos Vedų giesmės. Ritualo metu vyksta pasaulio tvėrimo atkartojimas.

Rigvedoje daug dėmesio skiriama dainiui, poetui, išminčiui – kaviui (kaví). Jo liaupsėmis stiprėja dievai, kaip ir soma, šventu svaiginančiu gėrimu, kuriuo svaiginasi tiek dainiai, tiek dievai. Kaviai kuria vis naujas giesmes, tačiau jose atkartoja vis tuos pačius mitinius motyvus. Dažnai minimi pirmieji septyni rišiai (ṛ́ṣi) – apeigų pradininkai, išmeldę dievus, dabartiniai rišiai yra jų pasekėjai, atkartojantys apeigas taip, kaip darė pirmieji rišiai. Kaviai dievų dažniausiai meldžia turtų, šlovės, pergalės prieš priešus, didvyriškų palikuonių, ilgesnio amžiaus ir kt.

Būtybės Rigvedoje skirstomos į nemirtinguosius dievus (amṛtā devāḥ) ir mirtinguosius (martyāḥ) – šios – į dvikojus ir keturkojus. Už šios dichotomijos ribų yra demonai ir laukinės gentys (dasjai). Pasaulis gali būti dvejopas – judrus (jágat) ir stovus (sthā́tṛ́). Yra tarpinių būtybių tarp žmonių ir dievų – tai Pitarai („protėviai“), mirusiųjų karalius Jama (pirmasis, atvėręs kelią mirtin), taip pat gana neaiškios būtybės Asurai (vienur jie dievų sinonimai, kitur – priešininkai).

Rigvedos vertimai

Dalį himnų iš lenkų k. yra išvertęs Maironis, iš sanskrito – R. Mironas („Dvylika Rig-Vėdo himnų“, 1939 m.). Keletą himnų yra išvertęs Romualdas Neimantas („7 „Rigvedos“ himnai apie pasaulio sutvėrimą“). Visą Rigvedą į rusų kalbą išvertė Tatjana Jelizarenkova (1989–1999 m.).

Pirmasis visą Rigvedą išvertė britas (6 tomai, 1850–88 m.). Ralph T. H. Griffith 1899 m. pateikė savo vertimą. Pirmas vokiškas Rigvedos vertimas atliktas (1951–1957 m.), nuo 2007 m. pradėtas leisti naujas, Michael Witzel ir Toshifumi Goto, vokiškas vertimas. 2014 m. naują anglišką Rigvedos vertimą atliko Stephanie W. Jamison ir Joel P. Brereton. Daliniai vertimai yra atlikti į prancūzų, hindi, vengrų kalbas.

Nuorodos

Rigvedos garso įrašai 2014-07-27 iš Wayback Machine projekto.
Rigvedos duomenų bazė: vertimai (angl., vok., rus.), gramatinės formos, originalo tekstai
Maironio „Rigvedos“ vertimai 2013-03-15 iš Wayback Machine projekto.
Trejų „Rigvedos“ giesmių vertimai į lietuvių k.
T. Jelizarenkovos Rigvedos vertimas 2009-04-12 iš Wayback Machine projekto.
Rigveda originalo kalba: perraša, devanagari