Rita

Rita (skr. ऋत = IAST: r̥tá-, „tvarka, įstatymas, dėsnis, tiesa, darna“) – universalus kosminis dėsnis, viena iš pagrindinių sąvokų vedų religijos pasaulėžiūroje. Tai vidinė veikiamoji galia ar tiesa, lemianti dėsningą visatos ir visuomeninę tvarką.

Rita apibrėžia nesutvarkytos būsenos virtimą tvarkinga būsena ir yra Visatos, žmogaus ir dorovingumo gyvavimo pagrindinių sąlygų tvermės dėsnis. Ritos dėka pasiekiama tvarka Visatos apykaitos rate. Kadangi ši tvarka sutampa su tiesa, tai rita laikoma tiesa plačiąja prasme. Ritos priešingybė – anrita, kaip netvarka, t. y. neturinti ritos. Rita yra visuotinis dėsnis, nes valdo tiek Visatą, tiek ritualą; nuo jo priklauso ir fiziniai, ir moraliniai gyvenimo aspektai.

Pasak „Rigvedos“, rita buvo nustatyta aditjų, kurie ir saugo šį dėsnį. Labiausiai su rita yra susijęs Varuna (ir Mitra); būtent jis kontroliuoja, kaip žmonių poelgiai atitinka ritą. Ritos negali matyti mirtingieji: „dėsnis yra paslėptas paties dėsnio“ (Rigveda V 62, 1), t. y. rita yra apibrėžta ne iš išorės, o iš vidaus; kitaip tariant, nuo jos priklauso viskas, įskaitant ir pačią ritą. Netgi dievų poelgiai – nei daugiau, nei mažiau, kaip ritos tam tikri pasireiškimai.

Ritai paklūsta saulės judėjimas, lietus, augalų, gyvūnų ir žmonių gyvenimas, dievų veiksmai. Epochoje po vedų sustiprinta ritos etinė interpretacija. Rita (kaip abstrakčioji tvarka) yra susijusi su dharma (kaip konkrečia tvarka). Nuo Upanišadų laikotarpio vietoj ritos sampratos ėmė įsigalėti dharmos ir karmos metafiziniai principai.

Žodis r̥tá- kyla iš veiksmažodžio r̥- („judėti, kilti, ristis“). Jo atitikmuo senojoje iranėnų religijoje – aša-.

Šaltiniai

1. Мифы народов мира. Рита , В. Н. Топоров – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
2. Kazimieras Seibutis. rita. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
3. Manfred Mayrhofer. Etymologisches Wörterbuch des Altindoarischen, I. Heidelberg: Carl Winter Verlag, 1996.

Nuorodos

Fizikoje: