Pitarai

Pitarai (skr. पितरस् = IAST: pitaras „tėvai“ < vns. पितृ = pitr̥) – indiškoje tradicijoje vadinami mirę protėviai. Pitarai nesyk minimi „Rigvedoje“. Ten jiems skirtos dvi giesmės (X 15, 54). Pitarai puotauja su Jama ir visais dievais, mėgaujasi soma. „Atharvevdoje“ pitarai kartais prilyginami dievams, sakoma, kad jie surikiavę dangaus kūnus. Išskiriami šie pitarų būriai: vairūpai, navagvai, angirasai, atharvanai, bhrigūs, vasišthos. Pitarų gyvenamoji vieta vadinama Pitriloka (pitr̥loka) – vediniais laikais, panašu, manyta, kad ten protėviai gyvena tiek, kiek atliekamos jiems skirtos apeigos. Vėliau Pitrilokos samprata pasikeitė – protėviai ten laikosi, kol veikia jų gera karma, o vėliau grįžta į samsarą.

Pitarams atliekami aukojimai, vadinami (śrāddha), per kuriuos taip pat aukojama pitarų globėjams Višvedevams („visiems dievams“) ir Višnui. Protėviams skiriami ryžių ir grūdų kukulaičiai pindos (piṇḍa).

Puranose išskiriami žemiškieji protėviai (manuṣyāḥ pitaraḥ) ir dieviškieji protėviai (devāḥ pitaraḥ). ir „Harivanšoje“ teigiama, kad pitarai yra dievų vaikai. Pitarais kartais vadinami dešimt žmonijos pradininkų pradžapačių. Pitarų kultas giliai įsišaknijęs indoeuropiečių mitologijoje (plg., slavų „“ ir kt.).

Šaltiniai

1. pitṛ.0Bruce M. Sullivan. Historical Dictionary of Hinduism. The Scarecrow Press, 1997.0p. 163–164
2. Мифы народов мира. Питары , В. Н. Топоров – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.