Ojo karalystė dar žinoma kaip Ojo imperija jorubų kalba Ilú ọba Ọ yọ istorinė jorubų valstybė Vakarų Afrikoje Jorubaland

Ojo karalystė, dar žinoma kaip Ojo imperija (jorubų kalba: Ilú-ọba Ọ̀yọ́) – istorinė jorubų valstybė Vakarų Afrikoje, Jorubalande (dabartinės pietvakarių Nigerijos teritorijoje) ir gretimose teritorijose pietryčių Benine. Kaip suvereni valstybė egzistavo XIV–XIX a. Nuo 1888 m. egzistuoja kaip tradicinė monarchija Nigerijos sudėtyje.

Ilú-ọba Ọ̀yọ́
Ojo karalystė

buvusi karalystė

XIV a. – 1888

Sostinė

(iki 1835)
(1836–1888)

Valdymo forma

Monarchija

Alafinas

XIV a.

Oranjanas

1876–1888

Adeyemi I Alowolodu

Istorija

- Įkūrimas

XIV a. m.

- Panaikinimas

1888 m.

Istorija

Ankstyvasis laikotarpis

Ojo karalystė tradiciškai laikoma viena iš septynių pirmosios kartos jorubų valstybių, kurią įkūrė vienas iš Ifės karaliaus palikuonių. Antrasis jo sūnus Oranjanas paliko šventąją Ifę ir su savo palyda persikėlęs tolyn į šiaurę įkūrė ten savo miestą. Tai buvo Oyo Ile, arba senasis Ojas. Oranjanas tapo pirmuoju miesto-valstybės valdovu, kurio titulas buvo .

Po Oranjano valdė jo palikuonys Adžaka, Sango, Kori ir kiti, kurie stiprino miestą, plėtė valstybės teritorijas. Mieste išdygo galingi rūmai ir valstybinis turgus, simbolizuojantys alafino galią.

Kadangi Ojas buvo Jorubalando šiauriniame pakraštyje, jį supo nedraugiškos kaimyninės valstybės. Stipriausi Ojo kaimynai buvo Nupė ir Borgu. Apie 1535 m., valdant Onigbogi, Nupės valdovas nukariavo Oją ir sunaikino sostinę. Ojo monarchija buvo priversta išsikelti į draugišką Borgu, kur kurį laiką gyveno tremtyje.

Imperinis laikotarpis

Ojo atgimimą pradėjo Onigbogi anūkas Eguguojo, kuris pastatė naują Ojo sostinę Nupės nekontroliuojamoje teritorijoje. Jis ir jo tiesioginiai palikuonys valdė atkurtą Ojo karalystę iš ten. Jiems pavyko sukurti imperiją, apjungiant daugumą jorubų valstybių. XVI a. pabaigos–XVII a. pradžios Ojas tapo didžiausia valstybe jorubų istorijoje. Buvo sustiprinta armija, ypač kavalerija, kurios struktūrą jorubai kūrė remdamiesi savo šiaurinių kaimynų pavyzdžiu.

Abipa galutinai sutramdė Nupės agresiją ir sugrąžino sostinę į Oyo Ile. Nors nepavyko nukariauti Benino karalystės pietryčiuose, XVI a. pabaigoje Ojui duoklę mokėjo Vergų kranto adžai ir eve valstybės. Ojo teritorijos plėtra tęsėsi iki pat XVIII a.

Didžiausia kliūtis Ojo ekspansijai buvo vakarinėje pašonėje išaugusi Dahomėjos karalystė. 1728 m. Ojo armija užpuolė pastarąją bet susidūrė su stipriu pasipriešinimu. Po ilgai trukusio karo Dahomėja buvo priversta tapti Ojo vasale. Per jos stiprius uostus Ojas įgijo galimybę vystyti vergų prekybą ir taip stiprėti.

Vėlyvasis laikotarpis

1754 m. žymėjo Ojo silpimo pradžią. Tuometinis Ojo bašorunas (ministro pirmininko atitikmuo) Gaha inspiravo soste intrigas, kurių metu turėjo nusižudyti keli pretendentai į sostą. Tik 1774 m. alafinas Abiodunas nubaudė Gahą, tačiau prasidėjusio nestabilumo šalyje sustabdyti negalėjo. Po nesėkmingų kampanijų prieš Borgu ir Nupę, pats Abiodunas buvo nužudytas savo sūnaus. Ilgainiui karalystė paskendo vidaus nesutarimuose, o valdovų kaita buvo ypač dažna.

Šios suirutės laikais nusilpus centrinei valdžiai, susidarė prielaidos iškilti imperijos provincijų valdytojams. 1817 m. Ojo šiaurės pasienio miestas Ilorinas su musulmonų parama paskelbė nepriklausomybę nuo Ojo. Tuo pat metu sukilo tolimesni vasalai ir provincijos. Egbai ir Egbadai išvijo Ojo vietininką, taip atkirsdami karalystę nuo pelningos vergų prekybos. 1823 m. duoklę nustojo mokėti Dahomėja, kuri sumušė Ojo armiją ir perėmė hegemoniją Egbado koridoriuje.

Svarbiausiu Ojo priešu tapo Ilorinas. Ši nauja karalystė, sudariusi sąjungą su fulbių džihado musulmonais, prisijungusi prie Sokoto kalifato, siaubė Ojo teritorijas o 1835 m. sunaikino Senąjį Oją. Karalystė perkėlė sostinę į naujai įkurtą toliau pietuose. Tačiau jos galia nebesiekė toliau šios teritorijos. Ojo likučiuose išaugo kelios naujos smulkios karalystės – Ibadanas, Ošogbas, Ogbomošas.

Ojo suverenitetas sunaikintas 1888 m., kuomet valstybė pripažino Britų imperijos protekciją. Tačiau tradicinė Ojo monarchija ir alafino titulas buvo išsaugotas iki mūsų dienų.

Administravimas

Didžiausio išsiplėtimo metu Ojo karalystę sudarė keturios administracinės dalys:

Centrinis Ojas – pagrindinės karalystės dalys su sostine Senajame Ojo, atitiko valstybės teritoriją iki Nupės užkariavimo. Jas sudarė 6 provincijos, po 3 abipus .
Jorubalandas – jorubų kalba kalbančios teritorijos piečiau, kurios apėmė tokias jorubų valstybes, kaip Ifė, Ila, Ketu, Savė ir pan. Didelė dalis stiprių pietrytinių jorubų valstybių nebuvo nukariautos Ojo: jos paliktos kaip buferinė zona su Benino karalyste.
koridorius – buvo į pietvakarius nuo Jorubalando, kur gyveno jorubų subetnosai egbai ir . Dėl gamtos sąlygų Ojo negalėjo tiesiogiai kontroliuoti šio regiono, ir kontroliavo jį netiesiogiai, per vietininką Onisare, mieste. Egbadai buvo pagrindiniai vergų prekybininkai ir tarpininkai tarp Ojo ir Europos kolonistų. Dėl to šis regionas buvo ypač svarbus Ojo ekonomikai.
Vakarų vasalai – didelės nejorubiškai kalbančios gbe teritorijos į vakarus nuo Egbado ir Jorubalando (fonai, adžai ir eve) mokėjo duoklę ir turėjo įvairių įsipareigojimų Ojo monarchijai.

Valdymas


Benino civilizacija
Noko kultūra
Senieji kultūros židiniai:
Ifė, , Tado, Bonas
XIV-XVII a.:
Benino imperija,
Akanų, Gbe, Jorubų, Igbų, Ibibijų valstybės
Imperijos XVII-XIX a.:
Ašantis, Dahomėja, Ojas, Kalabaras,
Kolonijos XIX-XX a.:
Prancūzijos Vakarų Afrika, Britų Aukso Krantas, , ,
Nepriklausomybė:
Liberija, Dramblio Kaulo Krantas, , Togas, , Nigerija, Kamerūnas
Benino civilizacijos regionai:
Grūdų k., , Aukso k., Vergų k., Jorubalandas, , , Beninas, Igbolandas, Kalabaras, Aliejaus upės, ,

Ojo karalystės centre stovėjo sudievintas valdovas , atsakingas už monarchijos klestėjimą, ryšių su pavaldiniai palaikymą. Jis rezidavo Ojo sostinėje ir buvo atsakingas už pagrindinę metų šventę Bere, kurioje privalėdavo susirinkti visi karalystės vasalai dar kartą atnaujinti ištikimybės priesaikos. Alafino giminė sudarė karalystės diduomenę, o vyriausias alafino sūnus buvo tituluojamas aremo.

Tai nebuvo absoliutinė monarchija, nes alafino valdžią stipriai ribojo keletas valstybinių institucijų. Svarbiausia jų buvo , vyresniųjų taryba, susidedanti iš 7 tarėjų, užsiimanti įstatymų leidyba ir valstybės administravimu. Kiekvienas jų turėjo savo funkcijas, bet svarbiausias buvo bašorunas (bashorun), savotiškas valstybės Ministras Pirmininkas. Ojo Mesi taip pat buvo atsakingas už alafino rinkimus, kadangi monarchija nebuvo paveldima, o renkama. Renkama buvo ne tik iš tiesioginių alafino palikuonių, bet iš visos karališkosios giminės. Ojo mesi taip pat turėjo teisę nušalinti alafiną, kuris neatitiko lūkesčių. Kasmetinės Oruno šventės metu Ojo mesi patvirtindavo savo pasitikėjimą alafinu arba išreikšdavo nepasitenkinimą jo valdymu. Pastaruoju atveju alafinui buvo įteikiamas tuščias moliūgas papūgos plunksna, ir šis turėdavo atlikti ritualinę savižudybę.

Alafino valdžią ribojo ir slapta religinė organizacija , kuriai priklausė įtakingiausi karalystės vyrai. Jie ne tik prižiūrėjo kad būtų laikomasi religinių nurodymų, bet ir įtakojo valstybinius sprendimus. Vyriausias Ogboni bendruomenės vadas Oluwo turėjo teisę tiesiogiai tartis su alafinu.

Armija

Ojas pasižymėjo didele ir profesionalia kariuomene. Jos stiprybė buvo paremta nuolat augančiu gyventojų (ir karių) skaičiumi ir griežtomis taisyklėmis. Kadangi Ojo armijai buvo privaloma pergalė, po reikšmingesnių pralaimėjimų karvedžiai turėdavo nusižudyti. Tai skatino griežtą sistemą.

Ojas buvo vienintelė Benino civilizacijos valstybė, turėjusi kavaleriją. Šį faktą nulėmė jos geografinė padėtis: esant šiauriau nei kitos valstybės, arkliams negrėsė musės cėcė sukeliama liga, todėl buvo galima veisti dideles bandas. Greita kavalerija, perimta iš šiauriau buvusių Sahelio civilizacijos karalysčių (Borgu ir Nupės), leido sukurti didelę centralizuotą imperiją, kokios buvo vargiai įmanomos piečiau. Tiesa, kontroliuojant piečiau buvusias teritorijas, dėl tos pačios musės cėcė Ojas negalėjo pastoviai čia laikyti kavalerijos dalinių. Kavalerijos branduolį sudarė 70 profesionalių karių, vadinamų eso. Jiems vadovavo Are-Ona-Kakanfo, kuris kartu buvo ir visos armijos generolas. Jis reziduodavo strategiškai svarbiausiame pasienio mieste.

Centrinėje Ojo teritorijoje vyriausias kariuomenės vadas buvo bašorunas iš Ojo mesi, kuriam pakluso dvi armijos abipus Oguno upės. Joms vadovavo karvedžiai, tituluojami onikoyi ir okere. Visa armija buvo ginkluojama vienoda ginkluote. Duokliniai regionai taip pat turėjo prievolę prireikus greitai surinkti reikiamą skaičių karių ir paremti centrinės Ojo armijos pajėgas.

Ekonomika

Ojas klestėjimo metu tapo svarbiausiu prekybiniu partneriu pietuose su Hausų ir Mosių valstybėmis, kurios savo ruožtu tarpininkavo su Transsacharinės prekybos centrais. Ojas turtėjo dėl tokių produktų kaip druska, oda, arkliai, kolos riešutai, dramblio kaulas, audiniai, vergai.

Vergų prekyba sudarė svarbiausią Ojo ekonomikos pagrindą nuo XVIII a. Dėl to taiup svarbu buvo kontroliuoti Egbado koridorių bei vakarų duoklines valstybes, kaip Dahomėja. Jos kontroliavo prekybinius miestus – Uidą, Didįjį Popą, , Hogbonu ir kitus, per kuriuos vykdavo prekyba su europiečiais. Čia Ojas parduodavo politinius priešus bei užkariautų tautų vergus.

Šaltiniai

S. O. Babayemi Akinrinola I, Topics on Oyo history, Lichfield Nigeria, Lagos, 1991, 142 p. ()
Bascom, William (Aug., 1962). „Some Aspects of Yoruba Urbanism“. American Anthropologist 64 (4): 699–709.
Goddard, Stephen (Jun., 1971). „Ago That became Oyo: An Essay in Yoruba Historical Geography“. The Geographical Journal (Blackwell Publishing) 137 (2): 207–211.
Кочакова Н. Б. (1986) Рождение африканской цивилизации (Ифе, Ойо, Бенин, Дагомея). – Главная редакция восточной литературы издательства «Наука».
Law, Robin (1975). „A West African Cavalry State: The Kingdom of Oyo“. The Journal of African History 16 (1): 1–15.
Oliver, Roland (1975). The Cambridge History of Africa. Cambridge: Cambridge University Press. .
Oliver, Roland & Anthony Atmore (2001). Medieval Africa 1250–1800. Cambridge: Cambridge University Press. .
Ogunsola John Igue (2008). Les villes précoloniales d’Afrique noire, Karthala, Paris, 228 p.
Smith, Robert S. (1989). Warfare & Diplomacy in Pre-Colonial West Africa Second Edition. Madison: University of Wisconsin Press. .
Stride, G.T. & C. Ifeka (1971). Peoples and Empires of West Africa: West Africa in History 1000–1800. Edinburgh: Nelson. .
Thornton, John K. (1999). Warfare in Atlantic Africa 1500–1800. London and New York: Routledge. .
Thornton, John (1998). Africa and Africans in the Making of the Atlantic World, 1400–1800 (Second Edition). Cambridge: Cambridge University Press. p. 340 Pages. .
Easley, Dr. Larry. "The Four Forest States of Africa. " Oyo Empire. Southeast Missouri State University, Cape Girardeau. 2 Mar. 2009.
Kehnide Salami, Yunusa Ph. D. "The Democratic Structure of Yorub Political-Cultural Heritage. " Department of Philosophy Obafemi Awolowo University Ile-Ife. 29 Apr. 2009.
Shillington, Kevin. History of Africa. 2nd ed. New York: Macmillan Limited, 1995

Vikiteka: Ojo karalystė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.