Druska

Šis straipsnis apie maistui naudojamą medžiagą. Apie cheminių junginių grupę skaitykite straipsnyje Druskos.

Druska – mineralas, kurio reikšmingą dalį sudaro natrio chloridas (NaCl). Pagal cheminę klasifikaciją priklauso druskomis vadinamų cheminių junginių grupei. Gamtoje paplitusi kaip nuosėdinė uoliena (akmens druska) ir ištirpusi jūrų (jūros druska), ežerų, požeminiuose vandenyse. Koncentruotas bespalvis ar spalvotas druskos kristalas vadinami halitu. Jūros vandenyje yra vidutiniškai 3,5 % druskos (arba 35 gramai/l). Baltijos jūroje prie Lietuvos krantų druskingumas 0,6–0,8 %, druskinguose nenutekamuose ežeruose – iki 26 %. Kasamoji druska dažniausiai turi priemaišų (kalio, , , ir sulfatų).

Valgomoji druska druskinėje.

Maistui paprastai naudojama išvalyta ir rafinuota druska. Tik maždaug 6% visos išgautos druskos pasaulyje naudojama maistui. Kitos druskos panaudojimo sritys – (12%), kelių nuo sniego ir ledo valymas (8%) ir žemdirbystė (6%). Natris kaip elektrolitas ir osmosinis tirpalas yra nepakeičiamoji maistinė medžiaga. Vis dėlto per didelis druskos vartojimas gali sukelti , tokias kaip hipertenziją, todėl daugelis pasaulinių sveikatos asociacijų ir ekspertų išsivysčiusiose šalyse rekomenduoja riboti sūrių maisto produktų vartojimą.Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems neviršyti 5 g valgomosios druskos paros normos.

Seniausia importo į LDK prekė buvo druska. XV–XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dalis druskos būdavo importuojama, o dalis gaunama iš pelenų ir mineralinio vandens. Šiuo būdu druską išgaudavo prievoliniai valstiečiai druskiai. XVII a. garinant vandenį druską buvo mėginta išgauti Stakliškėse, tačiau dėl mažo druskingumo gavyba neapsimokėjo.

Šaltiniai

1. Druska. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-04-23.
2. Westphal, Gisbert; Kristen, Gerhard; Wegener, Wilhelm; Ambatiello, Peter; Geyer, Helmut; Epron, Bernard; Bonal, Christian; Steinhauser, Georg; Götzfried, Franz (2010). Sodium Chloride. doi:10.1002/14356007.a24_317.pub4. ISBN .
3. Committee on the Consequences of Sodium Reduction in Populations; Food Nutrition, Board; Board on Population Health Public Health Practice; Institute Of, Medicine; Strom, B. L.; Yaktine, A. L.; Oria, M. (2013). Strom, Brian L.; Yaktine, Ann L.; Oria, Maria (eds.). Sodium intake in populations: assessment of evidence. Institute of Medicine of the National Academies. doi:10.17226/18311. ISBN . PMID 24851297. iš originalo 19 spalio 2013. Nuoroda tikrinta 17 spalio 2013.
4. „EFSA provides advice on adverse effects of sodium“. European Food Safety Authority. 2005 m. birželio 22 d. iš originalo 2017 m. rugpjūčio 4 d. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 9 d. {{}}: |archive-date= / |archive-url= laiko žyma nesutampa; 2017-08-04 siūlomas ()
5. . Pasaulio sveikatos organizacija. 31 sausio 2013. Suarchyvuotas originalas 2016 m. liepos 20 d. {{}}: |archive-date= / |archive-url= laiko žyma nesutampa; 20 liepos 2016 siūlomas ()
6. Delahaye, F. (2012). „Europe PMC“. Presse Médicale. 41 (6 Pt 1): 644–649. doi:10.1016/j.lpm.2012.02.035. PMID 22465720. iš originalo 2021 m. birželio 7 d. Nuoroda tikrinta 2021-06-07. {{}}: |archive-date= / |archive-url= laiko žyma nesutampa; 2021-06-07 siūlomas ()
7. „Svarbiausi XIV - XV a LDK ekonomikos ir ūkio akcentai“. www.ldk-pinigai.lt.
8. Druskos pramonė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-04-23.