Liberijos istorija

Liberijos istorija – Liberijos, valstybės Vakarų Afrikoje, Atlanto vandenyno pakrantėje, istorija.

Liberijos grafystės

Bundu genties merginos 1912 m.

JAV kariuomenė Liberijoje per Antrąjį pasaulinį karą

Prezidentas Viljamas Tubmanas

Tarptautinės pajėgos Liberijoje

Elena Džonson-Sirleafa

Ikiistoriniai laikai

Dabartinės Liberijos teritorijoje žmonės apsigyveno mezolite ir neolite. I m. e. tūkstantmetyje vietos gyventojai jau mokėjo apdirbti geležį. Seniausi krašto gyventojai, manoma, yra . Mandžių tautos – pietų , arba kpeliai, perėmę kai kuriuos kru religinius ir socialinius papročius, bei šiaurės mandžiai, daugiausia , didele dalimi islamizuoti, atvyko iš šiaurės rytų. Iki europiečių atvykimo vietos gyventojai nebuvo sukūrę galingesnių valstybių.

Naujieji laikai

Pagrindinis straipsnis – Pipirų krantas.

1461 m. dabartinę Liberijos pakrantę pasiekė portugalai ir įkūrė upių žiotyse prekybinius punktus; portugalus daugiausia domino auksas, vergai, Gvinėjos pipirai. Vėliau Liberijos pakrantėje pradėjo lankytis olandai, anglai, prancūzai, daugiausia – vergų pirkliai.

1816 m. grupė baltaodžių JAV gyventojų įkūrė Amerikiečių kolonizacinę draugiją (vadovas J. Ašmunas), kuri siekė išspręsti vadinamąją juodaodžių problemą perkeldama į laisvę paleistus vergus į Afriką. 1821 m. ji nupirko iš vietinių genčių vadų Providenso salą ir prieš ją esančią teritoriją dabartinės Liberijos pakrantėje – apie 14 000 km². Į ją imta skatinti keltis iš vergovės išlaisvintus vergus, daugiausia iš JAV. 1822–1892 m. atsikėlė apie 16 400 JAV juodaodžių, vėliau pavadintų Liberijos amerikiečiais, ir apie 5700 afrikiečių vergų, kuriuos išvadavo Didžiosios Britanijos ir JAV laivynai – liberai. JAV prezidento Dž. Monro garbei pirmąją gyvenvietę persikėlėliai pavadino Monrovija; miestas įkurtas 1822 m., visa kolonija pavadinta Liberija (lot. liber – laisvas). 1834–1836 m. buvo įkurtos Merilando, Basa Kovo, Grinvilio gyvenvietės.

1839 m. visos gyvenvietės, išskyrus Merilandą, susivienijo į federaciją – . Daugiausia plėtota cukraus ir kavos gamyba.

Nepriklausomybė

1847 m. liepos 26 d. buvo paskelbta Liberijos nepriklausomybė ir priimta JAV pavyzdžio konstitucija. Joje buvo numatytas valdžios padalijimas į tris šakas. Rinkimų teisė suteikta tik vyrams, persikėlėlių iš JAV palikuoniams, kurie, kitaip nei beraščiai vietos gyventojai, buvo susipažinę su demokratijos principais ir liberalizmu. 1848 m. Liberijoje gyveno apie 8000 Liberijos amerikoliberų ir apie 35 000 vietos kilmės gyventojų. 1857 m. prie Liberijos prisijungė Marylandas. 1848–1862 m. Liberiją pripažino didžiosios valstybės (1862 m. JAV).

Tarp atvykėlių ir vietos gyventojų prasidėjo nesantaika, kuri tęsiasi iki šiol. Per 50 metų Liberijos amerikiečiai pamažu įsitvirtino šalies politiniame ir ekonominiame gyvenime. 1869 m. jie įkūrė (Whig Party), kuri nuo 1879 m. tapo valdančiąja. Septintame – aštuntame dešimtmetyje Liberijos ūkį ištiko krizė – dėl pigesnio cukraus iš Vest Indijos ir kavos iš Brazilijos eksporto į pasaulinę rinką beveik nutrūko šių prekių eksportas iš Liberijos. Vyriausybė, siekdama pagerinti padėtį, įsiskolino Vakarų valstybėms. Pablogėjo ir Liberijos tarptautinė padėtis. Didžioji Britanija ir Prancūzija, įsigalėjusios gretimose šalyse, nuo XIX a. antrosios pusės ėmė grobti Liberijos žemes ir siekė ją aneksuoti. Liberija neteko beveik 44% teritorijos. Tik dėl Vakarų valstybių nesutarimų ir JAV įsikišimo Liberija išsaugojo nepriklausomybę.

Nuo XIX a. pabaigos į Liberijos ūkį ėmė skverbtis JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos bendrovės. 1885 m. sutartimi su Didžioji Britanija, 1892 m. ir 1910 m. – su Prancūzija buvo nustatytos Liberijos ir šių valstybių valdų sienos; 1911 m. Didžioji Britanija ir Prancūzija jas patvirtino. XX a. pradžioje iš Afrikos šalių tik Liberija ir Etiopija nebuvo kolonijos.

Naujausieji laikai

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje 1918 m. Liberija formaliai prisidėjo prie Antantės. 1926 m. JAV suteikė Liberijai ilgalaikį 405 mln. dol. kreditą skoloms apmokėti; už tai Liberijos vyriausybė JAV bendrovei „Firestone Plantations Company“ 99 metams išnuomojo 400 000 ha žemės kaučiukmedžiams auginti. Žemės ūkio pagrindu tapo kaučiukmedžių plantacijos.

Per Antrąjį pasaulinį karą 1944 m. Liberija prisidėjo prie antihitlerinės koalicijos. Prezidento laikais (1944–1971 m.) imta įgyvendinti priemones vietos gyventojų ir Liberijos amerikiečių palikuonių nelygybei panaikinti. Šias permainas skatino ir visoje Afrikoje po Antrojo pasaulinio karo prasidėjęs vietos gyventojų judėjimas. 1947 m. vietos gyventojams vyrams buvo suteikta rinkimų teisė, bet ją ribojo , jiems leista užimti valstybės pareigas. Skatintos užsienio kapitalo investicijos. Dėl kaučiuko eksporto ir JAV paskolų bei subsidijų 1951 m. Liberija sugebėjo išmokėti visas skolas bendrovei Firestone Plantations Company. Septintame dešimtmetyje užsienio investuotojams padedant Liberija tapo stambia geležies rūdos eksportuotoja. Aštuntame dešimtmetyje BVP 1 gyventojui sudarė 500 m. JAV dolerių.

Nuo 1945 m. yra Jungtinių Tautų, nuo 1963 m. – narė.

Šalyje išliko įtampa tarp įvairių bendruomenių. 1971 m. mirus V. Tubmanui prezidentu tapo . 1980 m. per vyr. seržanto vadovaujamą karinį perversmą, kurio pagrindiniai dalyviai buvo vietos gyventojų kilmės žemesniųjų rangų kariškiai, V. Tolbertas nušalintas nuo valdžios, sudaryta karinė vyriausybė – Liaudies gelbėjimo taryba. Tikrųjų vigų partija, valdžiusi daugiau kaip 120 m., visiškai prarado įtaką. Valdžia atiteko vietos gyventojų atstovams. 1985 m. prezidentu išrinktas Samuelis Doe.

Dėl gausybės skirtingų bendruomenių, demokratinių tradicijų stokos ėmė vyrauti gentiniai interesai, prasidėjo išpuoliai prieš politinius oponentus. Vyriausybė sustabdė konstitucijos galiojimą, uždraudė politinių partijų veiklą, laikraščių leidybą. 1989 m. gruodžio mėn. tarp vyriausybės ir (LNPF, vadovas Čarlzas Teiloras) prasidėjo ginkluoti susirėmimai, kurie virto pilietiniu karu; 1990 m. S. Doe buvo nužudytas. Į Liberiją buvo įvestos Vakarų Afrikos valstybių ekonominės bendrijos (VAVEB) ginkluotosios pajėgos (išvestos 1999 m.). 1990 m. tarpininkaujant tarptautinei bendrijai buvo sudaryta laikinoji vyriausybė (prezidentas ir vyriausybės vadovas Amosas Sajeris). Vyriausybė rezidavo Monrovijoje; didžiąją šalies dalį kontroliavo LNPF, vakarinę dalį – (LIVJ). 1993 m. taikai palaikyti į šalį buvo įvestos ir Jungtinių Tautų ginkluotosios pajėgos. 1993 m. svarbiausios pilietinio karo jėgos – Laikinoji vyriausybė, LNPF, LIVJ – sudarė pereinamojo laikotarpio paliaubas iki visuotinių rinkimų. 1994 m. A. Sajeris atsisakė pareigų ir valdžią perdavė valstybės tarybai.

1997 m. prezidentu išrinktas Čarlzas Teiloras. Jo vadovaujama Nacionalinė patriotinė partija (įkurta 1997 m.) gavo daugumą ir per abejų parlamento rūmų rinkimus. Pilietinis karas laikinai aprimo. 1989–1997 m. per jį žuvo daugiau kaip 150 000 žmonių, 450 000 žmonių tapo pabėgėliais, apie 1 mln. žmonių, 1/3 šalies gyventojų, neteko pastogės. Liberijos ūkį ištiko krizė. Veiklą nutraukė beveik visos užsienio bendrovės, 80% gyventojų tapo bedarbiais. 1999 m., Č. Teilorui pradėjus persekioti politinius oponentus, vėl atsinaujino pilietinis karas. 2002 m. vyriausybė įvedė nepaprastąją padėtį, bet tai negelbėjo. 2003 m. rugpjūčio mėn. po JAV ultimatumo Čarlzas Teiloras atsistatydino. 2003 m., tarpininkaujant tarptautinei bendrijai, sudaryta laikinoji vyriausybė (vadovas ); jos svarbiausias tikslas buvo nutraukti ginkluotus susirėmimus ir surengti demokratinius rinkimus. 2005 m. spalio–lapkričio mėn. surengtus prezidento rinkimus laimėjo vadovė Elena Džonson-Sirleafa. 2006 m. kovą dėl tarptautinės bendruomenės spaudimo prezidentė kreipėsi į Nigeriją, kad būtų išduotas buvęs prezidentas Čarlzas Teiloras, kad būtų teisiamas už karo nusikaltimus. Jo teismas buvo perkeltas į Hagą dėl saugumo priežasčių. 2006 m. birželį JTO užbaigė Liberijos medienos embargą, pradėtą 2003 m. gegužę. O tų metų spalį sukūrus sertifikavimo programą atšauktas deimantų embargas, galiojęs nuo 2001 m.

2007 m. suimtas ir valstybės lėšų grobstymu apkaltintas buvęs prezidentas Bryant. Po kelių metų visi kaltinimai jam buvo panaikinti vyriausybei nepateikus įrodymų.

2018 m. Liberijos prezidentu tapo George Weah, nugalėjęs . Jis tapo ketvirtu pagal jaunumą einančiu pareigas Afrikos prezidentu. Tai buvo pirmas taikus valdžios perdavimas Liberijoje per 74 metus. Du pasaulinio garso Afrikos puolėjai Didier Drogba ir Samuel Eto'o dalyvavo inauguracijoje.

Šaltiniai

1. Stasys Lukšys. Liberijos istorija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 98 psl.
2. Stasys Lukšys. Liberijos istorija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 99 psl.
3. "Reconciliatory Gesture Or Political Compromise? Why NTGL’s Bryant Walked. " 2011-10-05 iš Wayback Machine projekto., FrontPageAfrica, 24 September 2010.
4. . Listwand. 3 October 2018. Suarchyvuotas originalas 2018-10-03. Nuoroda tikrinta 2020-06-29.
5. „George Weah sworn in as Liberia's president“. BBC. 22 March 2018.
6. . As. Suarchyvuotas originalas 2021-04-15. Nuoroda tikrinta 23 August 2018.

Vikiteka: Liberijos istorija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

 •  • r

Afrikos šalių istorijos

Alžyras · Angola · · · · Burkina Fasas · · CAR · Čadas · Dramblio Kaulo Krantas · · Egiptas · Eritrėja · Etiopija · · · · Gvinėja · Kamerūnas · Kenija · Komorai · Kongas · Kongo DR · Lesotas · Liberija · Libija · Madagaskaras · · · Marokas · Mauricijus · Mauritanija · Mozambikas · Namibija · Nigerija · Nigeris · Pietų Afrika · Pietų Sudanas · Pusiaujo Gvinėja · Ruanda · San Tomė ir Prinsipė · Seišeliai · Senegalas · · · Sudanas · Svazilandas · Tanzanija · Togas · Tunisas · Uganda · Vakarų Sachara · · Zimbabvė ·

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.