Senegalo istorija Senegalo teritorijoje nuo seno egzistavusių valstybių ir tautų istorija Jos kultūrinis centras yra Sen

Senegalo istorija – Senegalo teritorijoje nuo seno egzistavusių valstybių ir tautų istorija. Jos kultūrinis centras yra Senegalo upės slėnis. Ji skirstoma į kelis laikotarpius – priešistorinė era, prieškolonizacinė era, kolonizacija, nepriklausomybė.


Sahelio civilizacija
Valstybės IX-XIII a.
Vagadu, Tekrūras, Kanemas
Valstybės XIII-XVIII a.
Džolofas, Malis, Songajus, Bamara, Mosių valstybės, Hausų valstybės, Bornu, Bagirmi, Vadajus, Darfūras
Fulbių džihadas (XVIII-XIX a.)
Futa Džalonas, Futa Toro, Sokoto kalifatas, Masina, , Vasulu, Adamava
Kolonijos Sahelyje (XIX-XX a.)
, Prancūzijos Vakarų Afrika, Prancūzijos Pusiaujo Afrika, Sudanas
Nepriklausomybė (XX-XXI a.)
Senegalas, Mauritanija, Gvinėja, Malis, Dramblio Kaulo Krantas, Burkina Faso, Nigeris, Nigerija, Čadas, CAR, Sudanas
Sahelio regionai
Senegambija, Vakarų Sahelis, Mosiai, Hausalandas, Kanem-Bornu, Adamava, Darfūras

Ikikolonijinė istorija

Pagrindinis straipsnis – Senegambija.

Ikikolonijiniais laikais Senegalo teritorija priklausė didesniam istoriniam regionui, vadinamam Senegambija.

Pagal archeologinių kasinėjimų duomenis Senegalas buvo apgyventas priešistoriniais laikais. Apie 500 m. į dabartinio Senegalo teritoriją iš šiaurės rytų atsikėlė volofai ir sererai.

Seniausia žinoma vietos valstybė buvo Tekrūras, kilusi iš Senegalo žemupio, ir nuo IX a. klestėjusi drauge su Vagadu (Ganos) imperija vakaruose. Šios valstybės gyventojai buvo berberai ir fulbiai. Tekrūras nuolat kovojo su kaimyne Vagadu. Skirtingai nei soninkiai, jos gyventojai XI a. priėmė islamą. 95 % Senegalo gyventojų šiandien yra musulmonai.

1074 m. Tekrūras susivienijo su Almoravidais šiaurėje ir nugalėjo Vagadu imperiją. Tačiau netrukus jų sukurta didžiulė valstybė, apėmusi dabartinio Senegalo ir Malio teritorijas, ėmė byrėti. Nuo XIII a. II pusės šioje teritorijoje įsigalėjo mandinkų Malio imperija, kurie valdė Senegalo teritoriją kaip Tekrūro, Džolofo, Kaabu provincijas. Šios provincijos skatino vietos tautų konsolidaciją.

XIV a. viduryje šiaurės vakarų Seengale iškilo volofų tautos įkurta Džolofo valstybė, kurios valdovai tituluoti burba. Jos sostinė buvo Linguere. Valstybę sudarė šeši pagrindiniai valstybiniai dariniai: pats Džolofas, neturėjęs priėjimo prie jūros, ir penkios vasalinės sritys, kontroliavusios pajūrį: Vaalo, Kajoras, Baolis, Sinė ir Salumas. Dvi pastarosios sritys buvo gyvenamos tautos. XVI a. stiprėjančios pajūrio vasalinės sritys pamažu atsiskyrė nuo Džolofo.

XVI a. byrant Malio imperijai fulbiai vietoj senojo Tekrūro taip pat įkūrė karalystę Denankę, kuri tapo viena stipriausių agresijų tuometinėje Senegambijoje. Denankė plėtė teritorijas į pietus, skatindama fulbių migracijas.

Pietiniame Senegale ir Gambijoje tuo metu konsolidavosi Kaabu valstybė.

XVIII a. Prasidėjus Fulbių džihadui, Senegalo šiaurėje iškilo Futa Toro karalystė.

Kolonizacija

Pagrindinis straipsnis: Prancūzijos Vakarų Afrika

Nuo XV a. Portugalija, Nyderlandai ir Anglija konkuravo dėl prekybos regione. 1677 m. Prancūzija įgijo Gorė salą šalia šiuolaikinio Dakaro, kuri tapo prekybos vergais tašku. 1758 m., vykstant anglai užėmė prancūzų gyvenvietę, tačiau vėliau ji buvo grąžinta prancūzams.

Tiktai XIX a. šešatajame dešimtmetyje prancūzai, valdant gubernatoriui Louis Faidherbe, ėmė plėsti savo įtaką į žemyną. Prancūzams priklausė siauras pajūrio ruožas, kuriame pradėtas tiesti geležinkelis, jungiantis Sen Lui ir Dakarą. Vietinių tautų valstybės, tokios kaip Kajoras, Salumas pradėjo pasipriešinimo kovą prieš šio geležinkelio tiesimą, kas sukėlė karus su prancūzais. Jie pasibaigė volofų, ir fulbių valstybių pralaimėjimu ir iki 1890 m. prancūzai užėmė dideles teritorijas aplink savo valdas.

Šios teritorijos buvo vadinamos Senegalo kolonija ir valdomos iš Dakaro, bet be dabartinio Senegalo taip pat apėmė pietų Mauritaniją, vakarų Malį, šiaurės Gvinėją. 1891 m. atskyrus Prancūzijos Sudaną (Malio pirmtakas) ir , o 1904 m. – Mauritanijos sritis, susiformavo dabartinė Senegalo teritorija.

Nepriklausomybė

1959 m. sausį Senegalas ir Prancūzijos Sudanas susivienijo į , kuri tapo nepriklausoma 1960 m. birželio 20-ąją su Prancūzija pasirašius nepriklausomybės ir valdžios perdavimo sutartį. Dėl vidaus politinių nesutarimų federacija suiro 1960 m. rugpjūčio 20-ąją. Senegalas ir Sudanas (pervadintas į Malio Respubliką), paskelbė nepriklausomybes. Leopoldas Sedaras Sengoras, tarptautiniu mastu žinomas poetas, politikas ir valstybės veikėjas, 1960 m. rugpjūtį buvo išrinktas pirmuoju Senegalo prezidentu.

Po Malio Federacijos žlugimo prezidentas Sengoras ir premjeras Mamadou Dia dirbo kartu šalies labui, bet jų konkurencija stiprėjo. 1962 m. gruodį premjeras Dia bandė įvykdyti perversmą, kuris buvo nuslopintas be kraujo praliejimo, Dia buvo suimtas ir įkalintas iki 1974 m. Senegalas priėmė naują konstituciją, kuri sustiprino prezidento valdžią. 1980 m. prezidentas Sengoras pasitraukė iš politikos ir perdavė valdžią savo patikėtiniui Abdou Diouf.

Nuo 1980 m

Senegambija: Senegalas (žydrai), Gambija (raudonai)

1982 m. vasario 1-ąją Senegalas su Gambija sudarė Senegambijos konfederaciją, tačiau numatyta dviejų šalių integracija neįvyko ir sąjunga iširo 1989 m. Nepaisant taikos derybų, separatistų grupuotė Kazamanse sporadiškai kovoja su vyriausybės pajėgomis nuo 1982 m.

buvo prezidentas 1981–2000 m., laimėjęs keturis rinkimus iš eilės. Jis skatino dydesnį politinį dalyvavimą, sumažino vyriausybinį kyšimąsi į ekonomiką, gerino Senegalo diplomatinius santykius, ypač su kitomis besivystančiomis šalimis. Vidaus politiką temdė gatvės smurto protrūkiai, įtampa prie valstybės sienų, separatistų smurtas pietų Kazamanse. Nepaisant to, Senegale sustiprėjo demokratija ir žmogaus teises Diouf valdymo metu.

Per 2000 m. laisvus ir teisingus prezidento rinkimus opozicijos atstovas Abdoulaye Wade nugalėjo Diouf. Senegale įvyko antras taikus valdžios perėjimas. 2004 m. gruodžio 30-ąją prezidentas Abdoulaye Wade paskelbė, kad pasirašys taikos sutartį su dviem separatistų frakcijomis Kazamanse. Tai užbaigė ilgiausią pilietinį konfliktą Vakarų Afrikoje. 2006 m. pabaigoje vyriausybė ir separatistai vis dar laikėsi taikos sutarties. Sugrįžus taikai pabėgėliai pradėjo sugrįžti namo iš kaimyninės Bisau Gvinėjos. Tačiau, 2007 m.pradžioje, pabėgėliai pradėjo bėgti vėl, nes išsigando konflikto atsinaujinimo.

2012 m. prezidento rinkimuose nugalėjo Abdoulaye Wade. Jis buvo perrinktas 2019 m.

Išnašos

„Refugees: General Peace Agreement between the Government of the Republic of Senegal and MFDC“, Peace Accords Matrix, University of Notre Dame.
Nossiter, Adam, „A Turbulence-Free Election in Senegal“, The New York Times, 25 March 2012.

• • r

Afrikos šalių istorijos

Alžyras · Angola · · · · Burkina Fasas · · CAR · Čadas · Dramblio Kaulo Krantas · · Egiptas · Eritrėja · Etiopija · · · · Gvinėja · Kamerūnas · Kenija · Komorai · Kongas · Kongo DR · Lesotas · Liberija · Libija · Madagaskaras · · · Marokas · Mauricijus · Mauritanija · Mozambikas · Namibija · Nigerija · Nigeris · Pietų Afrika · Pietų Sudanas · Pusiaujo Gvinėja · Ruanda · San Tomė ir Prinsipė · Seišeliai · Senegalas · · · Sudanas · Svazilandas · Tanzanija · Togas · Tunisas · Uganda · Vakarų Sachara · · Zimbabvė ·

[1] „Refugees: General Peace Agreement between the Government of the Republic of Senegal and MFDC“, Peace Accords Matrix, University of Notre Dame.

[2] Nossiter, Adam, „A Turbulence-Free Election in Senegal“, The New York Times, 25 March 2012.