Ivanas Aivazovskis

Ivanas Aivazovskis
Ivanas Aivazovskis, Aleksejaus Tyranovo paveikslas, 1841 m.
Gimimo vardas	arm. Հովհաննես Կոստանդինի Այվազովսկի rus. Иван Константинович Айвазовский
Gimė	1817 m. liepos 29 d. Feodosija, Krymas
Mirė	1900 m. gegužės 5 d. (82 metai) Feodosija, Krymas
Tautybė	Rusijos armėnas
Tėvas	Konstantinas Gaivazovskis
Motina	Ripsime Gaivazovskaja
Sutuoktinis (-ė)	Julija Greivs Ana Sarkizova-Burnazian (arm. Աննա Սարգիսովա-Բուռնազյան)
Vaikai	Jelena Marija Aleksandra Žana
Veikla	rusų dailininkas, marinistas.
Alma mater	Imperatoriškoji dailės akademija, Sankt Peterburgas
Vikiteka	Ivanas Aivazovskis

Ivanas Aivazovskis arba Ovanesas Gaivazianas (arm. Հովհաննես Կոստանդինի Հայվազյան, rus. Иван Константинович Айвазовский; 1817 m. liepos 17 d. Feodosija, Krymas, Rusijos imperija – 1900 m. gegužės 5 d. Feodosija, Krymas, Rusijos imperija) – pasaulinio garso armėnų kilmėsrusųdailininkas – marinistas, kolekcionierius, mecenatas.

Kilmė

Ivano Aivazovskio tėvo Konstantino (Georgo) Gaivazovskio (1771–1841 m.) jaunystė prabėgo netoli Lvovo. Vėliau susikivirčijęs su broliais dėl turto jis paliko gimtąsias vietas ir uždarbiavo Moldavijoje, Valachijoje, mokėjo gimtąją armėnų bei rusų, ukrainiečių, lenkų, žydų, čigonų, vengrų, turkų kalbas. Feodosijoje jis apsigyveno viengungis, beveik neturėdamas pragyvenimo lėšų. Padėtis pasitaisė, kai Rusijos vyriausybė Feodosijai suteikė porto franko teises. Miestas augo ir turtėjo, Konstantinas vertėsi prekyba ir įsigijo nedidelį namą miesto pakraštyje, ant jūros kranto.. Netrukus vedė armėnę Ripsimę (1784–1860 m.) ir 1812 m. jiems gimė sūnus Gabrielas (Garikas), o 1817 m. liepos 17 d. ir Ovanesas (Ivanas), kurį motina vadino Oniku. Feodosijos armėnų kunigas bažnyčios knygoje padarė įrašą, kad Konstantinui (Georgui) ir jo žmonai Repsimei gimė „Georgo Aivaziano sūnus Ovanesas“. Gyvendamas Feodosijoje tėvas mėgo savo tikrąją armėnišką pavardę rašyti sulenkintai – Gaivazovskis.

Pats I. Aivazovskis apie savo kilmę yra pasakęs: „Aš gimiau Feodosijoje 1817 m., bet tikroji mano tėvo ir artimųjų gimtinė buvo toli nuo čia, ne Rusijoje. Kas galėjo pagalvoti, kad karas – viską naikinantis rimbas, lėmė tai, kad aš likau gyvas ir kad aš pamačiau šviesą ir gimiau būtent ant mylimosios Juodosios jūros kranto. O buvo taip. 1770 m. rusų armija, vadovaujama (rus. Пётр Александрович Румянцев-Задунайский) apsupo Benderus. Pilis buvo užimta ir rusų kariai pasklido po miestą, žudydami viską, kas pakliuvo po ranka. Tarp aukų buvo ir Benderų miesto pašos sekretorius, kuris, mirtinai sužeistas, laikė naujagimį. Jau rusų kareivis ketino durklu nužudyti mažąjį turką, bet vienas armėnas jį sulaikė, sakydamas: „Sustok! Tai mano sūnus! Jis krikščionis!“. Tas berniukas buvo mano tėvas.“

Biografija

Jaunystė ir mokslo metai

Nuo vaikystės atsiskleidė Ivano Aivazovskio meniniai ir muzikiniai gebėjimai; jis savarankiškai išmoko groti smuiku. Feodosijos architektas J.Ch. Kochas (rus. Яков Христианович Кох) pirmas atkreipė dėmesį į berniuko meninius gebėjimus, davė pirmąsias piešimo meistriškumo pamokas, duodavo pieštukų, popieriaus ir dažų. Jis taip pat rekomendavo atkreipti dėmesį, į jaunuolio talentą, Feodosijos miesto viršininkui A. Kaznačejevui (rus. Александр Ивнович Казначеев). Baigęs Feodosijos pradžios mokyklą, Kaznačejevo rūpesčiu, mažasis dailininkas 1831 m. rugpjūčio 17 d. buvo priimtas į Simferopolio gubernijos gimnaziją. Čia norėdamas užgniaužti nepakeliamą tėvų ilgesį, jis ilgai neatsitraukdamas piešė, širdžiai brangios, Feodosijos vaizdus.

1833 m. rugpjūčio 17 d. šešiolikmetis Ivanas atvyko studijuoti į Sankt Peterburgą. Jis, su pilnu valstybės išlaikymu, buvo paskirtas pas profesorių (rus. Максим Никифорович Воробьёв) į tapybos, peizažo ir perspektyvos klasę. 1834 m. Akademijos prezidentas Oleninas (rus. Алексей Николаевич Оленин) pamatęs nupieštą I. Aivazovskio paveikslą „Judo išdavystė“ iškilmingai pareiškė, kad Gaivazovskis – geriausias studentas, būsimoji Dailės akademijos žvaigždė ir pasididžiavimas. 1835 m. buvo paskirtas dirbti padėjėju pas prancūzų peizažistas (pranc. Philippe Tanneur). Mokydamasis pas Tanerą, I. Aivazovskis, nežiūrint į draudimą savarankiškai dirbti, dalyvavo Akademijos organizuojamose parodose. 1835 m. rudens parodoje jo kūrinys, eksponuojamas tokiu lengvu pavadinimu – „Erdvės viršum jūros etiudas“ – nuo pat pirmos parodos atidarymo dienos susilaukė didelio susidomėjimo ir pelnė pirmą sidabro medalį, bet po Tanero skundo imperatoriui Nikolajui I, paveikslas buvo išimtas iš ekspozicijos. 1836 m. vasarą, dailininko batalisto, Akademijos profesoriaus A. Zauerveido (rus. Александр Иванович Зауервейд) pastangomis, I. Aivazovskis kelis mėnesius praleido Baltijos karo laivų plaukymo pratybose. Laive nutapyti paveikslai buvo eksponuojami Akademijos rudens parodoje: „Debesys, žvelgiant nuo Oranienbaumo pajūrio“, „Keletas suomių Suomijos įlankos pakrantėje“, dvi drobes vaizduojančias į Kronštatą plaukiantį garlaivį, paveikslą su Olandijos laivu atviroje jūroje ir du jūros vaizdai. Šioje parodoje įvyko pirmas dailininko susitikimas su poetu A. Puškinu. Paskutiniais mokslo metais Akademijoje I.Aivazovskis nutapė dar keletą marinų. Jose pavaizduota į jūrą sėdanti saulė, saulės apšviesti laivai, laivo gaisras nakčia, skęstantis laivas, laivas Kronštate. 1837 m. rugsėjį už puikius jūros vaizdų paveikslus I.Aivazovskis gavo pirmo laipsnio aukso medalį ir tai davė jam teisę toliau tobulintis užsienyje. Bet dėl amžiaus cenzo, Akademijos taryba nutarė: „pasiųsti jį dviem vasaroms į Krymą, o žiemą grįžtų į Akademiją ir duotų ataskaitą apie vasaros darbus. Žiemą pieštų natūros klasėje...“

Krymas ir Europa (1838–1844 m.)

1838 m. pavasarį I. Aivazovskis išvyko dviem vasaroms į Krymą. Čia jis ne tik tapė jūros peizažus, bet užsiėmė ir batalisto daile. Juodosios jūros kranto linijos viršininko, generolo N. Rajevskio (rus. Николай Николаевич Раевский) kvietimu, kariniu laivu „Kolchidės“, plaukė Kaukazo pakrante, dalyvavo kariniuose veiksmuose prieš šapsugus, stebėjo desanto išlaipinimą Subašio slėnyje. Vėliau buvo nutapytas paveikslas „N. N. Rajevskio desantas Subašyje“ (1839 m.), kurį įsigijo pats Nikolajus I. 1839 m. vasaros pabaigoje grįžo į Peterburgą, o rugsėjo 23 d. jam buvo įteiktas Akademijos baigimo atestatas.

1840 m. liepą I. Aivazovskis kartu su su kurso draugu, peizažistu V. Šternbergu (rus. Василий Штернберг), išvyko į Italiją. Pakeliui jie apsistojo Venecijoje ir Florencijoje. Venecijoje Ivanas aplankė savo brolį Gabrielą, kuris gyveno Šv. Lozoriaus armėnų vienuolyne (it. San Lazzaro degli Armeni), nakvojo Bairono kambaryje (ta tema 1899 m. buvo nutapytas paveikslas). Būtent čia Gabrielas patarė broliui pasikeisti savo pavarde Gaivazovskis į tikslesnę – Aivazovskis ir nuo to laiko Ivanas savo kūrinius pasirašinėjo šia pavarde. Italijoje jis susipažino su Gogoliu, dailininkais ir , poetu (rus. Николай Михайлович Языков). Ivanas ilgai dirbo pietų Italijoje, sukūrė savo darbo manierą, kai laike dirbo trumpai, o dirbtuvėse peizažą atkurdavo iš atminties ir likdavo didelė laisvė improvizacijai. Jo paveikslai „Audra“, „Neapolio naktis“, „Chaosas“ sulaukė didelio pasisiekimo. Paveikslą „Chaosas“ įsigijo pats popiežius Grigalius XVI bei įteikė Aivazovskiui aukso medalį. Trys drobės, „Tyli naktis“, „Naktis Neapolio įlankos pakrantėje“ ir „Audra prie Abchazijos krantų“, pasiųstos į Paryžiaus parodą pelnė Paryžiaus dailės akademijos aukso medalį.

1842 m. pradžioje I. Aivazovskis pradėjo savo kelionę po Europą ir aplankė Šveicariją, Vokietiją, Olandiją, Prancūziją, JK, Portugaliją ir Ispaniją. Biskajos įlankoje laivas, kuriuo plaukė dailininkas, pateko į audrą ir vos nenuskendo, o Paryžiaus laikraščiai paskelbė, kad dailininkas žuvo. Beveik ketverių metų kelionė baigėsi 1844 m. rudenį ir I. Aivazovskis grįžo į Rusiją.

Tolesnė karjera

1844 m. I. Aivazovskis tapo Vyriausiuoju jūrų štabo neetatiniu dailininku, o nuo 1847 m. Imperatotiškosios dailės akademijos profesoriumi, buvo Romos, Paryžiaus, Florencijos, Amsterdamo, ir Štutgarto Akademijų nariu.

I.Aivazovskis daugiausiai tapė jūros peizažus, sukūrė Krymo pakrantės miestų portretų seriją. Jo, kaip dailininko karjera buvo labai sėkminga. Jis buvo apdovanotas daugelio ordinų ir gavo admirolo laipsnį. Per savo kūrybinį gyvenimą jis nutapė daugiau nei 6 000 darbų, dalyvavo 120 paveikslų parodose.

Nuo 1845 m. gyveno Feodosijoje, kur už uždirbtus pinigus atidarė meno mokyklą ir galeriją (1880 m.), buvo geležinkelio linijos Džankojus – Feodosija statybos iniciatorius, kuri pradėjo veikti 1892 m. Aktyviai dalyvavo gimtojo miesto gyvenime, rūpinosi miesto gerbūviu, pastatė vandentiekį. Domėjosi archeologija, rūpinosi Krymo istorinių paminklų išsaugojimo klausimais, dalyvavo daugiau nei 80 pilkapių tyrinėjimo darbuose. Už savo pinigus pastatė naują Feodosijos senovės muziejų su generolo P. Kotliarevskio (rus. Пётр Степанович Котляревский) memorialu. Už nuopelnus archeologijoje, išrinktas Odesos istorijos draugijos nariu.

I. Aivazovskio kapas

Paskutiniai gyvenimo metai

Didysis dailininkas mirė 1900 m. gegužės 5 d. Feodosijoje. Prieš pat mirtį I. Aivazovskis nutapė paveikslą „Jūros įlanka“ ir dar nespėjus nudžiūti ant drobės dažams, ėmėsi naujo paveikslo „Turkijos laivo susprogdinimas“, kuris turėjo vaizduoti vieną Graikijos karo su Turkija epizodą. Buvo detaliai išryškinta liepsna ir dūmų kamuoliai, kylantys iš susprogdinto laivo, kompozicijos centre, apmetė ir graikų sukilėlių valtį, tolstančią nuo laivo, tolumoje kalnuotą salą su miesto namais kalnų papėdėje...Bet staiga jį apėmė nesuprantamas noras pereiti Feodosijos gatvėmis. Grįžęs vakare namo, išgėręs arbatos, ilgai sėdėjo balkone. Paskui nuėjo į kabinetą, atsisėdo į krėslą ir užmigo...

I. Aivazovskis palaidotas Feodosijoje, viduramžių armėnų bažnyčios (arm. Սուրբ Սարգիս եկեղեցի) teritorijoje. 1903 m. dailininko našlė pastatė vientiso balto marmuro, sarkofago formos, antkapį ant kurio yra iškalti armėnų istoriko Movsesas Chorenacio žodžiai: Gimęs mirtingu, paliko sau nemirtingą prisiminimą.

Šeima

I. Aivazovskis pirmą kartą vedė 1848 m. Su turtinguose namuose dirbusia angle guvernante jis susipažino per M. Glinkos koncertą 1846 m. žiemą, Peterburge. Julija Jakovlevna Greivs buvo štabo gydytojo, tarnavusio Rusijoje, dukra. Pas juos gimė keturios dukros: Jelena, Marija, Aleksandra ir Žana. Po 12 metu, dėl I. Aivazovskio nenoro gyventi sostinėje, Julija paliko jį ir su dukromis išvyko. Dukroms retkarčiais leisdavo aplankyti tėvą. Oficialios skyrybos įvyko tik 1877 m.

Žmona Anna Sarkizova-Burnazian. I. Aivazovskis, 1882 m.

Antroji žmona – Ana Nikitična Sarkizova, įžymaus Feodosijos pirklio našlė. Aną jis pamatė per vyro laidotuves 1882 m., o po metų ją vedė.

Kūryba

I. Aivazovskis ir Turkija

I. Aivazovskis buvo gerai žinomas ne tik Rusijoje, bet ir Turkijoje. Jo pažintis su Osmanų imperija prasidėjo 1845 m. pavasarį. (rus. Фёдор Петрович Литке) vadovaujama Viduržemio jūros geografinė ekspedicija, į kurios sudėtį buvo įtrauktas ir I.Aivazovskis, susiruošė plaukti Turkijos, Mažosios Azijos pakrantėmis ir pro Graikijos archipelago salas. Nors jis išvydo daug naujų nuostabių vietovių, kurias vėliau įamžino paveiksluose – „Konstantinopolio vaizdai“, „Princo salų vaizdas, žvelgiant iš paukščio skrydžio viršum Marmuro jūros“, „Saulėlydis virš Trojos“, „Rodoso sala“, „Milosas ryto saulėje“, – bet Elados žemėje jis pamatė siaubingus turkų barbariškumo pėdsakus. Po 1822 m. nuslopinto graikų sukilimo, daugelis klestinčių gyvenviečių buvo paverstos griuvėsiais.

Po Krymo karo, grįždamas iš tarptautinės parodos Paryžiuje, I. Aivazovskis antrą kartą aplankė Konstantinopolį. Vietos armenų diaspora šiltai sutiko dailininką, su sultono rūmų armėnų architekto Sarkiso Baljano (Sarkis Balyan 1835–1899 m.) protekcija, jis buvo priimtas paties sultono . Sultono kolekcijoje tuo metu jau buvo vienas I. Aivazovskio paveikslas. Išreikšdamas pagarbą dailininko talentui, sultonas įteikė IV laipsnio Nišan Ali ordiną (turk. Nishani Ali).

Trečią kartą I. Aivazovskis, armėnų diasporos kvietimu, Turkiją aplankė 1874 m. Vieną dailininko paveikslą Sarkisas Baljanas buvo pardavęs sultonui . Paveikslas taip patiko sultonui, kad šis iš karto užsisakė 10 drobių su Konstantinopolio ir Bosforo vaizdais. Vykdydamas šį užsakymą I. Aivazovskis pastoviai lankėsi sultono rūmuose, susidraugavo su sultonu ir pasekoje buvo nutapyta ne 10, kaip buvo sutarta, o 30 skirtingų drobių. Prieš išvykstant namo, I. Aivazovskiui buvo suruoštas oficialus priėmimas pas padišachą ir įteiktas II laipsnio Osmanijos ordinas (turk. Nishani Osmani) .

Prabėgus metams dailininkas vėl atvyko pas sultoną ir padovanojo du paveikslus: „Vaizdas į Sankt Peterburgą nuo Šv. Trejybės tilto“ ir „Žiema Maskvoje“ (šiuo metu šie paveikslai yra rūmų muziejaus kolekcijoje).

Eilinis karas su Turkija baigėsi 1878 m. San Stefano taikos sutartis buvo pasirašyta salėje, kurios sienas puošė I. Aivazovskio paveikslai. Turkijoje buvę dailininko paveikslai ne kartą buvo išstatomi įvairiose parodose. 1880 m. Rusijos ambasadoje vykusios parodos metu, I. Aivazovskiui sultonas Abdulhamidas II įteikė deimantinį medalių.

1890 m. dailininkas paskutinį kartą aplankė Turkiją, aplankė armėnų patriarchatą ir Yildizo rūmus, kur padovanojo savo paveikslus. Sultonas Abdulhamidas II ta proga įteikė aukščiausią, I laipsnio turk. Mecidiye Nişanı ordiną.

„Devintoji banga“. I. Aivazovskis, 1850 m.

„Devintoji banga“

...Siautėjančiame vandenyne teka saulė. Jos spinduliai plačiai veria ryškiai raudonus vartus ateinančiai dienai. Ir tik dabar galima pamatyti viską, ką neseniai slėpė nakties tamsa. Dar tebekyla mirtingų bangų keteros. Viena iš tų bangų užvis aukščiausia. Ji vadinama devintąja banga. Ji užgrius tuos, kurie dar išsilaikė, sudužus laivui, o pavargę žmonės mėšlungiškai įsikibę į stiebo nuolaužas... 1850 m. rudenį I. Aivazovskis išstatė savo paveikslą Maskvoje, tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje. Pasižiūrėti „Devintosios bangos“ žmonės ateidavo po keletą kartų.

Pavaizdavęs tik kelias bangas ir saulės pašvaistę, I. Aivazovskis leido žiūrovui pajausti po uragano siautėjančios jūros galią ir grožį. Tai buvo galima tik gerai žinant natūrą. Pats dailininkas sakė: Gyvų srovių judėjimas nepagaunamas teptuku; tapyti žaibą, vėjo gūsius, bangos pliūpsnį – natūroje neįmanoma. Tam ir reikia dailininkui juos atsiminti.

I. Aivazovskio darbai dabar

Ir dabar neslopsta susidomėjimas I. Aivazovskio darbais. Jo darbai pastoviai yra parduodami įvairiuose aukcionuose. „Sotheby's“ aukcione 2008 m. du dailininko paveikslai: „Maisto dalinimas“ ir „Pagalbos laivas“, buvo parduoti už 2,4 mln. JAV dolerių.

Christie's aukcione 2004 m. parduotas paveikslas „Isakijaus soboras žiemos dieną“ už 1,125 mln. £. 2007 paveikslas „Amerikiečių laivas prie Gibraltaro uolų“ buvo parduotas už 2,708 mln. £, tai kol kas yra I. Aivazovskio paveikslo rekordas. 2009 m. tame pačiame aukcione parduoti paveikslai: „Amerikiečių laivas audringoje jūroje“ už 32 450 £, „Laivai saulėlydyje“ – 49 250 £, „Išlikimas“ – 421 250 £ ir „Sevastopolis“ – 55 250 £

Žinomiausi paveikslai iš serijos „Štilis“

• „Štilis jūroje“ 1876 m.(1)
• „Štilis jūroje“ 1879 m.(2)
• „Štilis“ 1885 m. 18,5х24(3)
• „Štilis“ 1885 m. 42х62(4)
• „Debesys virš jūros. Štilis“ 1889 m.(5)
• „Štilis. Kaprio vaizdas. Viduržemio jūra“ 1892 m.(6)

Rinktiniai kūriniai

• „Brigą „Merkurijus“ atakuoją du turkų laivai“, 1892 m.
• „N. N. Rajevskio desantas Subašyje“, 1839 m.
• „Feodosija“
• „Tarp bangų“
• „Laivas jūroje“
• „Kaukazas. Vaizdas į jūrą“. 1899 m.
• Laivo žūtis
• Žvejai ant kranto
• Žvejų laivas prieplaukoje
• „„Marija“ per audrą“, 1892 m.
• „Brigas „Merkurijus“ po pergalės prieš du turkų laivus“, 1848 m.
• „Jūros peizažas su laivo nuolaužomis mėnesienoje“
• Naktinė kelionė
• „Peteris“, 1846 m.
• „Sinopas“, 1853 m.
• „Audra“, 1872 m.
• „Audra“, 1886 m.
• „Audra jūroje“, 1899 m.
• „Išgelbėtieji“ 1844 m.
• „Kaukazas“
• „Juodoji jūra. Odesos prieplauka“
• „Išgelbėjimas“
• „Laivo žūtis“
• „Vaizdas į Aju Dagą. Krymas“
• „Peizažas su vėjo malūnais“
• „Gaivi banga“
• „Armėnų tautos krikštynos. “ (IV a.), 1892 m.
• „Priesaika prieš “ (karvedys V a.), 1892 m.
• „Audra“, 1854 m.
• „Laivas per audrą“
• Nojaus nužengimas nuo Ararato, 1870-1880 m.

Šaltiniai

1. David Marshall Lang, Armenia: cradle of civilization, Allen and Unwin, 1970 m., 245 psl.
2. Aivazovsky, Ivan — The Oxford Dictionary of Art, 2004 m.
3. Ivanas Aivazovskisrus.
4. Grigorovič Nadežda, Vagneris Levas Aivazovskis, Vilnius „Vyturys“ 1989 m.
5. Prisiminimai apie Aivazovskį 2008-12-06 iš Wayback Machine projekto. rus.
6. В. Н. Пилипенко, Иван Константинович Айвазовский, Художник РСФСР (Leningradas), serija „Русские живописцы XIX века“, 1991 m.,
7. „Judo išdavystė“
8. I. K. Aivazovskio gyvenimas ir kūryba
9. Aivazovskis piešė Jekaterinoslavą dėl Puškino?
10. Užmiršta Šiaurės Kaukazo civilizavimo istorija
11. „N. N. Rajevskio desantas Subašyje“
12. „Baironas aplanko Lozoriaus vienuolius“
13. „Turkijos laivo susprogdinimas“ 2010-08-06 iš Wayback Machine projekto.
14. I. Aivazovskio vardo Feodosijos paveikslų galerija 2011-10-12 iš Wayback Machine projekto.
15. Paliko sau nemirtingą prisiminimą Archyvuota kopija 2014-03-19 iš Archive.is projekto
16. Hovhannes Aivazovsky
17. Osmanų imperijos apdovanojimai
18. Надежда Ионина 100 великих картин (100 įžymiausių paveikslų), leidykla „Вече“, 2006 m.
19. Sotheby’s, Russian ArtNew York Balandis 15-16 psl., 2008 m.
20. „Isakijaus soboras žiemos dieną“
21. Didžiausios kainos: Rusijos dailininkai
22. Christie’s „Amerikiečių laivas prie Gibraltaro uolų“
23. Bloomberg News
24. Christie’s LOT4,16,17,18

Nuorodos

Vikicitatos

Wikiquote logo

Puslapis Vikicitatose –

Ivanas Aivazovskis

Vikiteka: Ivanas Aivazovskis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Ivano Aivazovskio darbai Tanais galerijoje 2010-12-28 iš Wayback Machine projekto.
• Ivano Aivazovskio darbų galerija