Vėlyvasis laikotarpis Senovės Egipto valstybės chronologijoje 664 332 m pr m e arba apie 750 332 m pr m e laikotarpis Se

Vėlyvasis laikotarpis – Senovės Egipto valstybės chronologijoje 664−332 m. pr. m. e. (arba apie 750−332 m. pr. m. e.) laikotarpis.


Senovės Egipto istorija
Priešdinastinis Egiptas (nomai)
Ankstyvoji karalystė
Senoji karalystė
Pirmasis tarpuvaldis
Vidurinioji karalystė
Antrasis tarpuvaldis
Naujoji karalystė
Trečiasis tarpuvaldis
Kušas (XXV) > Asirija
Vėlyvoji karalystė
Achemenidų imperija
Ptolemėjų dinastija
Romos imperija (Egiptas)
Egipto istorija

Laikoma, kad Vėlyvasis Senovės Egipto karalystės laikotarpis prasidėjo 664 m. asirams galutinai išvarius Kušo karalystės iš Nubijos užkariautojus iš Egipto. Kita versija, Vėlyvojo laikotarpio pradžia datuojama apie 750 m. pr. m. e. su Kušo valstybės įsigalėjimu Egipte (25-oji dinastija). Laikotarpio pabaiga paprastai laikomi 332 m. pr. m. e., tačiau gali pasitaikyti 343 m. pr. m. e. data.

Istorija

Asirų valdymas

Apie 700 m. pr. m. e. Kušo ir Egipto sąjunginė valstybė buvo gana vientisa, nors vietiniai Egipto provincijų valdytojai išlaikė ryškų nepriklausomumą. Kartu su Palestinos karalystėmis Kušo-Egipto valstybė bandė pasipriešinti Asirijos galios augimui, tačiau nesėkmingai. 671 m. pr. m. e. asirai pirmą kartą išvarė kušitus iš Egipto. Kušitų karalius Taharka po to atsiėmė dideles Egipto dalis iki pat Memfio, tačiau 664 m. buvo sutriuškintas Ašurbanipalo vadovaujamų asirų antrą kartą, ir asirai įsigalėjo Egipte su Saiso miesto valdovų pagalba: Nekau I ir jo sūnumi Psamtiku. Kušo valdovas Tanutamonas buvo surengęs invaziją į Egiptą, kurios metu nužudė Nekau I. Ašurbanipalas grįžo su nauja asirų kariuomene ir sunaikino ištisas sritis nepaklusnių Egipto provincijų bei privertė Tanutamoną pasitraukti į Nubiją.

XXVI dinastija

Tuo metu kilo Babilonijos maištas prieš asirus ir Ašurbanipalas atitraukė pajėgas iš Egipto. Taip susidarė palanki proga Egiptui susigrąžinti nepriklausomybę ir Psamtikas I tapo Egipto faraonu iš 26-osios (kitaip vadinamos Saiso) dinastijos. Apie 656 m. pr. m. e. jam pakluso šalies pietūs su Tėbų miestu.

Psamtikas I stengėsi įtvirtinti egiptiečių nacionalinį identitetą ir naudojosi samdinių iš Graikijos ir Karijos pagalba, kad suvaldyti vietinius, priešiškai nusiteikusius valdytojus. Faraonai užsienio politika siekė palaikyti galios balansą. Faraonas Nechas II (valdė 610−595 m. pr. m. e.) palaikė Asiriją prieš stiprėjančius medus ir Babiloniją, bet 605 m. pr. m. e. jo pajėgos Sirijoje ir Palestinoje patyrė pralaimėjimą nuo Nabuchodonosaro II prie Karkemišo.

Faraonas Psamtikas II (valdė 595−589 m. pr. m. e.) surengė invaziją į Napatą Nubijoje su graikų ir kariečių samdinių armija. Buvusių Kušo valdovų atminimas Egipte buvo naikinamas. Sekantis faraonas Aprijus (valdė 589−570 m. pr. m. e.) nesėkmingai bandė mesti iššūkį babiloniečių hegemonijai Palestinoje. Nabuchodonosarui II sugriovus Jeruzalėje daugelis žydų pabėgo į Egiptą. Aprijus surengė karinį žygį prieš graikų Kirėnės koloniją Libijoje, kuris baigėsi nesėkme ir kariuomenėje kilo maištai, peraugę į pilietinį karą Nilo deltos regione. Naujas faraonas Amasis II (valdė 570−526 m. pr. m. e.) užėmė sostą ir privertė Aprijų bėgti. Po dvejų metų Aprijus grįžo remiamas babiloniečių, tačiau jo pajėgos buvo nugalėtos ir jis pats žuvo. Amasis savo priešą visgi palaidojo su visa pagarba.

VI a. pr. m. e. Egiptas tapo vis labiau įtrauktas į klasikinės Graikijos kultūros įtakos sferą, graikai įsteigė Egipte savo prekybinę koloniją. Amasis graikų samdinius perkėlė į Memfį, kur jie sudarė tarsi asmeninės faraono sargybos garnizoną. Prekybos kelias su Graikija buvo nukreiptas per uostą, kuris suklestėjo. Amasis rėmė silpstančią Babiloniją prieš kylančią Persiją.

26-osios dinastijos metu pakilo Egipto kultūrinis ir ekonominis lygis, tačiau archeologiniais radiniais šis laikotarpis nėra turtingas dėl to, kad pagrindiniai veiklos pėdsakai buvo užliejamoje Nilo deltoje. Laikotarpio metu augo egiptiečių nacionalizmas, kaip atsakas į dominuojančią užsieniečių padėtį kariuomenėje ir prekyboje. Buvo išrastas ir paplito demotinis raštas, tačiau hieratinis tebenaudotas literatūriniams ir religiniams tekstams. Šiuo laikotarpiu ypač išplito religinis gyvūnų garbinimas, pavyzdžiui, Apio jaučių. Gyvūnai buvo balzamuojami ir laidojami, pavyzdžiui, Sakaroje palaidota apie milijoną vienetų.

Achemenidų valdymas

Vos po šešių mėnesių nuo Amasio mirties persų karalius Kambizas II surengė invaziją į Egiptą, pasiekė Nubiją. Jis nuvertė paskutinį 26-osios dinastijos faraoną Psamtiką III ir pats vainikavosi faraonu. Egiptas tapo Achemenidų imperijos dalimi.

Hibio šventyklos portikas Chargos oazėje iš Vėlyvojo Egipto laikotarpio

Pasak Herodoto, kuris lankėsi Egipte apie 450 m. pr. m. e., Kambizo II invazija buvo žiauri ir negailestinga, tačiau egiptiečiai naująjį faraoną aprašo palankiau. Jis pagarbino Saiso dievybę Neitę. 522−486 m. pr. m. e. Egipto faraonu buvo Darijus I, kuris grąžino šventykloms jų mokesčių dalį ir grąžino Amasio laikų įstatymus, kas jo atžvilgiu palankiai nuteikė žynių luomą.

Achemenidų imperijoje Egiptas buvo sujungtas su Libijos oazėmis ir Kirenaika į vieną satrapiją, kurios valdytojas − satrapas − rezidavo Memfyje. Mokesčiai Darijaus I valdymo metu nebuvo dideli, o iškastas kanalas, sujungęs Nilą su Raudonąja jūra, pagyvino prekybą. Po 490 m. pr. m. e. persų pralaimėto Maratono mūšio ir Darijaus I mirties Egipto Nilo deltoje kilo maištas. Sekantis persų karalius Kserksas numalšinęs maištus pažemino Egipto statusą į nukariautos provincijos. Po Kserkso nužudymo 465 m. pr. m. e. vakarinėje Nilo deltos dalyje kilo kitas maištas. Sukilimo vadas Inaras užėmė visą deltą ir buvo palaikomas atėniečių karinių pajėgų. Inaras buvo nukryžiuotas 454 m. pr. m. e., kai persai susigrąžino Nilo deltos kontrolę.

Artakserkso I ir Darijaus II (iki 404 m. pr. m. e.) valdymo metu Egipte buvo neramu ir nestabilu, beveik neišliko monumentų iš šio laikmečio.

XXVII−XX dinastijos

Po Darijaus II mirties trumpam valdžią Egipte paėmė , kuris buvo vieninteliu 28-os Saiso dinastijos atstovu. Po jo valdė trys 29-os dinastijos faraonai, iškilę . Ypač trečiojo faraono valdymas (393−380 m. pr. m. e.) pasižymėjo ištaiga, buvo pastatyta daug monumentų tiek Žemutiniame, tiek Aukštutiniame Egipte. Faraonai tęsė pasipriešinimo persams politiką samdydami graikų karius. Atsilyginama buvo užsienio valstybių pinigais, nes Egiptas nekaldino savų monetų.

Po Achorio mirties sostą uzurpavo generolas Nektanebas I, pradėjęs 30-ąją Egipto faraonų dinastiją, kuri valdė iki 343 m. pr. m. e. Tai buvo paskutinis Senovės Egipto civilizacijos pakilimo laikotarpis. Jo metu paplito maišytas graikų-egiptiečių meno stilius, demotinis raštas pradėtas naudoti literatūriniams kūriniams užrašyti.

343 m. pr. m. e. Egiptą vėl nukariavo Achemenidų valdovas Artakserksas III, persai žiauriai susidorojo su vietos gyventojais, plėšė ir griovė miestus. Po Artakserkso III mirties 338 m. pr. m. e. sekė keletas menkai dokumentuotų metų, kai valdžia Egipte, tikėtina, priklausė Nubijos princui Chabašui. 335 m. pr. m. e. valdžią susigrąžino persų imperatorius Darijus III, tačiau jau po trejų metų Egiptas be didelio pasipriešinimo buvo prijungtas prie Aleksandro Makedoniečio valdų.

Faraonų sąrašai

Šaltiniai

Vikiteka: Vėlyvasis laikotarpis (Senovės Egiptas) – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Ian Shaw, Paul Nicholson. The British Museum Dictionary of Ancient Egypt. The American University in Cairo Press., 2002, p. 158−159
Encyclopaedia Britannica