Luftstreitkräfte, pilnas pavadinimas Deutsche Luftstreitkräfte – aviacijos pajėgų pavadinimas nuo 1916 m. spalio iki Vokietijos karinės aviacijos išformavimo 1919 m. Iki 1916 m. spalio Vokietijos imperijos kariuomenės aviacijos pajėgų oficialius pavadinimas buvo Fliegertruppen (liet. Skraidančios pajėgos). Luftstreitkräfte neapėmė karinio jūrų laivyno (vok.Kaiserliche Marine) aviacijos dalinių, kurių pavadinimas buvo Marine-Fliegerabteilung (liet. Laivyno skraidantys daliniai). Dauguma abiejų šių ginkluotojų pajėgų šakų naudotų lėktuvų ir oro balionų buvo tie patys.
Įkūrimas
Vokietijos karinių oro pajėgų oro baliono paleidimas, 1915 m. Lotaringija
Oro balionus Vokietijos kariuomenė naudojo jau 1870–1871 m. Prancūzijos-Prūsijos kare. Pirmoji, Prancūzijos kariuomenė, juos naudojo jau 1794 m. Fleriuso (pranc. Fleurus) mūšyje. Pirmieji atskiri Vokietijos Imperijos kariuomenės aviacijos daliniai buvo pradėti kurti 1884 m. Tai buvo JAV pilietiniame kare naudotų Oro balionų pajėgų (angl. Union Army Balloon Corps) pavyzdžiu kurti kariniai daliniai. Jų forma ir dydis skyrėsi ir kito, kol 1901 m. buvo priimtas sprendimas formuoti oro balionų batalionus. Netrukus, XX a. pradžioje buvo pradėti formuoti pirmieji įmonių „“ ir „“ gamintų dirižablių daliniai. 1910 m. Vokietijos kariuomenė įsigijo pirmus karinius lėktuvus. 1913 m. spalio 1 d. buvo įkurti pirmieji vien tik lėktuvus eksploatavę atskiri daliniai – aviacijos batalionai. Įvairūs pavieniai aviacijos daliniai, taip pat zenitinės gynybos, žvalgybos daliniai 1916 m. spalio 8 d. buvo sujungti į vieningą struktūrą – Vokietijos imperijos karo aviaciją (vok. Die Fliegertruppen des deutschen Kaiserreiches).
Tokie procesai tuo pat metu vyko ir kitose šalyse – Prancūzijos karo aviacija (pranc. Aviation Militaire) buvo įkurta 1909 m. ir 1912 m. pervadinta karine aeronautika (pranc. Aéronautique Militaire). 1911 m. lapkričio mėn. buvo įkurtas Didžiosios Britanijos kariuomenės Karališkųjų inžinerinių pajėgų (angl. Royal Engineers) Oro batalionas (angl. Air Battalion), sudarytas iš dviejų kuopų. 1912 m. jis buvo performuotas į Karališkąjį oro korpusą (angl. Royal Flying Corps), sudarytą iš sausumo ir jūrinių sparnų.
Pradinė aviacijos dalinių paskirtis buvo žvalgyba ir artilerijos koregavimas. Šiems tikslams buvo naudojami ir pirmieji lėktuvai ir tik nuo 1915 m. jie buvo pradėti pritaikyti oro mūšiams.
Organizacija
Jasta 12 priklausę Albatros D.V išrikiuoti Rikūro (pranc. Roucourt (Douai)) aerodrome. 1917 m. rugpjūtis-rugsėjis. Už jų stovi vienintelis eskadrilės AEG C.IV.
Pirmieji, žvalgybiniai Luftstreitkräfte padaliniai buvo vadinami „Skraidančiais karo lauko skyriais“ (vok. Feldflieger Abteilungen, FFA). Kiekvienas skyrius buvo ginkluotas šešiais dviviečiais „A“ klasės (monoplanai) arba „B“ klasės (biplanai) lėktuvais. Kiekvienas šių FFA buvo priskirtas didesniam kariniam daliniui; atitinkamai jų numeracija buvo tokia pati kaip ir atitinkamos divizijos.
Karo eigoje ženkliai Luftstreitkräfte organizacinė struktūra bei doktrinos ne kartą keitėsi ir šios evoliucijos rezultatas tapo pagrindu 1935 m. įkurtos Liuftvafės struktūrai bei doktrinai.
1916 m. Vokietijos kariuomenės vadovybė (vok. Oberste Heeresleitung, OHL) reorganizavo Fliegertruppen ir karinių oro pajėgų struktūroje sukūrė specializuotus naikintuvų, bombonešių ir žvalgybinių orlaivių, taip pat techninius (meteorologijos ir pan.) dalinius.
Vadovybė
Generolas
Visą Luftstreitkräfte egzistavimo laikotarpį (1916 m. spalio 8 d. – 1919 m. sausio 2 d.) jai vadovavo kavalerijos generolas Ernstas fon Hiopneris (vok. , 1860–1922 m.).
Struktūra
Luftstreitkräfte sudarė:
valdymo organai
karo aviacija (vok. Fliegertruppe);
oro balionų ir diržablių daliniai (vok. Luftschiffertruppe);
FA(A) 272 leidžiamas minkštas dirižablis Parseval. 1917 m.
1906 m. Oro balionų batalione buvo pradėti dirižablių bandymai. Pirmuoju tokių tapo grafo fon Cepelino sukurtas dirižablis su kietu apvalkalu. Jau pirmieji bandymai sulaukė teigiamo kariuomenės įvertinimo ir diržabliai netrukus buvo priimti į karinę tarnybą. Kariniams tikslams buvo naudojami pradžioje pusiau kieti, vėliau – minkšti „Parseval“, nuo 1913 m. – „Scholte-Lanz“ gaminti kieti diržabliai.
1912 m. Fliegertruppen struktūroje buvo suformuoti 2-asis ir 3-iasis diržablių batalionai, 1913 m. – 4-asis ir 5-asis. Tais pačiais metais 1-ajame Bavarijos diržablių batalone buvo įsteigta orlaivių technikų mokykla.
1913 m. oro balionų ir diržablių daliniai buvo perduoti Vokietijos kariuomenės susisekimo inspekcijos atskirai orlaivių ir automobilių inspekcijai.
Pietų Afrikos daliniai bombarduojami iš Vokietijos diržablio. Tschaukaib vietovė (Vokietijos Rytų Afrika, 1914 m. gruodžio 17 d.)
1914 m. atlikti „Parseval“ ir „Scholte-Lanz“ dirižablių bandymai parodė kieto tipo diržablių pranašumą: pastarieji, būdami 150 m. ilgio ir 22 tūkst. m3 tūrio, galėjo pakelti iki 8000 kg naudingo krovinio (10 kg svorio bombos, 15 ir 21 cm kalibrogranatos, radiotechninė įranga) į maksimalų 2200 m. aukštį. Varomi trijų variklių po 210 AG, jie išvystydavo 210 m/sek. greitį.
1914 m. Vokietija turėjo daugiausiai dirižablių; jų bendras darbinis tūris (244 000 m3) taip pat buvo didžiausias pasaulyje. 1914 m. Fliegertruppen dirižabliuose pradėti naudoti bevielio radijo ryšio siųstuvai.
Kariniai dirižabliai buvo priskirti tiesiogiai vyriausios karinės vadovybės rezervui, atskirais atvejais jie būdavo perduodami frontams arba armijoms. Karo pradžioje dirižabliųmisijos neretai buvo vykdomos vadovaujant iš generalinio štabo atsiųstam karininkui; tokiu atveju dirižablio vadui tekdavo budinčio karininko vaidmuo.
Iki 1916 m. dirižabliai buvo pagrindiniai strateginio bombardavimo misijas, pvz. išpuolius prieš Didžiosios Britanijos miestus, vykdę orlaiviai. Vėliau šis vaidmuo palaipsniui perėjo greitesniems ir sunkiau pažeidžiamiems strateginiams bombonešiams („G“ ir „R“ tipo).
Naikintuvų dalinių formavimas
Pirmą kartą Vokietijos fronto naikintuvų dalinys buvo suformuotas 1915 m. vasarą. Pavadintas vado pavarde – Feldflieger Abteilung – jis buvo ginkluotas penkiais naujais tipo naikintuvais (gamykliniai Nr. E.1/15 – E.5/15). Netrukus šie lėktuvai buvo apginkluoti su propeleriu sinchronizuotais kulkosvaidžiais. Vienas pirmųjų, 1915 m. rugpjūčio mėn., tokį orlaivį (Nr, E.13/15) gavo netrukus vienu rezultatyviausių asų tapęs Maksas Imelmanas (vok. ).
1916 m. vasario mėn, vyriausiojo inspektoriaus (vok. Inspektor-Major) Frydricho Stempelio (vok. ) iniciatyva buvo pradėti formuoti vienviečių naikintuvų daliniai – Kampfeinsitzer Kommando. Tai tapo pirmu žingsniu kuriant specializuotus aviacijos dalinius. Jau 1915–1916 m. žiemą naujais naikintuvais, tokiais kaip Pfalz E ginkluoti nedideli – dvejų-keturių naikintuvų būriai dislokuoti strateginėse vietovėse Vakarų fronte. Jų misija buvo apibūdinta naujo dalinių tipo pavadinimu – Luftwachtdienst – oro apsaugos pajėgos.
Oswald Boelcke
1916 m. vasarą buvo sukurti Jagdstaffeln, labiau žinomi santrumpa Jasta – naikintuvų būriai. Formaliai šie daliniai priklausė keturių Vokietijos karalysčių kariuomenėms – Prūsijos (67 eskadrilės), Bavarijos (10), Saksonijos (7) ir Viurtembergo (4).
1917 m. birželio 24 d. į Luftstreitkräfte sudėtį buvo įtrauktos keturios primos Jasta eskadrilės (Jasta 4, 6, 10 ir 11), suformavusios pirmąjį naikintuvų sparną – Karališkąją Prūsijos naikintuvų grupę (Jagdgeschwader I, JG I). Nuo to laiko nusistovėjo praktika eskadriles numeruoti arabiškais, o jų grupes – romėniškais skaitmenimis. Sparno vadu tapo buvęs Jasta 11 vadas Manfredas fon Richthofenas. Kai kurie daliniai buvo vadinami ir žymių asmenybių pavardėmis, pvz 1916 m. gruodį Jasta 2 buvo pervadinta Jasta Boelcke, po to kai susidūrimo ore metu žuvo asas ir naikintuvų kovos taktikos teoretikas Oswald Boelcke. Po fon Richhofeno žūties 1918 m. balandį kaizerio įsakymu JG 1 buvo pervadinta JG von Richhofen.
Karinių dalinių pavadinimai
Vokietijos karinės avacijos kovinės rikiuotės schema, 1918 m.
Visų Luftstreitkräfte dalinių pavadinimai buvo sudaromi iš funkcinę paskirtį nurodžiusios santrumpos ir dalinio numerio. Naudotos šios santrumpos:
AFA – Artillerieflieger-Abteilung: Artilerijos aviacijos dalinys
AFS – Artillerieflieger-Schule: Artilerijos skraidymo mokykla
AFP – Armee-Flug-Park: Kariuomenės aviacijos parkas
BZ – Ballonzug: Balionų būrys
BG – Bombengeschwader: Bombonešių sparnas
Bogohl – Bombengeschwader der Oberste Heeresleitung: bombonešių sparnas, tiesiogiai pavaldus Kariuomenės vyriausiajai vadovybei.
Bosta – Bomberstaffel: bombonešių eskadrilė
etc – Etappe: paštas
FFA – Feldflieger Abteilung: Karo lauko aviacijos būrys, pradinis Vokietijos karo aviacijos dalinys 1914–1915 m.
FLA – Feldluftschiffer-Abteilung: Karo laiko oro balionų būrys
FBS – Fliegerbeobachter-Schule: Oro žvalgų mokyklaJasta 14 priklausęs „Dr“ klasės triplanas „Fokker Dr. I“
FEA – Fliegerersatz-Abteilung: Pakaitinis būrys
FS – Fliegerschule: Skraidymo mokykla
JG – Jagdgeschwader: Naikintuvų sparnas
Jasta – Jagdstaffel: Naikintuvų eskadrilė
JastaSch – Jagdstaffel-Schule: Naikintuvų eskadrilės mokykla (taip pat vadinta Jastaschule)
KEK – Kampfeinsitzerkommando: Kovinių vienviečių lėktuvų (vėliau – Jasta) vadovybė
Po mūšio su australų pilotu priverstinį nusileidimą atilikęs Schlasta 31b priklausęs Nr. 13282/17. Franvilliers, Soma, Prancūzija. 1918 m. gegužėKest – Kampfeinsitzerstaffel: Kovinių vienviečių lėktuvų (vėliau – Jasta) dalinys
KG – Kampfgeschwader: Taktinių bombonešių sparnas
Kagohl – Kampfgeschwader der Oberste Heeresleitung: Taktinių bombonešių sparnas, tiesiogiai pavaldus Kariuomenės vyriausiajai vadovybei.
Prieškariu bei karo metu Vokietijos karinės oro pajėgos eksploatavo daug įvairių, daugiausiai – Vokietijos, gamintojų sukurtų lėktuvų. Didžiausi naikintuvų gamintojai buvo „Albatros-Flugzeugwerke“, „“, „“ ir „“; žvalgybos lėktuvų – „“, „Deutsche Flugzeug-Werke (DFW)“ ir „Rumpler“; dviviečius naikintuvus gamino „Halberstädter Flugzeugwerke“ ir „“; sunkiuosius, daugiausiai – dvimotorius, bombonešius – „Gothaer Waggonfabrik (Gotha)“; pačius didžiausius lėktuvus gamino „“; dirižablius – „“ ir „“ ir kitos įmonės.
Žymiausi orlaiviai:
Rumpler Taube"A" klasės:
(„A.54.“) – žvalgybinis – bombonešis. Pagaminta 60 vnt.
Fokker A.I – žvalgybinis, gamintas 1914–1915. Pagaminta 63 arba 85 vnt.
– gamintas nuo 1913 m.
"B" klasės:
– dvivietis žvalgybinis biplanas. Priimtas į ginkluotę 1914 m.
– Priimtas į ginkluotę 1915 m.
– Priimtas į ginkluotę 1914 m.
Rumpler B.I – Priimtas į ginkluotę 1914 m., naudotas daugiau Rytų fronte. Pagaminta 198 vnt.
– Priimtas į ginkluotę 1913 m. Karo veiksmuose naudotas iki 1915 m.
Albatros B.II – Karo veiksmuose naudotas iki 1915 m.
– 1914 m. pabaigoje sukurtas paskutinis neginkluotas „Albatros“.
Albatros D.III – naudotas nuo 1917 m. Pagaminta 1346 vnt.
– naudotas nuo 1916 m.
– naudotas nuo 1916 m. Pagaminti 96 vnt.
Fokker D.VII – karo pabaigoje pasirodęs vienas geriausių naikintuvų, Lietuvos karo aviacijos naudotas iki ketvirtojo dešimtmečio pabaigos.
„G“ klasės:
Penkiais varikliais varomas „R“ klasės strateginis bombonešis „Zeppelin-Staaken R.V 13/15“
– sunkusis bombonešis, naudotas 1915–1916 m. pab.
– naudotas nuo 1916 m.
„R“ klasės:
– naudotas nuo 1915 m.
– 1915 m. pasirodęs strateginis bombonešis
„E: klasės:
– naudotas nuo 1915 m., gamintas iki 1916 m. vidurio. Pagaminta 370 vnt.
– naudotas nuo 1916 m.
„J“ klasės:
– pirmas pilnai metalinis lėktuvas.
Orlaivių identifikavimo sistema
Karo metu Vokietijos sausumos pajėgų karinė vadovybė įtvirtino orlaivių identifikavimo sistemą, pavadintą karinių oro pajėgų inspekcijos vardu – Idflieg. Jos kodą sudarė trys dalys – orlaivio gamintojo pavadinimo santrumpa, funkciją arba orlaivio „klasę“ nurodanti raidė ir iš eilės duodamas romėniškas skaitmuo. Šia sistema buvo siekiama suprastinti logistikos ir remonto procesus, nes daugelis Luftstreitkräfte dalinių vienu metu naudojo keleto gamintojų ir skirtingų modelių orlaivius.
Karo eigoje Idflieg sistema plėtėsi – pradžioje visi lėktuvai buvo skiriami į dvi klases – „A“ – monoplanai ir „B“ – biplanai. 1915 m. pirmosios dvi klasės liko rezervuotos neginkluotiems lėktuvams, o naujai įvestai „C“ kategorijai buvo priskirti dviviečiai ginkluoti lėktuvai. Netrukus „E“ klasei buvo priskirti ginkluoti monoplanai. Ir naujųjų klasių turinys nebuvo pastovus – nors beveik visą karą „D“ klasė apėmė biplanus naikintuvus, „Dr“ – triplanus naikintuvus, į karo pabaigą raide „D“ buvo žymimi visi naikintuvai.
Sudužęs „G“ – Grossflugzeug klasės Gotha G.IV
Šios sistemos naudojimą komplikavo tai, kad gamintojai naudojo savo identifikavimo sistemas. Pavyzdžiui, „“ savo lėktuvus žymėjo „J“ raide, nors Idflieg sistemoje „J“ reiškė šarvuotą dvejopos paskirties ryšių ir šturmo lėktuvą, todėl „karinio“ kodo J.I gamyklinis atitikmuo buvo J.4.
Karinio jūrų laivyno aviacija (vok. Kaiserliche Marine’s Marine-Fliegerabteilung) orlaivių identifikavimui naudojo jų gamintojų indeksus, o ne Luftstreitkräfte sistemą. Pavyzdžiui, lėktuvų gamintojas „Gotha“ savo bombonešiams priskirdavo indeksą „LD“ (vok. Landflugzeug-Doppeldecker – sausumos biplanas), jūriniams – „WD“ (vok. Wasserflugzeug-Doppeldecker – jūrinis biplanas), pastarasis likdavo ir karinėse jūrų pajėgose, tačiau patekęs į Luftstreitkräfte „LD“ gaudavo indeksą, prasidedantį „G“ raide; „Flugzeugbau Friedrichshafen“ gaminti lėktuvai karinėse jūrų pajėgose išlaikydavo gamintojo indeksą „FF“, tačiau sausumos pajėgose jie gaudavo indeksą, atitinkantį jų paskirtį.
Kariuomenės naudoti dirižabliai ir oro balionai nepateko į šią numeravimo sistemą; kiekvienas jų gaudavo atskirą vardą.
Pilotai
Manfred von Richthofen
Visų kariavusių šalių kariuomenės ir propagandos žinybos plačiai naudojosi pilotų įvaizdžiu tam, kad pristatyti savo kariuomenės pasiekimus ir mobilizuoti visuomenės paramą. Daugiausiai dėmesio teko pilotams-naikintojams. Žymiausiu Vokietijos I Pasaulinio karo pilotu laikomas Manfredas fon Richthofenas (vok. ), pasiekęs 80 patvirtintų pergalių, kuriam Vokietijos propaganda sukūrė „Raudonojo oro kovotojo“ (vok. Rote Kampfflieger) titulą ir kuris geriau žinomas anglišku terminu – „raudonasis baronas“. Pirmoji patvirtinta Vokietijos piloto oro pergalė priklauso leitenantui Kurtui Vintgensui (vok. Kurt Wintgens), 1915 m. liepos 15 d. vienu pirmųjų lėktuvų, ginkluotų sinchronizuotu kulkosvaidžiu, numušusių du Prancūzijos parasolio tipo monoplanus.
Aštuonis priešo orlaivius numušę pilotai buvo apdovanojami aukščiausiu Vokietijos kariniu ordinu – „Pour le Mérite“. Didėjant apdovanotojų skaičiui buvo didinamas jam gauti reikalingų pergalių skaičius, kol 1918 m. jis pasiekė 30. Viso šį apdovanojimą gavo 76 pilotai, dar 69 pilotai gavo „Goldenes Militär-Verdienst-Kreuz“ (Karinių nuopelnų kryžių), skirtą puskarininkiams ir šauktiniams. Vienas tokių buvo daugiausiai (12) priešo lėktuvų numušęs oro šaulys Gottfried Ehmann. Viso karo metu bent 5 priešo lėktuvus numušė (t. y. oficialiai tapo asais) 391 vokiečių pilotai.
Skiriamieji ženklai
Karinis oro balionas, paženklintas Eisernes Kreuz. 1917 m.
Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos kariniai lėktuvai buvo ženklinami dvispalviu (juodai-baltu) kryžiumi, vokiškai vadintu Eisernes Kreuz. Šis pavadinimas kilo iš panašios formos Prūsijos karinio medalio. Karo pabaigoje, 1918 m. kovo mėn. įvestas naujas skiriamasis ženklas – stilizuotas kryžius Balkenkreuz. Tai buvo graikiško kryžiaus adaptacija. Šis ženklas, patvirtintas 1918 m. birželio 25 d., turėjo tapti visų Vokietijos karinių dalinių skiriamuoju ženklu.
Pabaiga
Vienu iš Antantės reikalavimų buvo Vokietijos karo aviacijos sunaikinimas. Tai buvo įrašytą į Versalio sutarties 198 straipsnį. Luftstreitkräfte savo egzistavimą oficialiai nutraukė 1920 m. gegužės 8 d. Visi jos turėti lėktuvai turėjo būti perduoti Antantės pajėgoms (Versalio sutarties 202 straipsnis).
Dalį šių lėktuvų atskiri Luftstreitkräfte padaliniai patys, dažniausiai nelegaliai, pardavė kitų šalių karinėms oro pajėgoms. Besikurianti Lietuvos karo aviacija nemažai lėktuvų įsigijo iš Kaune dislokuoto FA 495. Besikurianti Lenkijos kariuomenė 1919 m. pradžioje surengė nemažai reidų, kurių metu užgrobė ištisas Vokietijos imperijos KOP bazes, pvz. Lodzėje, Poznanėje.
Statistika
Sudužęs Vokietijos karo lėktuvas
Karo eigoje Luftstreitkräfte išaugo nuo maždaug trijų šimtų orlaivių ir 4,2 tūkst. vyrų iki daugiau nei 5 tūkst. orlaivių ir 80 tūkst. vyrų. Karo metu Luftstreitkräfte pasiekė 7425 pergales Vakrų fronte ir 358 pergales Rytų fronte, taip pat numušė 614 priešininko oro balionus.
Viso karo metu Vokietijos Luftstreitkräfte prarado 4579 pilotus ir 299 antžeminio personalo darbuotojus žuvusiais, 1372 pateko į nelaisvę arba dingo be žinios, 5123 buvo sužeisti, 1962 žuvo Vokietijos teritorijoje įvykusiose avarijose. Bendri personalo nuostoliai siekė 12 533 žuvusiais ir sužeistais. Kovos veiksmuose netekta 3126 lėktuvų, 546 oro balionų ir 26 dirižablių.
Vien 1918 m. sausio – rugsėjo mėn. Vokietijos pilotai numušė 3732 Antantės lėktuvus ir prarado 1099 savo. Karo pabaigoje Vokietijos karinės oro pajėgos turėjo 2709 lėktuvus, 56 dirižablius, 186 oro balionus, apie 4,5 tūkst. pilotų.
Luftstreitkräfte orlaiviai sudarė apie 90% Centrinių valstybių aviacijos pajėgų. Viso karo metu Luftstreitkräfte eksploatavo 47 637 orlaivius, kas sudarė mažiau nei trečdalį Antantės lėktuvų skaičiaus. Iš jų apie 26 tūkst. buvo sunaikinti, sugadinti arba nurašyti kaip pasenę.
Vokietijos priešlėktuvinė artilerija karo metu buvo numušė: 1915 m. – 51 lėktuvą ir 1 oro balioną; 1916 m. – 322 lėktuvus ir 1 oro balioną, 1917 m. – 467 lėktuvus, 1918 m. – 748 lėktuvus.
Bibliografija
(EN) Baughen, G. (2014). Blueprint for Victory: Britain’s First World War Blitzkrieg Air Force. Stroud: Fonthill Media. ISBN 978-1-78155-392-3.
(EN) Baughen, G. (2019) [2018]. The Rise and Fall of the French Air Force: French Air Operations and Strategy 1900–1940. Stroud: Fonthill Media. ISBN 978-1-78155-644-3.
(EN) Clark, Alan (1973). Ace High: The War in the Air over the Western Front 1914–18. London: Putnam. ISBN 978-0-399-11103-7.
(EN) Franks, N. L. R.; Bailey, F. W.; Guest, R. (1993). Above the Lines: The Aces and Fighter Units of the German Air Service, Naval Air Service and Flanders Marine Corps 1914–1918. London: Grub Street. ISBN 0-948817-73-9.
(DE) Fischer, Bruno, Ehrenbuch des Orden vom Militär-Verdienst-Kreuz e. V. und die Geschichte der Ordens-Gemeinschaft, 1960.
(EN) Grey, P. L.; Thetford, O. (1970) [1962]. German Aircraft of the First World War (2nd ed.). London: Putnam. ISBN 978-0-370-00103-6.
(EN) Guttman, Jon (Summer 2009). „Verdun: The First Air Battle for the Fighter: Part I – Prelude and Opening“ (PDF). worldwar1.com. The Great War Society. p. 9. Archived from the original (PDF) on June 3, 2016.
(DE) Hoeppner, E. W. von (1994) [1921]. Deutschlands Krieg in der Luft: Ein Rückblick auf die Entwicklung und die Leistungen unserer Heeres-Luftstreitkräfte im Weltkriege, Leipzig: K. F. Koehle. ISBN 0-89839-195-4.
(EN) Jones, H. A. (2002) [1928]. The War in the Air, Being the Story of the Part played in the Great War by the Royal Air Force. Vol. II (Imperial War Museum and Naval & Military Press ed.). London: Clarendon Press. ISBN 978-1-84342-413-0.
(EN) Kilduff, Peter: Germany’s First Air Force 1914–1918. Arms and Armour Press, 1991, ISBN 1-85409-352-5.
(DE) Neumann, G. P. (1920). Die deutschen Luftstreitkräfte im Weltkriege, Berlin: Mittler. OCLC 39823845.
(EN) Previtera, S. T. , Prussian Blue – A History of the Order Pour le Merite, Winidore Press, 2005
(LT) Ramoška, Gytis, Pirmieji karo aviacijos lėktuvai 1919-23 m., Plieno sparnai.
(EN) Suchenwirth, Richard, The Development of the German Air Force, 1919–1939. // USAF Historical Studies. No. 160. Arno Press, New York 1970.
(EN) Wagner, Ray; Nowarra, Heinz (1971). German Combat Planes: A Comprehensive Survey and History of the Development of German Military Aircraft from 1914 to 1945. New York City: Doubleday & Company. p. 112. OCLC 491279937.
Išnašos
Baughen, G. (2019) [2018]. The Rise and Fall of the French Air Force: French Air Operations and Strategy 1900–1940, p. 11
Hoeppner, E. W. von (1994) [1921]. Deutschlands Krieg in der Luft: Ein Rückblick auf die Entwicklung und die Leistungen unserer Heeres-Luftstreitkräfte im Weltkriege, p. 1-3
Hoeppner, E. W. von (1994) [1921]. Deutschlands Krieg in der Luft: Ein Rückblick auf die Entwicklung und die Leistungen unserer Heeres-Luftstreitkräfte im Weltkriege, p. 80-81.
Jones, H. A. (2002) [1928]. The War in the Air, Being the Story of the Part played in the Great War by the Royal Air Force. Vol. II., p. 301
Baughen, G. (2019) [2018]. The Rise and Fall of the French Air Force: French Air Operations and Strategy 1900–1940. p. 13.
Baughen, G. (2019) [2018]. The Rise and Fall of the French Air Force: French Air Operations and Strategy 1900–1940. p. 18, 24.
Wagner, Ray; Nowarra, Heinz (1971). German Combat Planes: A Comprehensive Survey and History of the Development of German Military Aircraft from 1914 to 1945. p. 112.
Franks, N. L. R.; Bailey, F. W.; Guest, R. (1993). Above the Lines: The Aces and Fighter Units of the German Air Service, Naval Air Service and Flanders Marine Corps 1914–1918. p. 12
Baughen, G. (2019) [2018]. The Rise and Fall of the French Air Force: French Air Operations and Strategy 1900–1940. p. 24-25.
Franks, N. L. R.; Bailey, F. W.; Guest, R. (1993). Above the Lines: The Aces and Fighter Units of the German Air Service, Naval Air Service and Flanders Marine Corps 1914–1918. p. 14
Franks, N. L. R.; Bailey, F. W.; Guest, R. (1993). Above the Lines: The Aces and Fighter Units of the German Air Service, Naval Air Service and Flanders Marine Corps 1914–1918. p. 14, 29-56.
Franks, N. L. R.; Bailey, F. W.; Guest, R. (1993). Above the Lines: The Aces and Fighter Units of the German Air Service, Naval Air Service and Flanders Marine Corps 1914–1918. p. 18-20, 29-30, 34.
Grey, P. L.; Thetford, O. (1970) [1962]. German Aircraft of the First World War (2nd ed.), p. 154.
S. T. Previtera, Prussian Blue – A History of the Order Pour le Merite, Winidore Press, 2005
Bruno Fischer, Ehrenbuch des Orden vom Militär-Verdienst-Kreuz e. V. und die Geschichte der Ordens-Gemeinschaft, 1960, p. 16
Franks, N. L. R.; Bailey, F. W.; Guest, R. (1993). Above the Lines: The Aces and Fighter Units of the German Air Service, Naval Air Service and Flanders Marine Corps 1914–1918. p. 103.
Franks, N. L. R.; Bailey, F. W.; Guest, R. (1993). Above the Lines: The Aces and Fighter Units of the German Air Service, Naval Air Service and Flanders Marine Corps 1914–1918., p. 58-236.
Ramoška, Gytis, Pirmieji karo aviacijos lėktuvai 1919-23 m., Plieno sparnai.
von Hoeppner, Ernst Wilhelm Arnold, Deutschlands Krieg in der Luft, K. F. Köhler, Leipzig 1921, S. 170.
Suchenwirth, Richard, The Development of the German Air Force, 1919–1939. In: USAF Historical Studies. No. 160. Arno Press, New York 1970, p. 2
Azərbaycanca
Беларускі
Dansk
Deutsch
Española
Français
Indonesia
Italiana
日本語
Қазақ
Lietuvos
Nederlands
Português
Русский
සිංහල
แบบไทย
Türkçe
Українська
中國人
United State
Afrikaans
Vokietijos imperija (1910–1918)
Vilhelmas II 
