Šis straipsnis apie blogio įasmeninimą abraominėse religijose Apie lietuvių mitinę būtybę skaitykite straipsnyje Velnias

Šis straipsnis apie blogio įasmeninimą abraominėse religijose. Apie lietuvių mitinę būtybę skaitykite straipsnyje Velnias (lietuvių mitologija).

Velnias – blogio personifikacija, savaip interpretuotina skirtingose kultūrose bei religijose. Įprastai velnias suvokiamas kaip priešiška ir destruktyvi jėga. Velnio samprata dažniausiai patenka į šias keturias kategorijas: 1) blogio jėga, nepriklausoma nuo Dievo; 2) Dievo tapatybės dalis; 3) kūrinys, laisvu apsisprendimu pasirinkęs blogį (puolęs angelas); bei 4) žmogiškojo blogio simbolis.

Šių sampratų formavimuisi didžiulę įtaką darė teologijos, mitologijos, psichiatrijos, meno bei literatūros mokslai, kurie puoselėjo savitą velnio suvokimo tradiciją. Istoriškai velnias minimas daugelyje kultūrų bei įvardijamas skirtingas vardais, kaip Šėtonas, Liuciferis, Belzebubas, , Iblis. Jam taip pat priskiriami išskirtiniai bruožai – velnias vaizduojamas mėlynas, juodas ar raudonas; kai kuriose kultūrose jam būdingi ragai.

Etimologija

Manoma, kad žodis velnias lietuvių kalboje atsirado iš indoeuropietiškos šaknies *u̯el-/*u̯ol-, būdingos su mirtimi susijusiai terminijai. Panašūs žodžiai, reiškiantys mirtį, kaip tocharų wäl, walu, latvių vēļi, velanieši ar sen. islandų valar, randami ir kitose tai pačiai prokalbei priklausančiose kalbose.

Krikščionybėje

Krikščionybėje blogį bei tiesos antitezę įkūnija velnias, kartais vadinamas Šėtonu, – puolęs angelas, kuris yra pagrindinis Dievo priešininkas. Kai kurių krikščionių manymu, romėnų ir graikų dievybės taip pat yra velniai.

Krikščionys tiki, kad buvęs arkangelas Šėtonas, sutelkęs jam pritariančių puolusių angelų pajėgas, vadovavo pasipriešinimui prieš Dievą, kuris buvo sėkmingai numalšintas. Atėjus apokalipsei, Šėtonas, kartu su savo bendražygiais, už veikimą prieš Viešpaties kūriniją bei žmoniją bus nuteistas degti amžinoje ugnyje Paskutiniojo Teismo metu. Jis apibūdintas kaip blogio esybė, nekenčianti visos žmonijos ir Dievo, skleidžianti melą. Tradiciškai Šėtonas laikomas ir žalčiu, kuris įtikino Ievą atsikąsti uždraustojo vaisiaus.

Biblijoje, Apreiškime Jonui, 12,10, minimas „didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai“. Evangelijoje pagal Joną, 12,31 ir 14,30, velnias įvardijamas kaip „šio pasaulio kunigaikštis“, Laiške efeziečiams, 2,2, jis apibūdinamas kaip dvasia „kuri dabar dirba neklusnumo vaikuose“, o Antrajame laiške korintiečiams, 4,4, – kaip „šio pasaulio dievaitis“.

Judaizme

Pagal ankstyvąjį judaizmą, Dievas Jahvė buvo atsakingas tiek už blogį, tiek už gėrį. Tai paminėta Izaijo knygoje, 45,7: „Darau šviesą ir kuriu tamsą, sukuriu gerovę ir sukeliu negandas, – aš – Viešpats – visa tai padarau.“ Velnias neegzistuoja ankstyvuose religiniuose raštuose. Tačiau, zoroastrizmo įtakos dėka valdant Acheminidų imperijai, blogio, kaip atskiros esybės, idėja ilgainiui integravosi į judėjų religinę pasaulėžiūrą. Išnykus monistinei judaizmo sistemai, pamažu atsirado terminas šėtonas, kuris buvo suvokiamas kaip savarankiškai veikianti antgamtinė blogio jėga.

Islame

Islame blogio samprata įvardijama dviem žodžiais – šaitа́n, kuris reiškia nuklydimas arba velnias, ir Iblis. Iblis yra tikrinis velnio vardas, atspindintis blogio savybes. Šis vardas minimas Korane, suroje 7,12, kur kalbama apie žmonijos sukūrimą. Kuomet Alachas sukūrė Adomą, jis nurodė savo angelams nusilenkti prieš savo naująjį kūrinį. Šiam įsakymui pakluso visi, išskyrus puikybės apimtas Iblis, tvirtindamas, kad yra pranašesnis už Adomą. Dėl šios priežasties puikybė, o kartu – ir pavydas, šiame tikėjime kildinamas iš netikėjimo islamu. Suroje 17,62 minima, kad po Iblio ištrėmimo į pragarą, Dievas pavedė jam vesti žmoniją klystkeliais, žinodamas, jog dori tikintieji sugebės atsispirti Iblio bandymams juos suvedžioti.

Islame tiek gėris, tiek blogis sukurti Alacho. Tačiau, kadangi Dievo valia yra gėris, pasaulio blogis tėra Viešpaties plano dalis, kurio tikslas – išbandyti tikinčiuosius bei suteikti šiems progą įrodyti savo tikėjimą Dievu. Kai kurie filosofai ir mistikai pabrėžia Iblio, kaip pasitikėjimo Alachu išbandytojo, svarbą, nes Dievas buvo nurodęs angelams nusižeminti, o Iblis buvo priverstas rinktis tarp Viešpaties įsakymo ir jo valios – nešlovinti kitų dievų, tik jį vieną. Iblis sėkmingai išlaiko šį išbandymą, bet parodytas nepaklusnumas nulemia jo bausmę bei kančias. Pabaigoje jo pakantumas bausmei yra apdovanojamas.

Sufizme

Sufizme Korano minimas maištas prieš Dievą suvokiamas, kaip vykstantis sielos (arab. nafs – نَفْس) lygmenyje, o tikintysis privalo ugdyti savo discipliną tam, kad galėtų išvien veikti su gėrio jėgomis ir blogį įveikti. Anot jų, kūnas yra vedamas sielos ir pats savaime nėra kliūtis žmogui: kūnas problema tampa tik tuomet, kai asmuo nesusivokia, jog impulsyvios jėgos šį stumia maištauti prieš savo sutvėrėją. Sufizmo šalininkai atmeta požiūrį, kad tarp kūno, sielos bei dvasios egzistuoja konfliktinis ryšys. Kadangi pasaulis laikomas veidrodžiu, atspindinčiu Dievo esybę, dalyvavimas pasaulietiniuose reikaluose nėra laikomas nesuderinamu su Alacho užmačiomis. Velnias kursto sieloje glūdinčius troškimus, bandydamas žmogų atitolinti nuo Dievo. Taigi, sufizme pagrindiniu blogiu laikomas vidinis „aš“, per kurį reiškiasi Iblio veikimas. Šios konfesijos mokymas ragina kuo mažiau vartoti terminą „aš“, kadangi tai yra suvokiama kaip bandymas prilygti pačiam Alachui (arab. širk – شرك). Jų teigimu, vien Dievas turi teisę sakyti „aš“, nes tik jis yra niekam nepavaldus.

Salafizme

Salafizme pabrėžiama dvilypė pasaulėžiūra tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų, o velnias laikomas priešu, stovinčiu skersai Dievo numatyto kelio. Tikinčiųjų įsitikinimu, nors galų gale Dievas velnią įveiks, jis yra rimtas bei pavojingas žmonijos priešininkas. Klasikiniuose hadisuose demonai, vadinami šajatìn, ir džinai yra atsakingi už netyrumą, kelia pavojų žmonėms. Tuo tarpu salafizme pagrindinė grėsmė – tai velnias, slypintis tikinčiuosiuose ir siekiantis nutolinti žmones nuo Dievo. Salafimų manymu, piktoji dvasia yra visažinė esybė, amžiais stumianti žmoniją į nuodėmę, bet įveikiama atsiminus Viešpaties vardą. Ji taip pat suvokiama kartu ir kaip išoriniame pasaulyje egzistuojanti jėga, veikianti tikinčiojo nenaudai, ypač socialiniame gyvenime.

Išnašos

Jeffrey Burton Russell (1987). „The Devil: Perceptions of Evil from Antiquity to Primitive Christianity [Velnias: blogio suvokimai nuo Antikos iki ankstyvosios krikščionybės laikų].“ Kornelio universiteto spauda. ISBN 978-0-801-49409-3. 11 ir 34 p.
Russell, Jeffrey Burton (1990). „Mephistopheles: The Devil in the Modern World [Mefistofelis: moderniojo pasaulio velnias].“ Kornelio universiteto spauda. ISBN 978-0-8014-9718-6.
Arp, Robert (2014). „The Devil and Philosophy: The Nature of His Game [Velnias ir filosofija: jo žaidimo būdas].“ Open Court. ISBN 978-0-8126-9880-0. 30–50 p.
Toporov V. N. (1987). „Заметки но похоронной обрядности [Pastabos apie laidotuvių apeigas].“ БСИ. 17–18 p.
Leeming, David (2005). The Oxford Companion to World Mythology. Oxford University Press (US). ISBN 978-0-19-515669-0.
Jeffrey Burton Russell, The Devil: Perceptions of Evil from Antiquity to Primitive Christianity, Cornell University Press 1987 ISBN 978-0-801-49409-3, p. 174
Jane Dammen McAuliffe (2001). „Encyclopaedia of the Qurʼān [Korano enciklopedija]“ Brill. ISBN 978-90-04-14764-5. 526 p.
Jeffrey Burton Russell (1986). „Lucifer: The Devil in the Middle Ages [Liuciferis: viduramžių velnias].“ Cornell University Press. ISBN 978-0-801-49429-1. 57 p.
Benjamin W. McCraw, Robert Arp (2015). „Philosophical Approaches to the Devil [Filosofiniai požiūriai į velnią]“. Routledžas.
Jerald D. Gort, Henry Jansen, Hendrik M. Vroom (2007). „Probing the Depths of Evil and Good: Multireligious Views and Case Studies [Blogio ir gėrio gelmių tyrinėjimas: daugiareliginės pažiūros ir atvejų analizė]“ Rodopai. ISBN 978-90-420-2231-7. 250 p.
Fereshteh Ahmadi, Nader Ahmadi Iranian Islam: The Concept of the Individual Springer 1998 ISBN 978-0-230-37349-5 p. 81-82
John O'Kane, Bernd Radtke The Concept of Sainthood in Early Islamic Mysticism: Two Works by Al-Hakim Al-Tirmidhi – An Annotated Translation with Introduction Routledge 2013 ISBN 978-1-136-79309-7 p. 48
Peter J. Awn Satan's Tragedy and Redemption: Iblis in Sufi Psychology BRILL 1983 ISBN 978-90-04-06906-0 p. 93
Thorsten Gerald Schneiders (2014). „Salafismus in Deutschland: Ursprünge und Gefahren einer islamisch-fundamentalistischen Bewegung [Salafizmas Vokietijoje: islamo fundamentalistų judėjimo ištakos ir pavojai].“ (Vokiečių). ISBN 978-3-8394-2711-8 p. 392 p.
Richard Gauvain (2013). „Salafi Ritual Purity: In the Presence of God [Salafimų ritualinis tyrumas: Dievo akivaizdoje.“ Routledge. ISBN 978-0-7103-1356-0 p. 67
Michael Kiefer, Jörg Hüttermann, Bacem Dziri, Rauf Ceylan, Viktoria Roth, Fabian Srowig, Andreas Zick (2017). „„Lasset uns in shaʼa Allah ein Plan machen“: Fallgestützte Analyse der Radikalisierung einer WhatsApp-Gruppe Springer-Verlag [„Sudarykime planą Ša Alah“: „WhatsApp“ grupės „Springer-Verlag“ radikalėjimo analizė].“ ISBN 978-3-658-17950-2 p. 111

[:0-1] Jeffrey Burton Russell (1987). „The Devil: Perceptions of Evil from Antiquity to Primitive Christianity [Velnias: blogio suvokimai nuo Antikos iki ankstyvosios krikščionybės laikų].“ Kornelio universiteto spauda. ISBN 978-0-801-49409-3. 11 ir 34 p.

[2] Russell, Jeffrey Burton (1990). „Mephistopheles: The Devil in the Modern World [Mefistofelis: moderniojo pasaulio velnias].“ Kornelio universiteto spauda. ISBN 978-0-8014-9718-6.

[:1-3] Arp, Robert (2014). „The Devil and Philosophy: The Nature of His Game [Velnias ir filosofija: jo žaidimo būdas].“ Open Court. ISBN 978-0-8126-9880-0. 30–50 p.

[4] Toporov V. N. (1987). „Заметки но похоронной обрядности [Pastabos apie laidotuvių apeigas].“ БСИ. 17–18 p.

[5] Leeming, David (2005). The Oxford Companion to World Mythology. Oxford University Press (US). ISBN 978-0-19-515669-0.

[6] Jeffrey Burton Russell, The Devil: Perceptions of Evil from Antiquity to Primitive Christianity, Cornell University Press 1987 ISBN 978-0-801-49409-3, p. 174

[7] Jane Dammen McAuliffe (2001). „Encyclopaedia of the Qurʼān [Korano enciklopedija]“ Brill. ISBN 978-90-04-14764-5. 526 p.

[8] Jeffrey Burton Russell (1986). „Lucifer: The Devil in the Middle Ages [Liuciferis: viduramžių velnias].“ Cornell University Press. ISBN 978-0-801-49429-1. 57 p.

[9] Benjamin W. McCraw, Robert Arp (2015). „Philosophical Approaches to the Devil [Filosofiniai požiūriai į velnią]“. Routledžas.

[:2-10] Jerald D. Gort, Henry Jansen, Hendrik M. Vroom (2007). „Probing the Depths of Evil and Good: Multireligious Views and Case Studies [Blogio ir gėrio gelmių tyrinėjimas: daugiareliginės pažiūros ir atvejų analizė]“ Rodopai. ISBN 978-90-420-2231-7. 250 p.

[11] Fereshteh Ahmadi, Nader Ahmadi Iranian Islam: The Concept of the Individual Springer 1998 ISBN 978-0-230-37349-5 p. 81-82

[12] John O'Kane, Bernd Radtke The Concept of Sainthood in Early Islamic Mysticism: Two Works by Al-Hakim Al-Tirmidhi – An Annotated Translation with Introduction Routledge 2013 ISBN 978-1-136-79309-7 p. 48

[13] Peter J. Awn Satan's Tragedy and Redemption: Iblis in Sufi Psychology BRILL 1983 ISBN 978-90-04-06906-0 p. 93

[14] Thorsten Gerald Schneiders (2014). „Salafismus in Deutschland: Ursprünge und Gefahren einer islamisch-fundamentalistischen Bewegung [Salafizmas Vokietijoje: islamo fundamentalistų judėjimo ištakos ir pavojai].“ (Vokiečių). ISBN 978-3-8394-2711-8 p. 392 p.

[:3-15] Richard Gauvain (2013). „Salafi Ritual Purity: In the Presence of God [Salafimų ritualinis tyrumas: Dievo akivaizdoje.“ Routledge. ISBN 978-0-7103-1356-0 p. 67

[16] Michael Kiefer, Jörg Hüttermann, Bacem Dziri, Rauf Ceylan, Viktoria Roth, Fabian Srowig, Andreas Zick (2017). „„Lasset uns in shaʼa Allah ein Plan machen“: Fallgestützte Analyse der Radikalisierung einer WhatsApp-Gruppe Springer-Verlag [„Sudarykime planą Ša Alah“: „WhatsApp“ grupės „Springer-Verlag“ radikalėjimo analizė].“ ISBN 978-3-658-17950-2 p. 111