Jahvė

Jahvė (hebr. ‏יהוה‏‎ = yhwh, sen. gr. ιαβε žr. tetragramatonas) judaizme – neištartinas Dievo vardas. Pasak Senojo Testamento, jis buvo atskleistas ant Horebo kalno metu Mozei. Kai Mozė, kuriam dievas reiškėsi degančiu krūmu, jo klausia „koks jo vardas“, dievas jam atsako „Aš esmi [esąs]“. Tada dievas Mozei byloja: „apsireiškiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui kaip Dievas visagalis“ (el sadday), o savo vardu 'Dievas' (Jahvė, YHWH) jiems neatsiskleidžiau„; tokiu atžvilgiu šis dievo poelgis suprantamas kaip išskirtinio atvirumo Mozei aktas. Dievoraiškos ant Sinajaus kalno metu, kaip ir pažadėjo Mozei, jis susitvenkė į debesį ir pasiliko ten greta jo, ir ištarė Jahvės vardą.

„Dievo vardas“. 1772 m. paveikslas su įrašytu tetragramatonu

Persiška drachma, kaip spėjama galimai vaizduojanti Jahvę

Dėl Dekaloge įtvirtinto draudimo tarti Dievo vardą be reikalo, pagal judėjų įstatymus vardas Jahvė užrašomas keturiomis hebrajiškomis priebalsėmis (tetragramatonu). Pasakojama, kad Jahvės vardą kartą per metus (Apsivalymo dieną) ištardavo, bet taip, kad aplinkiniai negirdėtų, vyriausiasis šventikas. Tuo tarpu Dievo vardo skambesio paslaptis būdavo perduodama vyriausiojo šventiko giminėje. Nuo III a. pr. m. e. vardas Jahvė buvo paverstas visišku tabu, o jo vietoje skaitant šventraščius būdavo tariamas žodis Adonai („Mano Viešpats“). Dėl to, kai VII a. mazoretai atliko Biblijos teksto įbalsinimą (balsių įterpimą į tik priebalsėmis žymėtą tekstą), radę žodį YHWH (o jis visoje Biblijoje sutinkamas >7000 kartų), jam pridėdavo žodžio Adonai balses, viduramžių krikščioniškoje tradicijoje atsirado Dievo vardo skaitymas kaip „Jehova“.

Tradicinis Rašto aiškinimas ir šiuolaikiniai (patvirtinti nebiblijinių graikiškų, asiriškų-babilonietiškų ir kt. šaltinių) tetragramos skaitymą „Jahvė“ kildina visų pirma iš paties biblijinio Dievo paaiškinimo „Aš esmi [esąs]“ ir jame esančio veiksmažodžio hyh/hwh, reiškiančio „esėti, būti, gyventi“.

Dievo vardas gali būti suprastas keleriopai: arba „Jis esti“ (t. y., jis iš tiesų egzistuoja), arba „Jis esti gyvas [dievas]“, arba „Jis esti gyvenimas“ (vietoje „gyvenimas“ taip pat gali būti suprantama „būtis“, „esamybė“, „sutverėjas“, „kūrėjas“). Be to, būta bandymų aiškinti žodį Jahvė siejant jį su alsavimo, dvelkimo, nuolatinio kūrimo reikšmėmis, griausmavaldyste, vaisingumu, kalbėjimu.

Vardas „Jahvė“ kilęs iš itin senų laikų. Seniausias vardo paminėjimas yra Biblijoje siejamas su „prieštvaninių“ patriarchų laikmečiu (tada pradėjo šauktis vardo Jahvė). Dievo vardu „Jahvė“ kultas senovėje gyvavo tarp įvairių vakarų semitų genčių (žr. ). Įvairių tyrinėtojų nuomone, dievas vardu Jahvė pradžioje kaip dievas garbintas tik vienos senovės izraelitų genties judėjų. Vėliau jis tapęs vyriausiuoju genties dievu, o paskui – senovės Izraelio genčių sąjungos sergėtoju.

Šaltiniai

1. . Jahvė (VLE)
2. Мифы народов мира. Яхве , М. Б. Мейлах – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.