Abraomas

Apie vardą Abraomas skaitykite Abraomas (vardas)

Abraomas aukoja Izaoką , 1650 m. Laurent de LaHire pvsk.

Abraomas (hebr. ‏אַבְרָהָם‏‎ tar. Abraham) – biblinis personažas (dar Ibrahim), laikomas senovės žydų , žydų tautos protėviu.

Abraomą gerbia ne tik judaistai, bet ir krikščionys bei musulmonai. Savo dorumu ir tikėjimo tvirtumu jis pralenkęs visus Senojo Testamento teisuolius.

Pasak Biblijos, Abraomas kilęs iš Ūro ir gyvenęs II tūkstantmetyje pr. m. e., apie 1800 m. pr. m. e. Jis buvo vienos vakarų semitų klajoklių genties, gyvenančios kažkur tarp Viduržemio jūros ir Mesopotamijos, vadovas.

Abraomui teko svarbus vaidmuo krikščionybės, judaizmo ir islamo religijose. Sudaręs sandorą su Dievu, Abraomas pasižadėjo jį garbinti ir praktikuoti apipjaustymą, o Dievas užtikrino, kad iš Abraomo giminės kils tautos, kurioms bus lemta apgyvendinti Kanaaną. Su Abraomas susilaukė sūnaus Izmaelio. Sarai gimė Izaokas.

Plačiai žinomas pasakojimas apie tai, kaip Dievas, norėdamas išbandyti Abraomo tikėjimą, liepė jam paaukoti sūnų Izaoką. Tačiau, kai Abraomas jau buvo bežudąs savo sūnų, angelas jį sustabdė. Krikščionys šiame pasakojime įžvelgia alegoriją su Jėzaus Kristaus mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu.

Mirus žmonai Sarai, Abraomas vedė Keturą. Ji pagimdė Zimraną, Jokšaną, Medaną, Midjaną, Išbaką ir Šuahą.

Abraomas mirė sulaukęs 175 metų.

Nuorodos

• Abraomo paminėjimai Biblijoje
• Abraomo sandora su Dievu Pradžios knygoje
• Dievo sandora su Abraomu Pradžios knygos 15 skyriuje
• Apipjaustymo sandora Pradžios knygos 17 skyriuje