Edenas

Èdenas (hebr. ‏Eden‏‎ – sodas; akad. Edin; šum.  = Eden) – Biblijoje aprašyta vieta, kurioje Dievas apgyvendino pirmuosius žmones Adomą bei Ievą ir iš kurio už nepaklusnumą išvarė.

„Adomas ir Ieva Edeno sode“ (dail. Lukas Kranachas Vyresnysis, 1530 m., aliejus, drobė. Vienos meno istorijos muziejus)

Vaizduojamas kaip sodas, kuriame teka upės, auga gyvybės, gėrio ir blogio pažinimo medžiai. Dievas uždraudė valgyti pažinimo medžio vaisius, bet žaltys sugundė žmones ir jie buvo ištremti.

Edene kelią prie gyvybės medžio saugo cherubinas su ugnies kalaviju.

Edenas apibrėžtas Pradžios knygoje Senajame Testamente kaip sodas, plytintis į rytus nuo Izraelio, toje vietoje, kurią užlieja upė, išsišakojusi į keturias upes: , Tigrą, Eufratą ir .

Nuo ankstyvosios krikščionybės laikų Edenas pradėtas tapatinti su rojumi.

Judaizmas

Judaizme – teisiųjų amžinojo gyvenimo po mirties vieta.

O Viešpats Dievas buvo pradžioje įveisęs linksmybių Rojų; jame patalpino sutvertą žmogų. Ir Viešpats Dievas išželdino iš žemės visokius medžius, gražius pasižiūrėti ir vedančius vaisius skanius valgyti; taip pat Rojaus viduryje gyvybės medį ir medį žinojimo gero ir pikto. Ir iš linksmybių vietos tekėjo upė Rojui sudrėkinti, kuri iš tenai skyrėsi į keturias upes (Pr 2, 8–10)

Nuorodos

Antrasis pasakojimas apie kūrimą

Vikiteka: Edenas – vaizdinė ir garsinė medžiaga