Valės mūšis

Valės mūšis
ATR-Švedijos karas (1626–1629)
Data 1626 m. sausio 7 d. Vieta Valė, Žiemgala (dab. Bauskės savivaldybė, Latvija) Rezultatas Švedijos pergalė
Priešininkai
Švedijos imperija	Abiejų Tautų Respublika
Vadai
Gustavas II Adolfas	Jonas Stanislovas Sapiega
Pajėgos
3100 pėstininkų 1000 švedų/suomių muškietininkų 2100 raitarų 6 patrankos	Nuo 2000 iki 7000 karių (pėstininkų ir kavalerijos) 5 patrankos
Aukos
Labai maži arba jokių	Apie 1000 žuvusių arba sužeistų 150 patekusių į nelaisvę 3 patrankos

Valės mūšis (latv. Valles kauja, lenk. Bitwa pod Walmojzą, šved. Slaget vid Wallhof) – 1626 m. sausio 7 d. prie Valės kaimo (Žiemgala, dab. Bauskės savivaldybė, Latvija) įvykęs Švedijos Imperijos ir Abiejų Tautų Respublikos karinių pajėgų susidūrimas, pasibaigęs švedų pergale.

Tai buvo pirmasis mūšis, kuriame švedų pajėgoms vadovavo pats Švedijos karalius Gustavas II Adolfas, taip pat pirmasis mūšis, kuriame švedų kavalerija atvirame lauke nugalėjo ATR kavaleriją.

Priešistorė

1621 m. švedai apgulė ir užėmė Rygą. Švedijos istorijoje tai įvardijama svarbiu faktu, nes tai buvo pirmas kartas, kai protestantų pajėgos nugalėjo katalikus. Tačiau Švedijos kariuomenė buvo nusilpusi ir ATR sugebėjo atgauti iniciatyvą bei užimti Dorpatą (Tartu). 1622 m. lapkritį buvo sudarytos paliaubos, kurios buvo pratęstos iki 1625 m. kovo mėn. Nepavykus pasiekti priimtinų taikos su ATR sąlygų, 1625 m. birželį Gustavas II Adolfas pradėjo naują kampaniją Livonijoje.

Pradžioje švedams sekėsi – jie greitai užėmė Kokenhauzeną (Kuoknesę), Biržus ir Mintaują (Jelgavą), po šešių dienų apgulties pavyko užimti ir Tartu.

1625 m. rudenį į Livoniją atskiromis kryptimis įžengė dvi ATR armijos. Gustavas II Adolfas, atsižvelgdamas į išsitęsusias tiekimo grandines, siekė su jomis susiremti atskiruose mūšiuose, iki jos susijungs.

Jano Stanislovo Sapiegos vadovaujamos savarankiškai veikusios ATR pajėgos, įžengusios į Livoniją, blokavo švedų valdytą Bauskę ir įsitvirtino netoli Bauskės esančiame Valės kaime.

Švedai, rengdamiesi mūšiui, 1626 m. sausio pradžioje nepastebėti persikėlė per Dauguvą.

Mūšio eiga

LDK petihoro ginkluotė

Paties Švedijos karaliaus Gustavo II Adolfo vadovaujamos švedų pajėgos sudarė apie 5000 vyrų (iš jų – 2100 kavaleristų), jos buvo ginkluotos šešiomis patrankomis. Šiam daliniui 1626 m. sausio 7 d. anksti ryte pavyko netikėtai priartėti prie ATR pajėgų stovyklos.

ATR pajėgas, švedų duomenimis, sudarė 700 husarų (lengvosios kavalerijos), 600 kazokų, 500 vokiečių raitarų ir dragūnų, 700 vidutinės kavalerijos (petihorų), vokiečių muškietininkų, 300 Lietuvos ). Į šį skaičių greičiausiai įeina tiek Lvovo didžiojo etmono Leono Sapiegos, tiek ir Lietuvos etmono Kristupo Radvilos kariai.

ATR patrulis pastebėjo švedų pajėgas ir spėjo pranešti į stovyklą, kas suteikė galimybę ATR pajėgoms išsirikiuoti mūšiui. Priartėjus švedams ATR kariuomenė padegė Valės kaimą, taip siekdama užsitikrinti vieno flango apsaugą.

Gustavo Adolfo laikų Švedijos pėstininko uniformos kopija

Po trumpo artilerijos pasiruošimo švedų pajėgos puolė išsirikiavusios dviem eilėmis. Pirmąją sudarė visi pėstininkai ir dalis kavalerijos (1500 karių), antrojoje buvo likusi kavalerija. Suomių šaltiniuose teigiama, kad pirmoji atakavo kairiajame flange buvusi suomių kavalerija (suomių raitarai), vadovaujama , priešingai to meto tradicijoms, smogusi tiesiai į priešininko rikiuotės centrą. Švedų šaltiniuose teigiama, kad pirmieji atakavo švedų būriai iš dešiniojo flango.

Lietuvių stovykla buvo įkurta tarp tarp dviejų miškų, todėl jų kavalerijai nepavyko išsiskleisti ir smogti į švedų flangus. Tam taip pat sukliudė miške pozicijas užėmę du švedų muškietininkų būriai po 200 vyrų. Savo ruožtu švedai sėkmingai išnaudojo mišką įrengti artilerijos pozicijoms, iš kurių apšaudė ATR kavalerijos mėginimą kontratakuoti. Nepavykus kontratakai, lietuvių kavalerija pradėjo trauktis. Po dar vieno švedų muškietininkų flanginio manevro ir pagrindines švedų pajėgas sudariusių suomių raitarų atakos lietuvių kavalerija pradėjo neorganizuotai trauktis, palikdama pėstininkus, 3 pabūklus ir visą stovyklą. Besitraukiančius persekiojo suomių raitarai.

Manoma, kad žuvo iki dvejų trečdalių ATR pėstininkų, nors daugumai kavaleristų pavyko pasitraukti. ATR pajėgų nuostoliai siekė nuo 500 iki 1000 arba nuo 1000 iki 2300 žuvusių, sužeistų ar paimtų į nelaisvę. Jonas Stanislovas Sapiega buvo sužeistas ir susirgo psichine liga.

Už 35 km nuo mūšio vietos buvo dislokuotos Kristupo Radvilos pajėgos, kurios į pagalbą neatėjo. Priežastys, kodėl Radvila nepadėjo Sapiegai, liko nežinomos, nors yra versijų, kad Radvila nespėjo arba tiesiog nenorėjo pagelbėti dėl asmeninio priešiškumo.

Po mūšio Švedijos karalius Gustavas gyrėsi: „netrūksta nė vieno žmogaus, visi yra ten, kur ir turi būti“. Nors tokiu teiginiu sunku patikėti, bet greičiausiai švedų nuostoliai buvo itin maži. Švedams pavyko užgrobti ir beveik visas ATR pajėgų turėtas atsargas.

Mūšio pasekmės

Hakkapeliitt 1940 m. Suomijos pašto ženkle

ATR pajėgų sutriuškinimas leido švedams atblokuoti Bauskę ir Biržus. Mūšis reiškė ATR mėginimo susigrąžinti švedų užimtą Vidžemę nesėkmę. Po šio pralaimėjimo ATR paprašė paliaubų, o Švedija įsitvirtino rytinėse Baltijos pakrantėse į šiaurę nuo Dauguvos. Pergalė Valės mūšyje Švedijoje buvo traktuojama kaip kompensacija už pralaimėjimą Salaspilio mūšyje. Švedijos karas su ATR tęsėsi iki 1629 m. sudarytų Altmarko paliaubų, kurių sąlygomis didelės teritorijos, kurias anksčiau valdė ATR, atiteko Švedijai. Pergalė mūšyje leido Švedijai labiau įsitraukti į Trisdešimties metų karą.

Mūšyje pirmą kartą buvo išbandyta Gustavo Adolfo reformuota taktika, numačiusi glaudų pėstininkų ir kavalerijos bendradarbiavimą. Po mūšio Gustavas II Adolfas vadovavimą kariuomenei perdavė Jakobui De la Gardi (Jakob De la Gardie) ir paliko Baltijos šalis. Gustavas Hornas buvo paskirtas Rygos gubernatoriumi, tačiau 1628 m. kariuomenės vado pareigose jis pakeitė De la Gardi, laikytą taikos su ATR šalininku ir „labai lėtu“.

Valės mūšis buvo pirmas kartas, kai švedų kavalerija atvirame lauke nugalėjo ATR kavaleriją. Prieš mūšį karalius laiške maršalui teigė nerimaujantis, ar pavyks suomių raiteliams susidoroti su garsiąja lenkų kavalerija. Vėliau olandų kilmės Gustavo II gydytojas Juhana Narssius pasakojo apie mūšį: „šio pergalės vainiko mūšio lauke nusipelnė suomiai; kiti kariai tik stebėjo mūšio eigą kaip žiūrovai".

Suomijos istorikai teigia, kad būtent po šio mūšio suomių kavalerijos daliniai gavo kovinę pravardę „hakkapeliitat“ (nuo suomiško kovos šūksnio – „hakkaa päälle“ – „mušk juos“).

• Mūšis, vaizduojamas šiuolaikinėje graviūroje (290 mm x 1070 mm)

Šaltiniai

• (EN) Frost, R.I., 2000, The Northern Wars, 1558–1721, Harlow: Pearson Education Limited, ISBN
• (SE) Gullberg, Tom: Krigen kring Östersjön – Lejonet vaknar 1611–1660, Schildts Förlags AB, Helsinki, 2008., ISBN
• (FI) Juvelius, Einar. Suomen kansan aikakirjat III: 1617–1680. Helsinki: Otava, 1931.
• (FI) Korhonen, Arvi. Hakkapeliittain historia I. Porvoo: WSOY, 1939
• (SE) Nordisk familjebok / Uggleupplagan. 31. Konversationslexikon och realencyklopedi Ural – Vertex / p. 503–504, (1921)
• (PL) Podhorodecki, Leszek, „Rapier i koncerz“, Warszawa 1985,
• (FRI) Rein, Gabriel. Suomi ja suomalaiset ulkomaan kirjallisuudessa 1500-luvulla ja 1600-luvun alkupuoliskolla. Helsinki: Suomalaisen kirjallisuuden seura, 1909.
• (PL) Roniker, Jerzy, Bitwa pod Walmojzami (16 stycznia 1626), Twoja historia.pl
• (SE) Sundberg, Ulf: Svenska krig 1521–1814, Hjalmarson & Högberg Bokförlag, Stokholm, 2002, ISBN
• (SE) „Wallhof“, Nordisk familjebok (2-asis leidimas, 1921 m.)

Išnašos

1. Leszek Podhorodecki, "Rapier i koncerz", Warszawa 1985, pp. 142–144
2. Bitwa pod Walmojzami (16 stycznia 1626), Twoja historia.pl
3. Sundberg, Ulf: Svenska krig 1521–1814, p. 109–112
4. Juvelius, Einar. Suomen kansan aikakirjat III: 1617–1680. p. 130
5. Sundberg, Ulf: Svenska krig 1521–1814, s. 111–112
6. Gullberg, Tom: Krigen kring Östersjön – Lejonet vaknar 1611–1660, p. 50–52
7. Frost, R.I., 2000, The Northern Wars, 1558–1721, Harlow: Pearson Education Limited, ISBN
8. Wallhof i Nordisk familjebok (2:a upplagan, 1921)
9. Podhorodecki, Leszek. Rapier i koncerz. ISBN .
10. Korhonen, Arvi. Hakkapeliittain historia. p. 524
11. Rein, Gabriel. Suomi ja suomalaiset ulkomaan kirjallisuudessa 1500-luvulla ja 1600-luvun alkupuoliskolla. p. 174(2).