Petihorai

Petihorai
Veikimo laikas	XVII–XVIII a.
Valstybė	Lietuvos Didžioji kunigaikštystė
Pavaldus	Kavalerija
Išformuota	1794 m.

Petihorai (lot. pientho-horcensis,lenk. petyhorcy) – išimtinai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės XVII–XVIII a. reguliariosios vidutiniškai šarvuotos lengvosios kavalerijos rūšis. Petihorai laikomi lietuvišku lenkiškosios šarvuotosios kavalerijos (lenk. Towarzysz pancerny) atitikmeniu. Pagal pajėgumą ir atlyginimo dydį, petihorai – tarpinis tipas tarp ir šarvuotosios kavalerijos. Petihorai buvo organizuoti į vėliavas.

Petihorų dalinių kilmė siejama su iš Čerkesijos atvykusiais ietimis ginkluotų karių daliniais, tačiau kaip pajėgų rūšis jie išsivystė XVI amžiaus pabaigoje iš husarus saugojusių raitųjų šaulių. Petihorų daliniai buvo daugiausiai formuojami iš LDK bajorijos totorių. Verbavimas į petihorų dalinius vyko savanorišku pagrindu, dažniausiai per draugystės ryšius.

Vėlyvojo petihoro šarvai

Po 1670 m. petihorai buvo dažniausiai pasitaikantis Lietuvos kavalerijos dalinio tipas (1673 m. jie sudarė daugiau nei pusę LDK kariuomenės), antras po husarų Abiejų Tautų Respublikos karinio dalinio tipas. Skirtingai nei LDK, Lenkijoje petihorai nebuvo oficialios kariuomenės daliniais, tačiau buvo plačiai naudojami kaip privačių karinių pajėgų dalis.

Petihorų paskirtis buvo išnaudoti sparnuotųjų husarų pasiektą priešininko rikiuotės pralaužą ir užbaigti priešininko pajėgų naikinimą už pralaužtų pirmųjų rikiuotės eilių, taip pat atakuoti priešininko flangus. Nors sparnuotųjų husarų daliniai buvo laikomi prestižiškesniais, petihorai taip pat buvo aukštai vertinami, jų vėliavos rotmistrais dažnai buvo aukšto rango pareigūnai.

Petihorų daliniai pasižymėjo karuose su Dancigu ir Maskvos caryste, taip pat Chotyno mūšyje, ir .

Vienas žymiausių petihorų vadų – Stepono Batoro karuose pasižymėjęs vadas (chvorugv) Temriukas Šimkovičius (Temruk Onychowicz Szymkowicz). Pats Temrukas Žygimanto Augusto laikų kariuomenės sąrašuose įrašytas kaip kapitonas, tačiau nežinoma, kokiai vėliavai jis tuomet vadovavo. Kapitonai Temrukas ir Halibekas (dažnai pasitaikantys čerkesų vardai) taip pat yra užfiksuoti Jano Zamoiskio susirašinėjimuose ir 1580–1582 m. įsakymų archyve. 1605 m. Salaspilio mūšyje dalyvavo kapitono Zacharijaus (lenk. Zachariasz) vadovaujama petihorų šimtinė, o dar po penkerių metų Klušino mūšyje dalyvavo kita, Stanislovo Chvalibogo (lenk. Stanislaw Chwalibog) vadovaujama petihorų šimtinė.

Etimologija

Petihorų pavadinimas kildinamas iš Beštau kalno (tiurkų kalbose žodis beš' reiškia penkis, o tau – kalną).Rusijos miesto Piatigorsko pavadinimas taip pat kildinamas iš šio termino.

Lenkų etimologas sąvoką petyhorcy kildino iš Karpatų kalnų. Echartos geografiniame žodyne (1872 m.) teigiama, kad ši sąvoka kilusi iš Piatyhorcės kaimo Voluinėje. Ši versija laikoma klaidinga.

Užmokestis

XVII a. antroje pusėje tiek Lietuvos, tiek ir Lenkijos husarai kas ketvirtį turėjo gauti 51 auksiną (aukso zlotą). LDK kazokų kavaleristo atlygis siekdavo 41 auksiną; tiek pat gaudavo jo atitikmuo Lenkijoje – šarvuotosios kavalerijos karys.

1673 m. petihorų kavaleristas kas ketvirtį gaudavo 46 auksinus, kas rodė, kad karinėje hierarchijoje jie buvo tarp husarų ir sparnuotųjų husarų.

Ginkluotė

Ankstyvojo petihoro ginkluotė: ragotinė, grandininiai šarvai, apvalus skydas kalkanas

Petihorų ginkluotė apėmė pilną grandininį šarvą su misiurka, rankų apsaugomis ir, neretai, – apvalų turkiško stiliaus skydą kalkaną. XVII amžiuje grandininius šarvus išstūmė kirasa. Petihorų puolamoji ginkluotė buvo 3–4 metrų ilgio ietis arba ragotinė, taip pat kardas, du pistoletai ir muškietinis karabinas, kabantis ant plataus diržo, permesto per petį, arba rytietiško tipo lankas. Lankai dažniausiai naudoti kovose su osmanais.

Lvovo kaštelionas Andžėjus Fredro (Andrzej Maksymilian Fredro) 1675 m. taip aprašė petihoro ginkluotę: „lengvasis husaras arba petihoras ant gero žirgo, su septynių uolekčių medine ietimi (be vimpelio), su šalmu, su priekiniais šarvais arba gerai susiūta striuke ir grandininiais šarvais, kojų apsauga, šautuvu, bent vienu pistoletu ir pėstininko dydžio maišu“.

Iš šio aprašymo matyti, kad petihorai turėjo vienu metru trumpesnes ietis nei husarai, tačiau likę jų ginklai buvo labai panašūs.

XVII a.

1673 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje buvo 18 petihorų vėliavų, iš viso 1980 žirgų. 1676 m. pradžioje užregistruotos 22 petihorų kuopos (rotos) su 2670 žirgų. Vėliau šis skaičius sumažėjo iki 20 kuopų ir 2430 žirgų. 1690 m. Lietuvos kariuomenėje oficialiai liko 620 petihorų.

XVII amžiaus viduryje šie daliniai paprastai buvo vadinama kazokų tipo kavalerija.

Su ATR dėl Livonijos kovojusioje Švedijos generolo Jakobo de la Gardi (Jacob De la Gardie) vadovaujamoje kariuomenėje 1614 m. buvo du petihorų daliniai, vadovaujami Jaromiro Pleckio (Jaromir Plecki) ir Stanislovo Volskio (Stanisław Wolski).

XVIII a.

XVIII amžiuje petihorai buvo perginkluoti ietimis, kardais ir pistoletais arba karabinu. 1717 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje petihorai buvo gausiausia kavalerijos rūšis, suformuota į 26 vėliavas.

1775–1776 m. karinės reformos metu visos husarų ir petihorų vėliavos (iš viso buvo 32) buvo sujungtos į dvi nacionalinės kavalerijos brigadas po 16 vėliavų. Pirmoji brigada buvo pavadinta Nacionaline petihorų kavalerijos brigada (lenk. Petyhorską Brygadę Kawalerii Narodowej). Antrojoje brigadoje (2-oji Lietuvos nacionalinė kavalerijos brigada, dar vadinama 2-ąja (Pinsko) petihorų brigada) po reformos liko apie 380 karių. Ši brigada buvo dislokuota rytinėse Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse prie Rusijos sienos. Karo metu brigada buvo perkeliama į frontą.

1789 m. petihorų skaičius siekė 1635; jie buvo suorganizuoti į 17–32 vėliavų. ir Antrojo ATR padalijimo išdavoje dalis brigados liko Rusijos užimtoje zonoje, todėl atitinkamos vėliavos buvo išformuotos. Paskutinį kartą petihorų daliniai kovojo Kosciuškos sukilimo mūšiuose.

Šaltiniai

• (PL) Archiwum Jana Zamoyskiego. T. II (1580–1582). Warszawa: 1909.
• (PL) Bobiatyński, Konrad; Hundert, Zbigniew (2018). „The Composition of the Army of the Grand Duchy of Lithuania during the War with Turkey (1675–1676) in the Light of Financial and Military files“ (PDF). . 83.
• (PL) Gawęda M. Połonka – Basia 1660. – Warszawa, 2005. – ISBN 83-11-10211-2.
• (PL) Korzon, Tadeusz; Gembarzewski, Bronisław (1912). Dzieje wojen i wojskowości w Polsce; Epoka przedrozbiorowa (lenkų). Polska: Akademia umiejętności.
• (EN) Kruszewski, Marcin,
• (PL) Kupisz, Dariusz (2012). „The Polish-Lithuanian Military in the reign of King Stefan Bathory (1576-1586)“. In Davies, Brian (red.). Warfare in Eastern Europe, 1500-1800. . ISBN .
• (PL) Mała Encyklopedia Wojskowa. – Wydanie I. – Warszawa, 1967.
• (FR) Mistrini, Vincenzo (2016). Le guerre polacco-ottomane (1593-1699) (italų). 1: Le forze in campo. Soldiershop Publishing. ISBN .
• (PL) Plewczyński M. Żołnierz jazdy obrony potocznej za panowania Zygmunta Augusta. – Warszawa, 1985. – ISBN 83-01-05997-4.
• (LT) Rakutis, Valdas (2021). „Petihorai“. Vle.lt.
• (PL) Zbigniew Hundert, Z. Hundert, Kilka uwag na temat chorągwi petyhorskich w wojskach Rzeczypospolitej w latach 1673–1683, // W pancerzu przez wieki. Z dziejów wojskowości polskiej i powszechnej, red. Marcin Baranowski, Andrzej Gładysz, Andrzej Niewiński (seria Homo Militans, t. II), Oświęcim 2014, s. 136–149

Išnašos

1. Korzon & Gembarzewski 1912.
2. Rakutis 2021.
3. Wojtasik, Janusz (2008). Podhajce 1698. .
4. Zbigniew Hundert, Z. Hundert, Kilka uwag na temat chorągwi petyhorskich w wojskach Rzeczypospolitej w latach 1673–1683, // W pancerzu przez wieki. Z dziejów wojskowości polskiej i powszechnej, red. Marcin Baranowski, Andrzej Gładysz, Andrzej Niewiński (seria Homo Militans, t. II), Oświęcim 2014, s. 136–149
5. Brainard, Alfred P. (1991). „Polish-Lithuanian Cavalry in the late Seventeenth Century“. . 36 (1): 76. JSTOR 25778547 – via JSTOR. „In the Lithuanian Army there was also the petyhorcy, an intermediate type between hussars and pancerni, probably possessing few if any firearms.“
6. Mistrini 2016.
7. Markiewicz, Mariusz. Historia Polski 1492-1795 (PDF) (lenkų). „koniec XVIw. - ze strzelców osłaniających husarię wykształcili się jeźdźcy lekkozbrojni: petyhorcy (Litwa), towarzysze pancerni (Korona), Kozacy“
8. Kruszewski, Marcin,
9. Archiwum Jana Zamoyskiego. T. II (1580–1582). Warszawa: 1909.
10. Wisner Henryk, Kircholm 1605, wyd. 3 popr. i uzup., Warszawa 2011, p. 122–123
11. R. Sikora, Kłuszyn 1610. Rozważania o bitwie, Warszawa 2010, p. 59
12. Adamczewski, Przemysław. Polski mit etnopolityczny i Kaukaz. Instytut Studiów Politycznych Polskiej Akademii Nauk. p. 245. ISBN .
13. Piatyhorce, Słownik geograficzny Królestwa Polskiego, t. VIII: Perepiatycha – Pożajście, Warszawa 1887, s. 61.
14. Bandtkie, Jerzy Samuel. Rozmaitości naukowe. Drukarni Szkoły Głownej. p. 72.
15. Bobiatyński & Hundert 2018.
16. Bohun, Tomasz (2018). „Polish-Lithuanian Mercenaries in the Service of Jacob de la Gardie“ (PDF). Vestnik of Saint Petersburg University. History. Sankt Peterburgo valstybinis universitetas. 63 (3): 718–728. doi:10.21638/11701/spbu02.2018.303. :11701/14910.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.