Ragotinė rus рога тина blrs paгaцiнa ieties rūšis Ragotinės buvo dvejopos medžioklinės ir kovinės Boriso Alekandrovičiau

Ragotinė (rus. рога́тина, blrs. paгaцiнa) – ieties rūšis. Ragotinės buvo dvejopos – medžioklinės ir kovinės.

Medžioklinė ragotinė. Tai labai stambi ietis, skirta stambių žvėrių (lokių, šernų) medžioklei (bet prireikus jas naudodavo ir atakoms atremti).

Manoma, kad ragotinės atsirado vėlai, prieš keletą tūkstančių metų, kai žmonės tapo sėslūs. Pirmieji ragotinės analogai buvo iki 2 m ilgio basliai, stori, bet kad būtų galima apimti pirštais. Jų paskirtis buvo atremti ir nukauti puolantį žvėrį. Ragotinę atremdavo antruoju galu į žemę, jį primindavo koja, o smailųjį galą nukreipdavo į puolantį žvėrį.

Ankstyvosios ragotinės dažniausiai būdavo vien iš medžio, bet galėjo turėti raginį antgalį (o vėliau antgalį iš minkštos geležies). Valstiečiai naudodavo pigiausias medžiagas, kadangi tokiai ragotinei svarbiausia buvo tvirtas kotas, o ne antgalio aštrumas.

Skiriamasis medžioklinės ragotinės bruožas buvo žemiau antgalio esantis skersinis, kuris neleisdavo ragotinei pernelyg giliai įsmigti. Tai apsaugodavo nuo lokio, kad šis, giliai pervertas, nagais ar dantimis nepasiektų ir nesužalotų ar neužmuštų ragotinininko.

Kovinė ragotinė. Šios ragotinės turėdavo platų lapo formos , paprastai ant koto tvirtinamą vamzdiška mova. Kotas dažniausiai būdavo uosinis. Dažnai irgi turėdavo apsauginį skersinį (jį naudodavo smūgiams atremti). Kai kurių ragotinių antgaliai būdavo iki 60 cm ilgio (juos jau galima vadinti ir geležtėmis), 5-6,5 cm pločio. Jais buvo galima ir kirsti, nors daugiausia naudodavo duriamosioms atakoms. Ragotinių būdavo pakankamai plačios ir gilios. Ragotinės pagal savo antgalius priešingos pikoms, kurios turėdavo siaurus ar išvis yliškus antgalius, gerai pramušančius šarvus. Tuo tarpu ragotinės šarvus pramušdavo prasčiau dėl antgalio didesnio skerspjūvio.

Lengvos vėlesnės ragotinės Rusijoje tapo pėstininkų (nuo XII a.) ar net bajorų kavalerijos (nuo XVI a.) ginklu. XVIII a. pradžioje ragotines nustojo naudoti kaip karių ginklus, o medžioklinės ragotinės ir toliau buvo naudojamos lokių medžioklei. Tų laikų kovinės ragotinės iš esmės buvo ietys plačiu lapišku antgaliu (partizanai nuo ragotinių skiriasi tuo, kad partizanų antgaliai turi šoninius „sparnus“). Todėl lietuviškai ragotinė seniau reiškė ir tiesiog ietį (pvz., „Lietuvių kalbos žodynas“, ragotinė http://www.lkz.lt/dzl.php 2010-11-15 iš Wayback Machine projekto.).

Kare medžioklinio tipo ragotines naudojo įremtas prieš kavaleriją. Naudodavo jas ir kaip kirstynių ginklus dūrimui ar net svaidymui, nors tam jos mažai tiko dėl storo koto, didelės masės ir nesubalansuotumo. Pataikius smūgis būdavo efektyvus, kadangi ragotinės masė neretai viršydavo 2 kg. Kaunantis prieš kavaleriją ragotinės nebuvo pats efektyviausias ginklas. Daug kur tam naudojo ilgas (3-5 m. ilgio) pikas.

V. Europoje naudojo šernines ietis (angl. boar spears), labai panašias į ragotines. Pagrindinis skirtumas – jų skersinis būdavo ne pritvirtintas prie ieties koto, o antgalio apatinės dalies elementas.

Nuorodos

Асмолов К.В. История холодного оружия. Восток и запад. Ч.1. 1993
Попенко В.Н. Холодное оружие. Энциклопедический словарь. 1996