Sus scrofaŠernas Sus scrofa Mokslinė klasifikacijaKaralystė Gyvūnai Animalia Tipas Chordiniai Chordata Klasė Žinduoliai

Sus scrofa

Šernas (Sus scrofa)

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Chordiniai ( Chordata)
Klasė:	Žinduoliai ( Mammalia)
Būrys:	Porakanopiai ( Artiodactyla)
Šeima:	Kiauliniai ( Suidae)
Gentis:	( Sus)
Rūšis:	Šernas ( Sus scrofa)

Binomas

Sus scrofa
Linnaeus, 1758

Šernų paplitimas:
Žalia spalva - istoriškai natūralus dabartinis išplitimas.
Melsva spalva - išplatinta žmonių

Kitos reikšmės – Šernas (reikšmės).

Šernas (Sus scrofa) – kiaulinių (Suidae) šeimos žinduolis, priklausantis porakanopių (Artiodactyla) būriui. Iš pradžių gyveno Europoje, Azijoje ir Šiaurės Afrikoje, vėliau introdukuotas Australijoje, Amerikoje ir pietų Afrikoje. Gyvena miškuose.

Šernai serga erkiniu encefalitu, trichinelioze. Labai pavojingas maras bei . Ši liga pavojinga ir žmogui, todėl šernų skerdiena turi būti tikrinama veterinarijos laboratorijoje. Šernas yra vertingas medžioklės objektas, iltys turi trofėjinę vertę.

Iš šerno kilo nemažai naminių kiaulių veislių.

Išvaizda

Šerno kūnas iš šonų plokščias, priekinė dalis masyvi. Kaklas trumpas, raumeningas. Galva didelė, priekyje baigiasi nusmailėjusia knysle. Akys mažos ir giliai įdubusios. Uodega vidutinio ilgumo. Sveria iki 350 kg.

Kūnas apaugęs juosvais šeriais, po jais yra vilnaplaukiai, kurie būna ypač tankūs žiemą. Jauniklių kailiukas išilgai dryžuotas, bet po to dryžiai išnyksta ir kailis tampa rausvai rudas. Suaugę šernai šeriasi nuo kovo pabaigos iki birželio vidurio.

Įpročiai, maitinimasis

Šernai mėgsta spygliuočių medynus, ypač eglynus. Čia dažniausiai įsitaiso ir savo guolius. Aktyvūs prietemoje ir naktį. Gyvena bandomis, tik vyresni patinai laikosi pavieniui ir prie bandos prisijungia poravimosi periodu.

Labai mėgsta maudytis, tiek vandenyje, tiek dumble. Po purvo vonių nuvalo savo kailį į šiurkštų medžio kamieną.

Į maisto racioną įeina žemės ūkio kultūros, todėl išknisa daug bulvių, grūdinių kultūrų. Rudenį po oda kaupia daug riebalų. Žemės ūkiui padaro nemažai žalos, bet miškuose jie supurena dirvą, suėda labai daug vabzdžių, tarp jų daug kenkėjų, ypač karkvabalių lervų.

Dauginimasis

Šernė su šerniukais Anglijos Hampšyro grafystės miške

Rujoja vėlyvą rudenį ir žiemos pradžioje. Pietų Europoje ruja trunka iki sausio pabaigos. Rujos periodu patinai kartais kovoja. Silpnesnius patinus nuveja stiprūs, kurie turi haremus po 2-4 pateles.

Artėjant paršiavimuisi patelė ima ruošti guolį. Jis būna maždaug 1 m skersmens, 30-40 cm aukščio, suknistas iš šakučių, sausų žolių, medžio žievės. Nėštumas trunka apie 4 mėn. Veda vidutiniškai 4-6 jauniklius. Tik gimę šerniukai turi 10 dantų, iš jų 4 iltinius, mato ir netrukus jau bėgioja, bet pirmomis dienomis guolio nepalieka, didesnę paros dalį miega. Šerniukai žinda apie 10 savaičių, bet maisto patys ieško jau dviejų savaičių. Dvejų metų amžiaus šerniukai palieka šeimynines bandas ir susijungia į bendraamžių būrius. Ketverių metų patinai jau vaikšto vieniši.

Kol jaunikliai maži, patelės būna labai agresyvios ir artyn prisileidžia tik tokias pat pateles su paršiukais. Paršavedės sudaro nemažus būrius, kuriems priklauso ir prieš tai buvusios vados šerniukai.

Amžius

Gyvena 10-12 metų.

Priešai, nykimo priežastys

Vilkai, ligos (ypač maras).

Veiklos žymės

Suardytas ir išknistas dirvos paviršius, miško paklotė;
Miške praminti ryškūs takai;
Gulyklos-guoliai ir maudyklės;
Gyvenamoje teritorijoje dantimis suraižyti eglių kamienai;
Nutrintos eglių šaknys ir kamienai(dėl to nudžiuvę medžiai);
Pamiškėse išminti, išvartyti javai, nukandžiotos jų viršūnės, pribarstyta nesukramtytų grūdų ir praminti takai;
Purioje žemėje ir sniege- takai, pėdos(greta įspausti visi keturi pirštai);
Stambokos juosvos išmatos.

Pavojai

Vietovėse, kur šernų gausu, nuo jų dažnai nukenčia ant žemės perintys miško paukščiai, ypač tetervinai, jerubės, slankos. Pridaro žalos ir žemės ūkio kultūroms.

Gausa

Paplitęs visoje Lietuvoje, visur įprastas ar net gausus. 2006 m. gyveno daugiau kaip 32 tūkst. šernų. Per 2009 m. apskaitos duomenimis Lietuvoje gyveno 50 126 šernų (10 287 daugiau nei 2008 m.)

Apsauga

Nesaugomas. Lietuvoje dėl Afrikinio maro medžiotinas visus metus.

Medžioklė

Medžiojamasis gyvūnas. Lietuvoje medžiojamas. Dėl , siekiant sumažinti populiaciją ir ligos plitimą, medžiojamas visus metus.

Trofėjus – šerno iltys.

Iš keteros šerių daromi skrybelių ar kepurių puošmenys.

Šernų porūšiai

Natūralaus išplitimo areale - Europoje, Azijoje ir Afrikoje gyvena 16 šernų porūšių, kiti biologai išskiria dar daugiau jų porūšių. Skirstomi į keturis regionus:
Vakarų populiacijos:

Vidurio Europos šernas (Sus scrofa scrofa); Šis porūšis gyvena daugelyje šiaurės, vakarų ir vidurio Europos šalių bei paplitęs ir Lietuvoje.
(Sus scrofa majori)
(Sus scrofa meridionalis)
(Sus scrofa algira)
(Sus scrofa attila)
(Sus scrofa lybicus)
(Sus scrofa nigripes)

Indijos populiacijos:

(Sus scrofa davidi)
(Sus scrofa cristatus)

Rytų Azijos populiacijos:

(Sus scrofa sibiricus)
(Sus scrofa ussuricus)
(Sus scrofa leucomystax)
(Sus scrofa riukiuanus)
(Sus scrofa taivanus)
(Sus scrofa moupinensis)

Malajų regiono populiacijos:

(Sus scrofa vittatus)

Taip pat skaityti

(Vietinės Lietuvos žinduolių rūšys)

Šaltiniai

Vikiteka: Šernas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Šernas

2009 m. medžiojamųjų žvėrių apskaita 2015-11-03 iš Wayback Machine projekto.

[1] 2009 m. medžiojamųjų žvėrių apskaita 2015-11-03 iš Wayback Machine projekto.