Dragūnai

Dragūnai (pranc. dragons. iš lot. draco, draconis 'slibinas') – kariuomenės kavalerijos rūšis, kurios kareiviai mūšio vietą pasiekdavo raiti, o kaudavosi pėsti. Vėliau taip vadinti ir kavaleristai, kurie galėdavo kautis ir raiti, ir pėsti.

Viurtembergo dragūnai mūšyje

Rytų Prūsijos lietuvių dragūnų dalinys

Istorija

Kareiviai dragūnai atsirado XVI a. Maršalas Pjemonto apsiausties metu (1550–1560 m.) pasodino ant arklių rinktinius pėstininkus ir jų būrius pavadino dragūnais. Šis dalinys buvo skirtas greitiems antpuoliams, atjoję jie kaudavosi pėsti.

Pagal vienas hipotezes žodis dragūnas atsirado iš žodžio dragon 'trumpa muškieta'. Tais laikais patrankos ir šautuvai neretai buvo vadinami gyvūnų vardais, jie būdavo vaizduojami ir ant pačių ginklų. Kitas aiškinimas teigia, kad dragūnus pavadino pagal jų dalinių naudotas ilgas vėliavas, kurios vaizduodavo drakonus. Įtikinamiausią versiją savo knygoje „Dragūnų istorija“ (Histoire des dragons) pateikė kapitonas Šopenas. Pasak jo, drakonu Anglijos karalius Henrikas I XII a. praminė prancūzų karo vadą Gijomą de Gomjekūrą (Guillaume de Gomiécourt), o šis net savo sūnui davė Drakono vardą. Raulis Dragonas de Gomjekūras (Raoul Dragon de Gomiécourt) ir buvo vadas to „pėsčiosios kavalerijos“ pulko, kuris kėlė siaubą priešui. Jo vardu buvo pradėti vadinti ir visi jo kavaleristai.

Dragūnai, skirtingi negu kiti kavaleristai, būdavo suskirstyti ne į eskadronus, kaip kavaleristai, o į kuopas, kaip pėstininkai, jie turėdavo pėstininkų, o ne kavalerijos karinius laipsnius.

Dragūnai buvo universalūs raitieji pėstininkai, jie tiko ir kaip vidaus reikalų kariuomenė kovai su kontrabandininkais, civilinėmis , sukilėliais. Dragūnų dalinių formavimas ir išlaikymas buvo pigesnis už tokio pat dydžio kavaleristų dalinius.

Švedijos karalius Gustavas II Adolfas, valdęs 1611–1632 m. suformavo pirmuosius dragūnų dalinius Švedijos kariuomenėje. Jie buvo ginkluoti kardais, kirviais ir dagtinėmis muškietomis. Vėliau ir kitų Europos šalių valdovai savo dragūnus ėmė ginkluoti tokiais pat universaliais ginklais. XVIII a. – XX a. pirmoje pusėje daugelio Europos kariuomenių dragūnai buvo sunkioji, kartais vidutinė kavalerija. Ginkluotė: ietys, kardai, pistoletai, muškietos, vėliau karabinai, šautuvai.

Dragūnai, raiti susidūrę su tikra kavalerija buvo silpnesni, todėl nuolat buvo stengiamasi pagerinti jų jojimo įgūdžius ir ginkluotę iki kavaleristų lygio. Frydricho Didžiojo pirmųjų karų laikais (apie 1740 m.) dragūnai tapo vidutine kavalerija. Tik Rusijos imperijos kariuomenėje 30 dragūnų pulkų Septynerių metų karo metu vis dar buvo treniruoti kautis tiek kaip pėsti muškietininkai, tiek kirstis kaip kavaleristai. Jie taip pat užsiimdavo žvalgyba ir patruliavimu, ką Prūsijos, Prancūzijos ir kitose kariuomenėse darydavo husarai ir kiti lengvieji kavaleristai. Po Pirmojo pasaulinio karo visa kavalerija ėmė mokytis kautis ir pėsčiųjų rikiuotėje, tad dragūnai iš esmės nebesiskyrė nuo kitų kavalerijos rūšių, ėmė nykti. Po Antrojo pasaulinio karo dragūnai, kaip ir visa kavalerija, išnyko. Nuo XX a. antrosios pusės pagal tradiciją dragūnais vadinami kai kurių šalių motorizuotųjų pėstininkų daliniai.

Dragūnai Lietuvoje

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės samdomojoje kariuomenėje nuo XVII a. vidurio buvo dragūnų dalinių (1650 m. iš 7300 karių dragūnų buvo 1660). XVIII a. buvo keturi dragūnų pulkai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raitosios gvardijos pulkas, nuo 1717 m. vadintas karališkųjų dragūnų leibregimentu, nuo 1762 m. karaliaus, nuo 1784 m. gvardijos raitininkų, 1793–1795 raitininkų karabinierių pulku, buvo dislokuotas Gardine, Pružanuose (dabar Baltarusija). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karalaičio pulkas stovėjo Pinske. Be to, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiosios buožės, t. y. didžiojo etmono, ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko buožės, t. y. lauko etmono, raitininkų pulkai. Pastarieji trys 1775 m. pertvarkyti į pėstininkų pulkus.

Mažojoje Lietuvoje nuo 1717 m. iki XIX a. pabaigos gyvavo 1-as lietuvių dragūnų pulkas. Dauguma kareivių jame sudarė lietuvininkai, kurie tarpusavyje galėjo kalbėtis ir lietuviškai, bet su karininkais – tik vokiečių kalba.

1917 m. pabaigoje – 1918 m. pavasarį Rusijos kariuomenėje buvo Valkos (dabar Latvija) lietuvių dragūnų divizionas, kurį sudarė du eskadronai.

1920–1924 m. ir 1935–1940 m. Lietuvos kariuomenėje buvo Trečiasis dragūnų Geležinio Vilko pulkas. Atkūrus valstybingumą, Lietuvos kariuomenėje sudarytas Dragūnų pamario gynybos batalionas.

Taip pat skaitykite

• Teritoriniai dragūnai

Šaltiniai

1. Eugenijus Kisinas. Dragūnai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 158 psl.
2. Algirdas Matulevičius. Dragūnai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 158 psl.