Ulčiai

Ulčiai
Ulčiai (~1920 m.)
Gyventojų skaičius	~3000
Populiacija šalyse	Rusija: 2765  Chabarovsko kraštas: 2718  Ukraina: 76
Kalba (-os)	rusų,
Religijos	krikščionybė (stačiatikybė), šamanizmas
Giminingos etninės grupės	evenkai, evenai, nivchiai, nanajai, negidalai, udegėjai, mandžiūrai, sibai
Vikiteka:	Ulčiai

Ulčiai (ульча, sav. нани – „vietiniai“) – Rusijos Tolimųjų Rytų tauta. Gyvena Chabarovsko krašte, Amūro žemupyje (Ulčių rajone). Populiacija – 2700–3000 žmonių. Kalba tungūzų kalbų šeimai priklausančia (raštas sukurtas 1970–1980 m.), dabar dauguma – tik rusiškai. Tikintieji – stačiatikiai. Seniau ulčiai dar vadinti mangunais. Ulčių etnogenezėje dalyvavo ir kitos aplinkinės tautos: nanajai, nivchiai, negidalai, evenkai, mandžiūrai.

Tradiciniai verslai – žvejyba (visus metus gaudomi eršketai, ketos, ; pasitelkiami tinklai, bučiai, žeberklai, meškerės, kabliai), medžioklė (harpūnu dobiami žieduotieji ruoniai, taip pat lankais ir strėlėmis, kilpomis, savadarbiais ginklais medžiojami elniai, briedžiai, lokiai, kailiniai žvėreliai). Paprastai keliaudavo valtimis, slidėmis, kinkiniais.

Ulčių kaimas prie Amūro (XIX a. vid. piešinys)

Ulčiai paprastai gyvendavo mažosiomis šeimomis, pasitaikydavo poligamija (8 % atvejų). Būta ~30 giminių. Kiekvienos giminės šeimos gyvendavo išsibarsčiusios, o susirinkdavo per metines dangaus permaldavimo, lokio šventes. Socialinis pagrindas – gyvenvietės bendruomenė. Ji nustatydavo santykius tarp gyvenvietės gyventojų. Ulčiai gyveno sėsliai; XVII–XIX a. duomenimis, kai kurių gyvenviečių amžius jau tada siekė kelis šimtus metų. Žiemavietės paprastai būdavo įkuriamos Amūro pakrantėje. Namai – dideli, keturkampio plano, vienos patalpos, su stulpiniu karkasu, rąstinėmis sienomis. Dvišlaitis stogas dengiamas žolės sluoksniais. Šildomas 2–3 židiniais, iš kurių dūmai plačiais ir žemais gultais išeidavo į kaminą, išsikišusį toliau nuo namo. Tokiame name gyvendavo 2–4 šeimos. Vasaromis šeimos išsiskirstydavo į vasaros buveines.

Tradicinė ulčių vyrų ir moterų apranga – kimono chalatas (dažniau – audeklinis, žiemą – vatinis). Proginiai chalatai dažnai ištisai išsiuvinėjami. Iš žuvies odos, zomšos (vasarą) ar iš įvairių pūkų (žiemą) gaminti armi. Po chalatu vilkimos kelnės, puskojinės (iš audinio, vatos, zomšos, žuvies odos), antkrūtinis (vyrų – mažas, pūkinis, moterų – ilgas, puoštas , metaliniais bligučiais). Vyrai nešiodavo sijonus iš ruonio odos, medžioklines prijuostes, progines puošnias prijuostes, medžioklines striukes iš briedžio odos, mažas pūkines kepures ir kt. Avalynė – iš , juostų, žuvies odos. Moterų apranga puošta šuns, lapės, voverės , elnio karčiais.

Ulčių virtuvės pagrindas – žuvis. Ji valgoma žalia, virta, kepta, džiovinta, vytinta. Pagavę stambų eršketą ulčiai suvalgydavo tik nedidelę jo dalį, o kitką panaudodavo jukolai paruošti. Šunims ruošdavo jukolą iš žuvų kaulų, smulkių žuvyčių. Daugumą jukolos gamindavo iš lašišų, kurios Amūre keletą savaičių visą parą plaukia neršti.

Ulčių tradicinė tikyba turi panašumų su aplinkinių tautų. Ypač gerbtos dangaus dvasios, taip pat vandenų, žuvų, jūros gyvūnų šeimininkas Temu, nuo kurio, kaip tikėta, priklausydavo žūklės sėkmė, medžioklės plotų dvasios, gyvenančios upėse, kalnuose uolose, namų židinio sergėtojas Pudia, protėvių dvasios, namų globėjos. Taigos valdovas Duente Edeni įsivaizduotas kaip milžiniškas lokys. Lokio medžioklė ir jo mėsos valgymas būdavo svarbi apeiga, kurią lydėdavo daug įvairių tabu. Buvo paprotys auginti lokį keletą metų nelaisvėje. Lokio laikymu, svečių kvietimu į Lokio šventę, kurios metu degtas šventinis laužas, vykdavo žaidimai, linksmybės, būdavo siekiama taigos valdovo malonės. Lokio šventės, vestuvių, minėtuvių metu vykdavo pasakotojų-šamanų pasirodymas. Jie dainuodavo, vaidindavo, bendraudavo su dvasiomis. Ulčių tautosaką sudaro pasaulėkūros mitai, pasakojimai, pasakos apie dvasias, gyvūnus, stebuklinės pasakos, padavimai, istorinės legendos, patarlės, mįslės. Muzikos instrumentai – paprasti, vienastygiai smuikai, geležiniai ir mediniai dambreliai, mažos daudytės.

Šaltiniai

1. http://www.gks.ru/free_doc/new_site/population/demo/per-itog/tab5.xls
2. http://www.webcitation.org/65QJ7SHnz
3. Энциклопедия «Народы и религии мира», М.-1998