Sėjamasis avinžirnis

Cicer arietinum
Sėjamasis avinžirnis (Cicer arietinum)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai ( Plantae) Skyrius: Magnolijūnai ( Magnoliophyta) Klasė: Magnolijainiai ( Magnoliopsida) Poklasis: Erškėčiažiedžiai ( Rosidae) Eilė: Pupiečiai ( Fabales) Šeima: Pupiniai ( Fabaceae) Pošeimis: Faboideae ( Faboideae) Gentis: Avinžirnis ( Cicer) Rūšis: Sėjamasis avinžirnis ( Cicer arietinum)

Sėjamasis avinžirnis arba nutas (Cicer arietinum) – pupinių (Fabaceae) šeimos avinžirnių (Cicer) genties augalų rūšis.

Cicer arietinum noir

Sinonimai: Cicer grossum, C. sativum, C. physodes, Vicia arietina, C. sintenisii, C. odessanum.

Kilmė

De Kandolis (A. P. de Candolle) teigė, kad avinžirnis yra labai senovinė žemės ūkio kultūra. Jo tėvynė yra Pietvakarių Azija, greičiausiai tarp Graikijos ir Irano, kur yra avinžirnio (Cicer) genties centras. De Kandolis manė, kad į Indiją avinžirniai pateko vėliau.

Manoma, kad sėjamojo avinžirnio protėvis yra laukinis Cicer reticulatum, kuris auga Pietryčių Turkijoje, kur jis tikriausiai ir buvo sukultūrintas. Seniausius sukultūrintus avinžirnius rado Jerichone (Izraelis), Cayönü bei Hacilare (Turkija) neolito sluoksniuose. Tesalijoje (Graikija) rasti avinžirniai augo 3500 m. pr. m. e. Viename P. Prancūzijos urvų rasti avinžirniai augo 6790±90 m. pr. m. e.

Bronzos amžiuje juos augino Italijoje ir Graikijoje. Klasikinėje Graikijoje juos vadino erébinthos ir iš jų gamino pagrindinius patiekalus bei desertus, o jaunus valgė žalius. Romėnai avinžirnius virdavo sultinyje ar juos kepindavo užkandėlei.

Vikiteka: Sėjamasis avinžirnis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Karolio Didžiojo imperijoje (apie 800 m.) avinžirnius buvo rekomenduojama auginti visuose imperijos srityse.

Paplitęs subtropiniame klimate ir reikalauja bent 400 mm kritulių.

Vienmetis, nemaloniai kvepiantis augalas. Siekia 15-80 cm aukščio.

Turi keletą stiebų.

Šaknis liemeninė šakota.

Lapai neporomis plunksniški, (5-8 poros lapelių) su ryškiomis gyslomis abipus plaukuoti.

Žiedai sukrauti nusvirusiose kekėse. Žydi liepos mėn. Daugiausia .

Ankštys 1,4-3,5 cm ilgio, su 1-3 sėklomis.

Sėklų spalva įvairi: nuo geltonos iki juodos. Jos taip pat vadinamos avinžirniais.

Porūšiai

Avinžirnių tyrinėtoja G. Popova išskyrė 4 porūšius.

Ssp. orientale

Augalai labai smulkialapiai, sėklos labai smulkios (6-7 mm ilgio, 1000 sėklų sveria 100-120 g), įvairiaspalvės. Auginami Indijoje, Pakistane, Pamyre, Etiopijoje, Egipte.

Ssp. asiaticum

Sėklos apvalios, balzganos ar rausvos, retai – rudos (nebūna juodos). Auginami Vidurinėje Azijoje, Afganistane, Vakarų Kinijoje, Irane, Mažojoje Azijoje.

Ssp. mediterraneum

Lapai stambūs. Sėklos stambiausios iš visų porūšių, balzganos, apvalios. Ankštys stambios, išsipūtusios. Auginami Vakarinėje Viduržemio jūros zonoje, Mažojoje Azijoje.

Ssp. eurasiaticum

Augalai aukšti. Sėklos vidutinio dydžio, apvalios, balzganos. Auginami Sirijoje, Izraelyje, Užkaukazėje, Ukrainoje.

Lietuvos avinžirniai

Lietuvoje labai retas augalas. Auginamas eksperimentiniuose ūkiuose. Kartais sulaukėjęs auga šiukšlynuose.

Auginimas

Šilumą mėgsta labiau už žirnius, tačiau gerai pakenčia ir neilgai trunkančias pavasario šalnas. Atsparus sausroms, todėl auginamas sausringuose Viduržemio jūros zonos ir Pietvakarių Azijos rajonuose. Avinžirnį kartais vadina sausringųjų šalių žirniu. Laukinių sėjamojo avinžirnių formų neaptinkama, randami tik sulaukėję kultūriniai avinžirniai.

Produkcija

Tūkstančiai tonų (2020 m.)
1	Indija	11080
2	Turkija	630
3	Pakistanas	497
4	Mianmaras	481
5	Etiopija	457
6	Rusija	291
7	Australija	281
8	Iranas	226
9	Kanada	214
10	Jungtinės Amerikos Valstijos	193
	Iš viso pasaulyje	15083

Sudėtis

Avinžirnis yra valgoma ankštinė kultūra, svarbus baltymų šaltinis indų vegetariškose kultūrose. Taip pat jis naudojamas Viduržemio jūros regione. Sėklose yra 18-26 proc. baltymų, 42-59 proc. angliavandenių (krakmolo ir cukraus), 4-8 proc. riebalų.

Pritaikymas

Pašarui naudojamos augalo virkščios ir iškultos ankštys.

Mityba

Avižirnius naudoja panašiai kaip ir žirnius, tačiau jie prasčiau verda, todėl juos tenka ilgiau virti, negu tikruosius žirnius ar kitų ankštinių sėklas.

Virti avinžirniai trinami į pastą, vadinamą humusu (angl. hummus), kuri naudojama kaip padažas ar mirkalas.

Rytų šalyse virtus avinžirnius kepina ir pardavinėja kaip skanėstą (leblebi). Iš maltų avinžirnių lipdomi ir aliejuje kepami rutuliukai vadinami falafeliais.

Pirmojo Pasaulinio karo metais avinžirnius augino kai kuriose Vokietijos dalyse, kur iš jų darydavo kavos pakaitalus.

Vaistinės augalo savybės

Pagal anglų botaniką, gydytoją ir astrologą Nikolą Kalpeperį (Nicholas Culpeper, 1616–1654), avinžirniai yra maistingesni už žirnius ir mažiau gamina dujų žarnyne. Senovėje žmonės siejo juos su Veneros sfera, todėl astrologinėje medicinoje jie buvo naudojami spermos ir pieno kiekiui padidinti. Taip pat jie skatina menstruacijas ir šlapinimąsi, padeda nuo inkstų akmenų (o laukiniai avinžirniai itin efektyvūs).

Šaltiniai

1. [1]