Nacionalizacija

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Nacionalizacija – objekto pavertimas valstybine nuosavybe. Paprastai šis žodis suprantamas kaip privačios nuosavybės pavertimas valstybine, tačiau kai kada taip vadinamas žemesnių valstybingumo lygmenų (municipalitetų) turto vertimas aukštesnio valstybinio lygmens nuosavybe. Panašiai, priešingas nacionalizacijai procesas paprastai vadinamas privatizacija, tačiau kai kada tai gali būti ir . Nacionalizacija, sekanti po prieš tai vykdytos privatizacijos, vadinama renacionalizacija.

Svarbiausia vykdomos nacionalizacijos charakteristika yra ar nuosavybės savininkui atlyginama valstybės paimamo turto vertė. Daugiausia priešininkų turinčių nacionalizacijų metu turtas buvo paimamas neatlyginamai arba kompensuojant tik simboliškai. Šio tipo nacionalizacija neretai vadinama ekspropriacija. Dauguma tokių nacionalizacijų vyko po įvairių revoliucijų, daugiausia socialistinių.

Tradiciniu Vakarų pasaulio požiūriu, Amerikos deklaruotų 1938 metų nacionalizacijų Meksikoje metu, privačiam savininkui turi būti nedelsiant išmokėta atitinkama kompensacija. Besivystančiose šalyse praeityje taip pat buvo laikomasi ir vadinamosios Calvo doktrinos, pagal kurią privatizacijos procesai yra valstybės vidaus reikalas. Dėl savo principinio požiūrio į privačią nuosavybę kompensacijų nemokėjo taip pat ir komunistai. 1962 metais Suvienytųjų Nacijų Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr. 1803, pagal kurią tarptautinė teisė reikalauja, kad ankstesniam nacionalizuojamos nuosavybės savininkui turi būti mokama atitinkama kompensacija. Ši asamblėja atmeta tiek Calvo, tiek ir komunistinį požiūrius. Aiškiai pasakoma, jog kompensacija turi būti sumokėta, tačiau kitur manoma jog vis dar lieka neaišku, kas ir kaip turi nustatyti nacionalizuojamo turto vertę.

Kai kuriais atvejais valstybė nacionalizuoja turtą bausdama už nusikalstamą veiklą. Pavyzdžiui, prancūzų kompanija Reno (Renault) buvo nacionalizuota už bendradarbiavimą su nacistine Vokietija.

Sėkmingai veikiančio privataus verslo kaina yra tokia didelė, jog jį legaliai nacionalizuoti labai sunku. Dauguma legalių nacionalizacijų įvyko kuomet privačiai valdomos įmonės susidurdavo su sunkumais, atsidurdavo ant bankroto slenksčio ir galėdavo būti nupirktos už labai nedideles sumas. Klasikinis pavyzdys yra 1970 metais Anglijos įvykdyta British Leyland automobilių gamintojo nacionalizacija.

Kitais atvejais valstybė kai kada nusprendžia, jos yra strategiškai svarbu nacionalizuoti tam tikras ūkio šakas (pavyzdžiui, bankus ar geležinkelius) arba perimti su rimtais sunkumais susiduriančias reikšmingas pramonės šakas. 1971 metais Rols Royce kompanija buvo nacionalizuota dėl abiejų šių priežasčių. Tokia valstybės politika 1980–1990 metų tarpsnyje ilgainiui darėsi vis mažiau populiari, ir daugelis anksčiau nacionalizuotų įmonių tuo metu buvo vėl privatizuotos. Tradiciškai kapitalistinėse šalyse dažniausiai praeityje buvo nacionalizuojami geležinkeliai (tai vyko Amerikoje, Šveicarijoje, Anglijoje, Japonijoje, Kanadoje, galbūt ir kitur). Tačiau daugelis šių geležinkelių vėliau buvo vėl privatizuoti.

Labai dažnai nacionalizuotos įmonės dirba dar prasčiau, nei iki nacionalizacijos. Pavyzdžiui, Anglijoje prastai dirbo nacionalizuotos British Steel bei anksčiau minėta British Leylan, abi jos vėliau buvo pakartotinai privatizuotos. Iš kitos pusės, buvusi valstybinė įmonė British Rail prasčiau dirbo po privatizacijos, tačiau kitur rašoma, jog valstybės valdymo metu buvo nuardyta daug geležinkelio linijų, ir ne visi šie veiksmai buvo pakankamai pagrįsti.

Reikšmingos nacionalizacijos

• Kanada. Po pirmojo pasaulinio karo su ekonomikos problemomis susidūre ir buvo nacionalizuoti Kanados geležinkeliai, kurie dabar vėl privatizuoti. Kvebeko provincijoje buvo nacionalizuota elektros tiekimo sistema.
• Anglija. Šalyje praeityje buvo nacionalizuotos didelės angliakasybos, dujų, naftos, geležinkelių, plieno gavybos, laivų statybos, telekomunikacijų ir aviacijos įmonės bei centrinis bankas. Dauguma šių įmonių Anglijos konservatorių valdymo tarpsnyje (1979-1997 metai) buvo vėl privatizuotos. Teigiama, jog daugumoje įmonių nacionalizacija nepasiteisino. Tačiau tie patys konservatoriai 1971 m. nacionalizavo strategiškai reikšmingas bankrutavusios Rolls Royce įmonės dalis. Nacionalizuotas liko tik valstybinis bankas, tačiau jam suteiktas dalinai nepriklausomas statusas. 2003 metais buvo pakartotinai nacionalizuotos kai kurios privačių savininkų prastai valdomos geležinkelio linijos, įkuriant valstybinę Network Rail.
• Amerika. Pirmojo pasaulinio karo metu, kaip karo meto priemonė, buvo nacionalizuoti visi Amerikos geležinkeliai. Karui pasibaigus, jie buvo grąžinti savininkams. 2001 metais, atsakant į Rugsėjo 11 d. lėktuvų atakas, buvo nacionalizuotos visos aerouostų saugumo tarnybos.
• Filipinai. Praeityje buvo nacionalizuota keletas reikšmingų ūkio šakų, įskaitant avialinijas ir geležinkelius. Šiuo metu jie vėl privatizuoti.
• Libija, Kuveitas, Meksika, Saudo Arabija, Iranas (1953) ir Venesuela: nacionalizuota naftos gavyba.
• Tarybų Sąjungos istorijos metu 1918 metais ir vėliau buvo neatlyginamai nacionalizuotos (eksproprijuotos) visos privačios įmonės šios šalies teritorijoje bei daugelyje Rytų Europos šalių, padariniai daug kur buvo katastrofiški.
• Kuba: 1959 metais, kuriant socializmą, buvo neatlyginamai nacionalizuotos (eksproprijuotos) privačios įmonės.
• Graikija: 1972 metais buvo nacionalizuota pagrindinė šalies oro susisiekimo įmonė.
• Australija: 1948 metais vyriausybė bandė nacionalizuoti bankus, tačiau ši veikla buvo paskelbta antikonstitucine ir turėjo būti nutraukta.
• Indija: 1969 metais buvo nacionalizuoti bankai.
• Egiptas: 1956 metais Egiptas nacionalizavo Sueco kanalą tarp Raudonosios ir Juodosios jūrų. Tai sužinoję Anglija, Prancūzija ir Izraelis stojo prieš Egiptą į savaitę trukusį Sueco karą. Dėl šio karo metu sugadintų ir nuskandintų laivų kanalas metus laiko buvo uždarytas. Vėliau Suvienytų Nacijų organizacija padėjo išvalyti kanalą ir įtvirtino neutralų, stebimą jo statusą.