Privatizacija taip pat denacionalizacija turto perdavimas iš visuomeninės arba valstybinės nuosavybės privačiai nuosavyb

Privatizacija (taip pat – denacionalizacija) – turto perdavimas iš visuomeninės arba valstybinės nuosavybės privačiai nuosavybei, taip pat turto valdymo perleidimas privačioms įmonėms. Priešingas procesas vadinamas nacionalizacija.

Privatizacijos sąvoka pradėta naudoti 1948 m. ir buvo išpopuliarinta žurnalo „The Economist“ XX a. devintajame dešimtmetyje.

Privatizacija paprastai siejama su pramonės ar paslaugų įmonėmis, tačiau gali būti taikoma bet kokiam turtui, pvz., žemei, keliams ir kt. Nuo XX a. pabaigos kai kuriose šalyse privatizacijos objektais tampa ir tokios valstybės anksčiau teiktos paslaugos kaip sveikatos apsauga, švietimas ir municipalinės paslaugos.

Du galimi privatizacijos keliai

Įvairiose šalyse buvo svarstomi du socialistinės santvarkos keitimo kapitalistine keliai: „šoko terapija“ ir laipsniškas keitimas.

„Šoko terapijos“ šalininkai buvo įsitikinę, jog ekonomika vystysis tuo sėkmingiau, kuo greičiau bus sukurta kapitalistinei valstybei būdinga rinka. Jie manė, jog privatizuoti reikia kuo greičiau ir nesiejant to su kapitalistinei valstybei būdingų teisinių bei finansinių institucijų kūrimu. Buvo manoma, jog atsiradus poreikiui šios institucijos susiformuos savaime.

Laipsniško kelio šalininkai nerimavo, jog be kapitalistinės valstybės institucinių struktūrų, kurios gali atsirasti tik laipsniškai, privatizacija gali, užuot paskatinusi gerovės kūrimą, sukelti ekonomikos nuosmukį. Jie įtarė, jog sparti privatizacija gali sutelkti vertybes nedaugelio žmonių rankose, jiems vėliau šia galia įtakojant besiformuojančių institucijų kūrimąsi taip, jog jų įtaka ir turtas būtų ir toliau išsaugoti.

Laikoma, jog privatizacija geriausiai pavyko Kinijoje ir Vietname. Abi šios šalys laikėsi laipsniško kelio strategijos. Kai kada ginčijamasi, jog ten privatizaciją palengvino sąlyginai žemas ekonomikos išsivystymo lygis. Tačiau sąlyginai mažiau išvystytose buvusios Tarybų Sąjungos šalyse (pavyzdžiui, Kirgizijoje) privatizacija nevyko sėkmingiau nei kitose buvusiose respublikose.

1990 metų pradžioje daugelis ekonomistų skelbė darbus, siūlančius jų nuomone optimalius santvarkos pakeitimo kelius. Tuo metu daugelis jų pateikdavo išvadas, skatinančias kuo greitesnę liberalizaciją ir privatizaciją. Tačiau tuo pat metu Lenkija ir Slovėnija, kurios abi laikėsi laipsniško kelio strategijos, keitėsi daug sėkmingiau nei pasirinkusios šoko terapiją. Kai kuriais atvejais jos netgi pažengė toliau liberalizacijos bei privatizacijos keliu. Šiuo metu galima palyginti abiem keliais ėjusias šalis kurios viena lėčiau, kita greičiau, bet jau privatizavo didžiąją dalį valstybinių įmonių. Šie nauji duomenys rodo, jog šoko terapijos kelias buvo mažiau sėkmingas.

Ekonomikos nuosmukis privatizacijos metu neretai aiškinamas ankstesnių ekonominių ryšių su buvusia Tarybų Sąjunga nutrūkimu. Nutrūkę ryšiai ir būtinybė rasti naujas rinkas yra svarbi posocialistinių šalių problema, tačiau nėra akivaizdžios sąsajos tarp ryšių glaudumo ir šalies ekonominės padėties po privatizacijos. Pavyzdžiui, buvusi Jugoslavija buvo tiek geografiškai, tiek ir ekonomiškai daug geriau integruota į Vakarų Europą, tačiau santvarkos kaita ten pavyko daug prasčiau nei daugelyje kitų Rytų Europos ar net ir buvusios Tarybų Sąjungos šalių.

Analitikai pastebi, jog privatizacija valdančiajai partijai yra labai naudinga politiškai, nes iškart sukuria privačius savininkus, kurie nedelsiant užsiima įvairaus tipo lobizmu, skatindami kurti jiems reikalingas valstybės institucijas ir apskritai toliau eiti privatizacijos keliu. Būtent todėl, nepriklausomai nuo ekonominių ir kitokių pasekmių, kartą prasidėjusį privatizacijos procesą sustabdyti labai sunku.

Privatizaciją sėkmės vertinimui reikšmingi faktoriai

Vertinant, kaip vienoje ar kitoje valstybėje pavyko privatizacija, ekonomistai atsižvelgia į vienuolika papildomų faktorių:

Valstybės geografinė padėtis.
Ankstesnis ekonomikos augimo greitis.
Nepriklausomybės turėjimas Tarybų Sąjungos laikais, standartine slenkstine data paprastai laikant 1989 metus.
Gamtiniai resursai.
Industrializacijos laipsnis.
Urbanizacijos laipsnis.
1989 pajamos vienam gyventojui.
Paslėptoji infliacija.
Ekonominė priklausomybė nuo buvusio Sovietų bloko.
Juodosios rinkos užsienio valiutos kursas mastas.
Socialistinės santvarkos galiojimo šalyje trukmė.

Būtent ignoruojant šias pradines sąlygas ir buvo gautos dabar neteisingomis laikomos išvados, jog „šoko terapija“ yra efektyviausias privatizacijos būdas. Tuo tarpu šiuos faktorius apimantis 21 posocialistinės šalies privatizacijos rezultatų apibendrinimas sąlygoja išvadą, jog privatizacijos sparta turi neigiamą įtaką ekonominiam augimui. Iš kitos pusės, ta pati ekonominė studija liudija, jog jau turimos nuosavybes teisių saugojimas turėjo žymų teigiamą efektą. Nepavyko nustatyti jokios tvirtos sąsajos tarp privatizacijos masto, visuotinumo ir vėlesnės ekonominės šalies gerovės. Būtina taip pat skirti reformos vykdymo greitį nuo jos radikalumo: laipsniškai gali atlikti net ir labai esminius pertvarkymus, tiesiog tam skiriant daugiau laiko.

Privatizacijos užbaigimo tikimybė

Vienas esminių „šoko terapijos“ šalininkų argumentų yra tikimybė, jog lėta privatizacija gali laipsniškai sukelti žmonių nepasitenkinimą ir sustoti anksčiau, nei paaiškės teigiami santvarkos pakeitimo rezultatai. Tačiau jų kritikai tvirtina, jog daug labiau tikėtina, jog būtent greita privatizacija bus įvykdyta labai prastai, taip prarandant daugelį reformos šalininkų. Daugelyje „šoko terapijos“ strategiją vykdžiusių šalių sekančiuose rinkimuose į valdžią patekdavo glaudžiai su buvusiomis komunistų partijomis istoriškai susijusi parlamentinė dauguma.

Nors keletas apskritai reformos atsisakiusių šalių išsaugojo autoritarinius režimus, nė vienoje laipsniškų reformų kelią pasirinkusių valstybių šios reformos nesustojo.

Privatizacijos nauda

Nėra vieningos nuomonės, kokio didumo turi būti valstybei likęs pramonės sektorius. Manantys, jog valstybinio sektoriaus daugumoje sričių turi nelikti ar jis turi būti kiek įmanoma mažesnis, pateikia tokius argumentus:

Našumas. Vyriausybė gali rūpintis įmonės darbo našumu tik tada, jei tampa politiškai reikšminga.
Pertvarkymai. Dėl politinių priežasčių vyriausybė gali vengti įmonių pertvarkymo, ypač jei tenka atleisti dalį darbuotojų.
Korupcija. Įmonės darbuotojai gali būti pasirenkami pirmiausia dėl politinių priežasčiu.
Tikslai. Vyriausybė gali pirmiausia siekti ne komercinių, o socialinių tikslų (privatizacijos priešininkai šią ypatybę irgi pateikia kaip argumentą savo naudai).
Kapitalas. Privačiai įmonei lengviau pritraukti didesnį kapitalą.
Išlieka nepelningos įmonės. Nepelninga įmonė gali būti ilgą laiką palaikoma valstybės saskaita, kuomet labiau naudinga būtų leisti jai bankrutuoti.
Politinė įtaka. Įvairūs politikai gali siekti, jog valstybinė įmonė pirktų vietinės gamybos (brangesnę) žaliavą, ribotų pardavimo kainas ar įdarbintų nereikalingų žmonių kovojant su nedarbu. Visa tai gali paversti valstybinę įmonę nepelninga.

Tačiau esama šalių (pvz., Švedija), kur valstybinis sektorius yra pakankamai platus ir dirba veiksmingai. Neretai teigiama, jog tikrai laisvoje, demokratinėje ir skaidrioje valstybėje vyriausybė turi pakankamai (be kita ko ir politinių) priežasčių tinkamai valdyti įmonę: veiksmingas valdymas gali padidinti vyriausybės populiarumą, prisidėti, laimint rinkimus, tuo tarpu prastas daugelio įmonių valdymas gali būti ateinančių rinkimų pralaimėjimo priežastis.

Privatizacijos kritika

Valstybinio sektoriaus, socializmo šalininkai pateikia tokius argumentus:

Pelno vaikymasis. Kiekvienas žmogus turi vieną balsą rinkimuose, tačiau rinkoje žmonės „renka“ savo pinigais, kurių jie turi ne po tiek pat. Turtingesni žmonės turi daugiau „rinkos balsų“. Todėl privati įmonė gali pradėti tenkinti ne daugumos, o „daugiausia užmokančių“ poreikius.
Korupcija. Privatizacijos metu neretai atsiranda galimybių piktnaudžiauti atsakingais postais, paverčiant tai asmeninio praturtėjimo šaltiniu (pavyzdžiui, privatizacija Rusijoje).
Visuomenė nebevaldo įmonės. Privačios įmonės veiksmai bei ketinimai nekontroliuojami valdžios struktūrų. Jie gali nesutapti su iš visuomenės pusės laukiamais ar deklaruojamais veiksmais. Tai svarbu privatizuojant reikšmingas ūkio šakas. Pavyzdžiui, greičiausiai negalima laikyti lauktais ir numatytais dalies Lietuvos naftos sektoriaus bendrovės Mažeikių nafta pardavimo Williams kompanijai padarinių (nuosavybė buvo perparduota Rusijai).
Paslaugų apimties sumažėjimas. Privatizuota įmonė gali nustoti teikti būtinas paslaugas (pavyzdžiui, tokias komunalines paslaugas kaip geriamą vandenį) rajonuose, kur tai nepelninga arba apskritai neapsimoka.
. Daugelis privataus verslo privalumų sumenksta ar išnyksta jei egzistuoja .
Pelno koncentracija. Visas valstybinės įmonės pelnas priklauso valstybei ir gali būti panaudotas daugelio piliečių problemoms spręsti. Privačios įmonės pelnas priklauso jos savininkui, ir tik dalis jo vėliau pasiekia valstybės biudžetą mokesčių pavidalu; todėl sumažėja išteklių perskirstymo galimybė, kuria ir yra pagrįstas valstybės distribucinės (perskirstymo) funkcijos mechanizmas (iš turtingų – vargšams, siekiant lygybės idealų).
Palūkanos. Paprastai valstybinė įmonė gali skolintis iš banko mažesnėmis palūkanomis, nes ji apsaugota nuo bankroto valstybės turtu (pvz., mokesčių mokėtojų pinigais iš valstybės biudžeto).
Degradacija. Kai kada atsiranda prieštaravimai tarp galimo pelno ir teikiamų paslaugų kiekio ar kokybės. Tarkim, gali būti pelningiau panaikinti kai kuriuos autobusų ar traukinių reisus, įdarbinti prastesnės kvalifikacijos darbuotojus ir pan.

Trumpalaikiai privatizacijos padariniai

Atlikus privatizaciją, pirmieji jos rezultatai neretai būna neigiami. Pavienės nedidelės firmos privatizacija šaliai gali ir neturėti didesnės įtakos, tačiau jei privatizuojama didesnė šalies ūkio dalis, tai neretai sutrikdo visą ekonomiką. Pavyzdžiui, Tarybų Sąjungoje, daugelis naujai privatizuotų įmonių pasirodė esančios nepajėgios išlikti naujomis sąlygomis, išlaidoms tiesiog viršijant pajamas. Rytų Vokietijoje ir Lenkijoje nedarbas po privatizacijos siekė 16 procentų (Lenkija kitur vis viena minima kaip sėkmingą privatizacijos kelią pasirinkusi šalis). Rusija nusmuko nuo vienos galingiausių pasaulio valstybių iki palyginus skurdžios, nors ir didelės, šalies. Iš kitos pusės, neretai tvirtinama, jog ūkio nuosmukis tokiose šalyse galėjo atspindėti bendrą socialistinės sistemos ekonomikos griūtį (gamybos priemonės daugelyje bankrutavusių įmonių daug metų nebuvo atnaujintos) ir nebūti sukeltas būtent privatizacijos. Tikimasi, jog neigiamos privatizacijos pasekmės vis viena turėtų praeiti ir ekonomikos atsigavimas pastebimas jau dabar.

Iš kitos pusės, jei privatizavimo procesas sukūrė tikrą konkurenciją, jo padariniai vartotojams gali būti ir labai teigiami. Pavyzdžiui, privatizavus daugelio Europos ryšių tinklus, konkurencija stipriai sumažino ryšio paslaugų kainas.

Privatizacijos grįžtamumas

Retais atvejais (pavyzdžiui, Anglijos geležinkelių privatizacija) privatizuotos įmonės savininkas įpareigojamas deramai tvarkyti privatizuotą turtą ir teikti tinkamos kokybės paslaugas. Jei jam nepavyksta šių sąlygų išpildyti, valstybė privatizuotą turtą pasiima atgal. Taip buvu susigrąžinti kai kurie prastai tvarkomi privatizuoti geležinkeliai. Tačiau dažniausiai vyriausybė nesiryžta susigrąžinti net ir blogai valdomos privatizuotos įmonės. Laikoma, jog tokie veiksmai gali atbaidyti kapitalistų investicijas, atsirandant baimei, jog valstybė gali rasti pretekstą paimti savo žinion bet kokį privatų verslą.

Literatūra

Straipsnio pavadinimo nuoroda veda į galimą atsisiųsti .pdf dokumentą anglų kalba.

Sergio Godoy, Joseph E. Stiglitz (2006) Growth, Initial Conditions, Law and Speed of Privatization in Transition Countries: 11 Years Later. 2006-06-16 iš Wayback Machine projekto.
Karla Hoff, Joseph E. Stiglitz (2005) After the Big Bang? Obstacles to the Emergence of the Rule of Law in Post-Communist Societies 2006-08-28 iš Wayback Machine projekto.. American Economic Review '94 (3), pp. 753-763.
Clarke, Thomas (ed.) (1994) „International Privatisation: Strategies and Practices“ Berlin and New York: Walter de Gruyter,
Clarke, Thomas and Pitelis, Christos (eds.) (1995) „The Political Economy of Privatization“ London and New York: Routledge,
Nellis, John and Kikeri, Sunita (2002), „Privatization in Competitive Sectors: The Record to Date“ (June 2002). World Bank Policy Research Working Paper No. 2860.
Nancy Birdsall and John Nelllis (2002), „Winners and Losers: Assessing the Distributional Impact of Privatization“ 2005-06-23 iš Wayback Machine projekto., Center for Global Development Working Paper No 6., May 2002
William L. Megginson and Jeffry M. Netter (2001), Megginson-1/prvsvpapJLE.pdf „From State To Market: A Survey Of Empirical Studies On Privatization“, Journal of Economic Literature June 2001
Juliet D’Souza, William L. Megginson (1999), Megginson-1/prv90pap.pdf „The Financial and Operating Performance of Privatized Firms during the 1990s“, Journal of Finance August 1999