Partija

Politinė partija (iš lot. pars 'dalis') – žmonių grupė, kuri turi bendrus politinius idealus, siekia tų pačių politinių tikslų ir yra susibūrusi į organizaciją, skirtą šiems idealams ginti bei įgyvendinti.

Lietuvos socialdemokratų partijos atstovai Steigiamajame Seime

Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos suvažiavimas 2015 m.

Šis straipsnis apie politines partijas. Apie kitokias partijas skaitykite straipsnyje Partija (reikšmės).

Tikros partijos egzistuoja ten, kur piliečiai (ar bent didelė jų dalis) turi galimybę dalyvauti valstybės valdyme. Kitose valstybėse į partijas panašiausios revoliucionierių organizacijos.

Nors partijos reikalingos valstybės institucijų organizavimui ten, kur piliečiai dalyvauja valstybės valdyme, jos paprastai tiesiogiai konstitucijose neminimos.

Panašios politinės orientacijos ar ideologijos partijos gali jungtis į internacionalus.

Istorija

Šiuolaikinės politinės partijos save kildina iš laikotarpio, kai galutinai sužlugo absoliutizmas ir suverenitetas atiteko tautai. Partijos tapo įvairių interesų sklaidos, jų raiškos išdava.

Dabartinių partijų pirmtakais gali būti laikomos Anglijos politinės grupės – toriai ir . M. Veberis išskyrė šiuos politinių partijų vystymosi etapus:

1. Aristokratų katerijos (tam tikrų tikslų siekiančios grupės)
2. Politiniai klubai
3. Šiuolaikinės masinės partijos

Visus šiuos etapus praėjo tik toriai ir vigai, kitų partijų kūrimasis yra paprastesnis, pirmi du etapai laikomi tik jų priešistore. buvo savotiška pirminė organizacija, jungiantys panašių pažiūrų žmones. Tipiškas toks partijos atsiradimo pavyzdys – Italija. 1831–1848 m. Italijoje veikė „Jaunosios Italijos“ politinis klubas su filialais. Tų filialų buvo daug, o jų narių apie 50-60 tūkst. Panašaus tipo buvo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu susikūrę jakobinų, koldiljerų klubai.

Masinės partijos susikūrė veikiamos judėjimo. Masinėms partijoms būdingas didelis narių skaičius, struktūra ir pan. XIX a. pab.–XX a. vid. partijos formuojasi daugiausia klasiniu požymiu. Politiniams procesams įgavus parlamentinę formą išaiškėja, kad partija turi remtis ne klasės interesais, bet atstovauti daugelį visuomeninių jėgų interesų. Pagrindine partijų funkcija tampa įvairių visuomeninių interesų derinimas, jų integracija, todėl partijoms tampa būtina suformuluoti universalią programą. Partijos tampa universalesnėmis. Nuo XX a. vidurio klasines partijas pakeitė „catch – all“ tipo partijos.

Partijos paprastai remiasi arba deklaruoja, kad remiasi kokia nors ideologija, tačiau jų ideologizacijos laipsnis yra skirtingas. JAV partijos – tiek respublikonai, tiek demokratai remiasi liberalizmo ideologija, tačiau jų ideologizacijos laipsnis yra žemas. Lyginant Europos ir JAV partijas atrodo, kad JAV partijos neturi ideologijos, o remiasi pragmatizmu.

Partijų skirstymas

Galimos asmeninės partijos, kurios dažnai ir vadinamos pagal savo lyderius. Jos dažnesnės žemesnės kultūros valstybėse. Gavę valdžią, savas programines nuostatas jos lengvai keičia.

Jei valstybėje nėra nusistovėjusi valdymo forma, partijos dažnai grupuojasi pagal palankumą kuriai nors iš jų. Pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Ispanijoje XX a. pradžioje buvo respublikonų ir monarchistų partijų.

Jei valstybėje nenusistovėjusi religijos padėtis, gali kurtis religijai palankios partijos. Tačiau jų programose tai nebūna vienintelės nuostatos.

Valstybėse, kuriose kartu gyvena kelios nelygių teisių ar įtakos tautos, gali kurtis nacionalinės partijos, kurios siekia didesnių savos tautos teisių.

Kartais partijos buriasi pagal požiūrį į kokį nors konkrečiu metu svarbų klausimą. Pavyzdžiui, JAV respublikonų partija ir JAV demokratų partija skyrėsi požiūriu į vergiją, vėliau – požiūriu į muitus, dar vėliau – požiūriu į valiutą.

Šiuolaikinės partijos paprastai yra vadinamosios masinės partijos. Nuo 7-to dešimtmečio Vakarų Europoje šalia masinių partijų atsiranda ir vadinamosios naujo tipo (new wave) partijos.

Politinės partijos taip pat dažnai skirstomos vadinamajame . Tipiškas spektras turi kairiąsias partijas, siejamas su radikalia ir progresyvia politika, ir dešiniąsias partijas, siejamas su konservatyvia arba reakcine politika. Kiti skirstymo variantai papildomai įtraukia tokias dimensijas kaip požiūris į parlamentinę demokratiją ir autoritarizmą bei totalitarizmą, ekonominę politiką (kairiosios partijos renkasi socialdemokratiją, socializmą arba komunizmą, o dešiniosios linkusios palaikyti laissez – faire ekonomiką. Centristinės partijos paprastai bando derinti tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų remiamas priemones.

Kiekvienoje valstybėje politinės partijos sudaro tam tikrą partinę sistemą.

Partijų struktūra

SPD organizacinė struktūra (padėtis 2007 m. spalį)

Paprastai kiekviena didesnė partija turi savo skyrius ar organizacijas visoje valstybėje ar bent didelėje jos dalyje, didesniuose administraciniuose centruose ar rinkimų apygardose. Tokių skyrių tikslas – skleisti partijos idėjas, pritraukti naujus žmones, organizuoti .

Be to, visos partijos paprastai turi ir savo oficialius organus.

Paprastai kiekvienas parlamente svarstomas klausimas yra apsvarstomas atskirame partijos susirinkime. Be to, partijos nariai pasižada svarbiais klausimais balsuoti, kaip nutarė partija, arba iš jos pasitraukti.

Partijos programa

Partijos keliami reikalavimai rašomi į partijos programą. Paprastai ji yra tvirtinama partijos suvažiavime ir yra įsipareigojimas rinkėjams.

Taip pat skaitykite

Vikicitatos

Wikiquote logo

Puslapis Vikicitatose –

Politinė partija

Vikiteka: Politinė partija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Lietuvos partijos

Išnašos

1. „Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона“, т. XXIIa (1897): Оуэн — Патент о поединках, с. 887—891 s:ru:ЭСБЕ/Партии политические
2. Tim Wood „Reinforcing Participatory Governance Through International Human Rights Obligations of Political Parties“ „Harvard Human Rights Journal“ Volume 28, 2015, 147-203 psl. [1] 2018-04-09 iš Wayback Machine projekto.
3. „Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона“, т. XXV (1898): Праяга — Просрочка отпуска, с. 346 s:ru:ЭСБЕ/Программа политическая