Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Lietuvos bažnytinis menas – sustiprėjo ir subrendo XVII – XVIII a., kai Lietuvoje sustiprėjo . Lietuvos bažnytiniame mene ypatinga pagarba reiškiama Švenčiausiajai Mergelei Marijai bei kenčiančiam Kristui.

Lietuvos kultūra

Liaudies kultūra

Kultūros istorija

Modernioji kultūra

Infolentelė: • • redaguoti

Šventųjų vaizdavimas Lietuvoje

Ikonografija

Šventųjų vaizdavimo tradicija () ėmė formuotis pirmaisiais krikščionybės amžiais, ypač paplito viduramžiais. Ilgus amžius atvaizdai buvo kuriami pagal XIII a. pasakojimų apie šventuosius rinkinį, vadinamą Aukso legenda, maldų ir giesmių tekstus. Bažnytiniame Tridento susirinkime (1545-1563) teologai sutvarkė ir pagrindė šventųjų vaizdavimo nuostatas.

Lietuvoje yra išlikusių senųjų atvaizdų ir kopijų, kuriose sekama bizantine tradicija, tačiau daugiausia jų sukurta po Bažnytinio Tridento susirinkimo. Buvo perimti bendri visai katalikų bažnyčiai siužetai ir pamaldumo raiškos formos. Šventieji vaizduojami su atributais – priskirtais simboliais ir su aureole – dieviška šviesa, gobiančia galvą. Stebuklingais pripažinti paveikslai puošiami brangiųjų metalų aptaisais, vainikuojami karūnomis. Ši tradicija perimta iš , Lietuvoje ji paplito baroko laikotarpiu. XVII a. pirmojoje pusėje aptaisais aprėpiami Dievo Motinos paveikslai, kiek vėliau imti puošti šventųjų paveikslai. Prie stebuklingų paveikslų kabinami votai - širdutės, rankos, kojos pavidalo brangių metalų dirbiniai, kaip padėkos ženklai už patirtas malones, išgijimus. Yra išlikusių ir stačiatikių ikonų, kilusių iš Lietuvos, kaip antai Surdegio Dievo Motinos ikona. Jos paprastai būna paauksuotos ir griežtai atvaizduotos. Dauguma vyrų ikonose vaizduojami su barzdomis, o visos moterys turi būtinai būti atvaizduotos su skaromis. Jos saugomos didžiausiose Lietuvos stačiatikių cerkvėse ir soboruose, koplyčiose: Vilniaus Skaisčiausios Dievo Motinos sobore, Kauno Apreiškimo katedroje, Surdegio Dievo Motinos ikonos koplyčioje, Vievio visų rusų Šventųjų koplyčioje ir kt.

Trakų bažnyčios paveikslas

Labiausiai išaukštinta tarp šventųjų – Švč. Mergelė Marija. Jos garbinimo pradininkai Lietuvoje – pranciškonų, domininkonų vienuolijos ir kunigaikštis Vytautas, kuris steigė Marijai pašvęstas bažnyčias. Tradiciškai su Vytautu siejamas seniausias Trakų bažnyčios Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, nors jis nutapytas trimis šimtmečiais vėliau. 1718 m. atsiranda pirmasis Lietuvoje popiežiaus vainikuotas šventasis paveikslas, nuo seno garsėjęs stebuklais. Paveikslo ikonografija artima bizantiniam (rus. Богородица Одигитрия) tipui: Dievo motinos galvą gaubia maforijus su graikišku kryželiu. Ji laiko kūdikį, kuris kairia ranka laimina, dešinėje laiko Evangeliją. Trižiedė rožės šakelė Marijos rankoje, nutapyta vėliau, simbolizuoja tris rožinio dalis.

Aušros vartų paveikslas

XVIII a. visoje LDK pradėti garbinti Trakų, Šeduvos, Žemaičių Kalvarijos, Kazokiškių, Linkuvos, Tverų ir daugelio Vilniaus bažnyčių Dievo Motinos paveikslai. Iki šiol garsiausias, didžiai gerbtinas yra Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslas. Miesto vartai tapo Marijos, kuri vadinama Dangaus vartais, buveine. Aušros vartų Marijos kulto iniciatoriai – .

Paveikslas sukurtas XVII a. pradž. pagal flamandų dailininko Martino de Voso pavyzdį. Aušros Vartų Marijos paveikslas yra daugiaprasmis: galime atpažinti Sopulingosios, Gailestingosios Švč. Mergelės Marijos, Nekalto prasidėjimo atvaizdų bruožų – ji be Kūdikio, ją supa spinduliai, dvylikos žvaigždžių vainikas, mėnulis. Nuo XVII a. Aušros vartų Marija vis puošiama auksuoto sidabro drabužiais, aptaisais, kabinami votai.

Kenčiančios Marijos vaizdinys

Žemiškoji Kristaus Motina minima tik penkiolika kartų, - Marijos vaidmuo neatskiriamas nuo jos vienybės su Kristumi, nuo Kristaus pradėjimo iki jo mirties. Ji vaizduojama Apreiškimo Jėzaus gimimo, Šventosios šeimos, Nukryžiavimo scenose, Kryžiaus kelio stotyse, Šventosios Dvasios atsiuntimo scenose.

Lietuvio sielai artimiausias kenčiančios Dievo Motinos vaizdinys – Pieta (it. 'gailestingumas'). Gedinčios Marijos su Sūnumi ant kelių paveikslas kilo iš viduramžių mistikos, paplito Vokietijoje. Lietuvoje jis jau žinomas nuo XV a., paplito XVII a., jį ypač pamėgo liaudies drožėjai. Liaudiškose Pietose Marija vaizduojama su vieną ar septynis sopulius simbolizuojančiais . Senuose maldynuose, giesmėse išvardijami visi septyni sopuliai.

Marija apdovanota malonėmis

Ilgainiui Bažnyčia suvokė, kad Marija, angelo pasveikinta „malonėmis apdovanotoji“, buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės. Nekaltojo prasidėjimo paveiksluose sekama XVII a. ispanų tapytojo Bartolomės Estebano Muriljo (Bartolomé Esteban Murillo) sukurta kompozicija. Jauna ilgaplaukė Marija prie krūtinės sudėjusi rankas maldai, balta suknele, mėlynu apsiaustu, po kojomis mėnulio pjautuvas, pamynusi – šėtoną, aplink galvą dvylikos žvaigždžių vainikas. „Marija buvo su kūnu ir siela paimta į dangų ir Viešpaties išaukštinta kaip karalienė“, - ši dogma buvo paskelbta XX a. viduryje. Religinėje dailėje jau nuo XIII a. ji vaizduojama nešama angelų į . Baroko laikotarpio dailėje Marija šlovinta Marijos ėmimo į dangų, Marijos vainikavimo siužetais. Kauno arkikatedroje puošniame raižytame XVII a. medžio altoriuje kabo 1686 m. dailininko Johano Gothardo Berkhofo (Johann Gotthard Berchhoff) nutapyti Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Marijos vainikavimo paveikslai.

Rožinio Švč. Mergelė Marija

Kontempliatyvūs vienuolynai puoselėjo naujas marijinio pamaldumo formas. Nuo XVII a. Lietuvoje kūrėsi rožinio, škaplieriaus brolijos, kurios įrengdavo altorius, užsakydavo paveikslus. Domininkonai platino rožinio maldą. Rožinio Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslai vaizduoja šv. Dominyko viziją, kai Marija jam davė karoliukų vėrinį, kurį jis pavadino rožių vainiku. Kartu su šv. Dominyku grupuojama šio ordino globėja . Šv. Dominyko atributas – šuo su liepsnojančiu (misijų pamokslininko simbolis).

Panašiai komponuojama Švč. Mergelė Marija škaplierinė – vaizduojama karmelito vienuolio vizija. Vietoj rožinio kaip apsaugą nuo amžino pasmerkimo Marija dovanoja škaplierių.

Šventųjų patriarchų ir pranašų vaizdavimas

Šv. Ona paveiksluose

Šv. Oną, Marijos motiną, dažniausiai galima pamatyti Šventosios šeimos atvaizduose. Kompozicija, kur vaizduojama tik su Marija ir Kūdikiu, vadinama „Šventa Ona pati trečia“. Liaudies skulptūros, kuriose šv. Ona su knyga rankose moko Mariją, spaudos draudimo metu įgijo lietuvių kalbos išsaugojimo prasmę.

Šv. Juozapo atributai – lelija bei dailidės įrankiai

Šv. Juozapas - Marijos sužadėtinis, kuklusis Jėzaus globėjas, paskirtas visos bažnyčios globėju. Vakaruose jį imta išskirti, gerbti ir vaizduoti tik nuo XVI a. Lietuvos žmonės meldžia jo užtarimo dėl laimingos mirties, jo globai paveda šeimos tėvus, darbininkus. Šv. Juozapas vaizduojamas žilaplaukis, vyresnio amžiaus vyras su Kūdikiu ant rankų, jo atributai – , dailidės įrankiai.

Šv. Jonas Krikštytojas su nendriniu kryžiumi

Daugiausia bažnyčių Lietuvoje tituluotos Šv. Jono Krikštytojo vardu. Šventosios šeimos paveiksluose šv. Jonas Krikštytojas – vaikas su nendriniu kryžiumi. Tarp pranašų šv. Joną galima atpažinti iš kupranugarių odos apdaro, ilgų susitaršiusių plaukų, barzdos. Bažnyčių tradiciškai įkomponuojama Jėzaus krikšto Jordano upėje scena, kuri mažai ikonografiškai pakitusi nuo ankstyvosios krikščionybės laikų.

Šv. Marija Magdalietė vaizduojama nusidėjele

Šv. Marija Magdalietė (Magdalena) vaizduojama kaip jauna atgailaujanti nusidėjėlė – palaidais plaukais, pakėlusi ašarų pilnas akis į dangų, jos atributas – ir kryžius bei tepalų indelis. Fone matyti ola, kur, pasak legendos, po Kristaus mirties atsiskyrusi gyveno. Evangelinėje scenoje Vakarienė fariziejaus namuose Magdalena klūpo prie Kristaus kojų, šluosto jas ir tepa kvapniaisiais tepalais. Ji dalyvauja Nukryžiavimo ir Kristaus laidojimo scenose.

Kiti šventieji, vaizduojami bažnytiniame mene

Apaštalai ir ,
, Bažnyčios mokytojai
ir atsiskyrėliai
Angelai ir arkangelai
.

Literatūra

Lietuvos bažnytinis menas. – Kaunas: Šviesa, 2007.
Lietuva. Šeimos enciklopedija – Kaunas: Šviesa, 2006
Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, 1997.