Šventųjų aukso legenda arba Lombardiškoji istorija dažniausiai vadinama tiesiog Aukso Legenda populiariausia viduramžių

„Šventųjų aukso legenda, arba Lombardiškoji istorija“ (dažniausiai vadinama tiesiog „Aukso Legenda“) – populiariausia viduramžių epochos knyga, italų dominikono Jokūbo Voraginiečio XIII amžiaus antroje pusėje sukurtas gyvenimo rinkinys.

Legendų samprata viduramžiais

Legendomis viduramžiais buvo vadinami šventųjų gyvenimo aprašymai, skirti skaityti (lot. legere) liturgijos metu, Bažnyčiai minint atitinkamo šventojo dieną. Vėliau „legenda“ tapo pasakojimo apie šventojo gyvenimą ar sinonimu; šiuo terminu imta vadinti ir liturginiam naudojimui skirta knyga su tokių legendų rinkiniu.

Didžiulės apimties legendų rinkiniai - išsamūs ir pilni hagiografiniai tekstai, saugoti abatijose ir katedrose, - buvo prieinami tik nedaugeliui . Todėl praktiniais tikslais imta rengti sutrumpintų legendų rinkinius, pirmiausia skirtus pamokslininkams. Ankstyviausi tokio pobūdžio kūriniai priklauso dominikonams. Čia galima paminėti kai kuriuos Voraginiečio pirmtakus bei jų veikalus, kuriuos jis žinojo ir kuriais rėmėsi: Jono iš Mėli Abbreviatio in gestis et miraculis sanctorum (sukurtas po 1225 m.), iš Liber epilogorum in gesta sanctorum (1245–1251 m.) ir Vincento iš Bovė Speculum historiale (1254 m.). Bet populiariausiu tokių skaitinių rinkiniu tapo jau minėta „Aukso legenda“.

„Aukso legendos“ vertė

Viduramžiais krikščioniškoje Europoje išaugo ir suklestėjo šventųjų kultas, pasiekęs neregėtą mastą ir persmelkęs ne tik kiekvieno žmogaus dvasinį gyvenimą, bet ir kasdienybę. Kartu vystėsi ir – religinės raštijos rūšis, perteikusi šventųjų gyvenimus ir kankinystes.

Jokūbas Voraginietis šį veikalą parašė apie 1260–1270 m. ir jį greičiausiai pavadino Šventųjų legendomis. Šis skaitinių rinkinys dar vadintas Lombardiškąja istorija - dėl kūrinio gale, po popiežiaus gyvenimo, pateiktos langobardų istorijos. Plačiausiai šis veikalas žinomas Aukso legendos (Legenda aurea) antrašte, dar amžininkų jam suteikta dėl didžiulio populiarumo ir jame matytos vertės.

Šį veikalą pradeda prologas. Jame Jokūbas Voraginietis aiškino Bažnyčios liturginių metų ir atskirų jo tarpsnių prasmę ir juos susiejo su žmonijos istorija. Pagal liturginių metų periodus visas kūrinys padalintas į penkias dalis. Sprendžiant iš išlikusių seniausių nuorašų rankraščio originalas, deja, neišliko), „Aukso legendą“ sudarė apie 180 skyrių - atskirų skaitinių. Jie išdėstyti eilės tvarka pagal liturginį kalendorių (pradedant nuo Advento), pateikiant atitinkamą dieną minimo šventojo aprašymą. Knygos pabaigoje yra priedas - devynios legendos, sudėtos ne eilės tvarka. „Aukso legendoje“ buvo aprašyti visi svarbiausi to meto katalikų šventieji. Autorius į veikalą neįtraukė įvairių vietinių kultų (jų gausa pasižymėjo kiti panašūs rinkiniai). Dalis legendų yra skirtos ne šventiesiems, o Kristaus švenčių, taip pat pasninkų paaiškinimams. Autorius įterpė pasakojimus apie kai kuriuos „nešventus“, tačiau svarbius Bažnyčios istorijai asmenis, pavyzdžiui, Judą, Poncijų Pilotą ar Erodą.

Biografinėse legendose, kaip būdinga šiam raštijos tipui, yra pateikiama šventojo vardo etimologija, jo gyvenimo ar kankinystės aprašymas bei šio šventojo užtarimu įvykę stebuklai. Kitos legendos yra griežtos dalykinės struktūros - jose aiškinama šventės reikšmė ir prasmė, o argumentai dažniausiai išdėstomi papunkčiui.

„Aukso legendoje“ cituojama gana daug šaltinių. Tyrinėtojas juos išskyrė į kelias grupes. Jas sudaro Šventasis Raštas, liturginiai tekstai, hagiografija, doktrininiai (ypač didžiųjų Bažnyčios rašytojų - šv. Augustino, šv. Ambraziejaus, šv. Jeronimo, ) tekstai, istoriniai ir kompiliaciniai darbai bei nekrikščionių autorių kūriniai. Apie 80 proc. panaudotų šaltinių yra religiniai veikalai. Manoma, kad vienus darbus Jokūbas buvo giliai išstudijavęs, kitus citavo „iš antrųjų rankų“, jų pačių neskaitęs, o pirmųjų „sutrumpintų“ legendų rinkinių, taip pat labai paveikusių „Aukso legendą“, jis net nepaminėjęs. Verta pastebėti, kad, būdamas itin išsilavinęs vienuolis, Jokūbas Voraginietis kai kuriose legendose (pavyzdžiui, apie Poncijų Pilotą) pažymėdavo, kad kai kurie šaltiniai gali būti neautentiški („skaitome viename iš pasakojimų, matyt, ne visai patikimame“).

Jokūbas Voraginietis nesukūrė nė vieno skaitinio: rinkinio tekstai jo beveik pažodžiui būdavo perrašomi iš kitų šaltinių, pagal poreikius juos perkuriant, trumpinant ir pan. Dėl šios ypatybės „Aukso legenda“ laikytina populiariausių istorijų apie šventuosius kompiliacija, tarsi apibendrinančia visą viduramžių hagiografijos įdirbį.

Kūrinio populiarumą nulėmė keletas veiksnių. Legendų rinkinys buvo parašytas paprastu stiliumi, jis buvo skirtas visiems kunigams, kad šie iš atitinkamai liturginių metų dienai skirtų legendų galėtų savo pamokslams pasisemti temų, idėjų, motyvų. Tai žinant, netenka stebėtis, kad jis viename ir tame pačiame skaitinyje kitąsyk pateikia ne vieną, o kelias hagiografines viso gyvenimo ar paskiro jo epizodo versijas; pavyzdžiui, šioje knygoje randame net kelis pasakojimus apie apaštalo Motiejaus gyvenimą, pateiktus be nuorodų apie kurio nors jų didesnį patikimumą. Atsižvelgdamas į būsimus šių pamokslų klausytojus - įvairaus išsilavinimo tikinčiuosius, Jokūbas Voraginietis pateikė daug detalių, kurios galėjo juos sudominti ir patraukti. Legendose pirmiausia pabrėžtas pavyzdinis šventųjų elgesys, daug vietos skiriant jų apsimarinimo ir kankinysčių istorijoms. Ryškus šio kūrinio bruožas - gausūs stebuklų aprašymai, žavėję kaip neįprasti įvykiai ir skelbę šventųjų, ypač Švč. Mergelės Marijos, užtarimo galią; jie čia papasakoti kaip trumpos pamokomos istorijos, žinomos pavyzdžių (exempla) pavadinimu.

„Aukso legenda“ Lietuvoje

Anksti ir plačiai paplitusi po Europą, „Aukso legenda“ dar viduramžiais pateko ir į krikštą priėmusią Lietuvą. Ankstyviausia žinia apie šią knygą siekia XIV a. pabaigą. Yra žinoma, kad Lenkijos karalius ir Jogaila su žmona Jadvyga šią „kankinysčių knygą“ padovanojo Vilniaus katedrai. Ši dovana - bene garsiausias ir kol kas vienintelis žinomas liudijimas apie „Aukso legendos“ rankraštį viduramžių Lietuvoje.

Spausdintų knygų atsiradimas ženkliai išplėtė visuomenės galimybes susipažinti su šia populiaria skaitinių knyga. Kūrinį pamėgo ir pamaldūs pasauliečiai. Pavyzdžiui, XVI a. pradžioje jis aptinkamas garsaus Lietuvos didiko Alberto Goštauto bibliotekos sąraše. „Aukso legendos“ skaitytojų sąrašą išplečia gausūs įrašai išlikusiuose kūrinio egzemplioriuose. Sprendžiant iš jų, dauguma šiandien Lietuvoje saugomų Voraginiečio knygos leidimų XVII - XVIII a. priklausė įvairiems Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikusiems vienuolynams. Minėtas šventųjų legendas savo rinkiniuose turėjo Vilniaus ir Tytuvėnų bernardinai, Gorodiščės bei Vilniaus , įsikūrę ant . Jokūbo Voraginiečio knyga buvo labai reikalinga jo ordino broliams, tad nieko nuostabaus, kad šio kūrinio egzempliorių būta Derečino, Gardino, Lukiškių Šv. Jokūbo ir , Paparčių bei Vilniaus Šv. Dvasios dominikonų vienuolynų bibliotekose. Be to, dalis išlikusių leidinių priklausė atskiriems broliams, vėlgi dažniausiai dominikonams. Būtent per juos, kurių pagrindinė misija buvo sielovada ir pamokslavimas, šventųjų legendos galėjo lengviausiai pasiekti paprastų Lietuvos tikinčiųjų širdis. Dažnai šios knygos, keisdamos savininkus ir keliaudamos iš rankų į rankas, priklausė ir įvairiems privatiems asmenims, , Vilniaus kunigų seminarijai, netgi stačiatikių dvasinei seminarijai bei Vilniaus evangelikų reformatų sinodui. Išlikusios „Aukso legendos“ knygos liudija apie gausų ir margą skaitytojų ratą bei šio kūrinio paplitimą Lietuvoje.

„Aukso legendos“ kritika ir populiarumas

„Aukso legenda“ pasižymi kritiškumo stoka, kartais - naivumu; pateiktos šventųjų biografijos neretai prasilenkia su istorine tiesa. Anot Sherry'o L. Reameso, šio kūrinio ir pats autorius nelaikė tinkamu išsilavinusiems tikintiesiems. Vis dėlto Voraginiečio kūrinys atspindėjo viduramžių žmogaus mentalitetą, atliepė ir išsilavinusių krikščionių literatūrinį skonį, jų konfesinius lūkesčius, todėl susilaukė stulbinamos sėkmės. Jokūbo Voraginiečio knyga greitai išpopuliarėjo ir pasklido po visą krikščionišką Europą. Ji buvo gausiai perrašinėjama, pildoma, taisoma, kitaip redaguojama, verčiama į tautines kalbas, o vėliau - ir publikuojama. Manoma, kad išliko daugiau nei 1000 Aukso legendos nuorašų. Ši knyga, pirmą kartą išspausdinta 1470 m. Bazelyje, jau iki XV a. pabaigos sulaukė bent 173 leidimų (iš jų 97 - lotynų kalba); ji buvo leidžiama ir XVI amžiuje. Tad ji turėjo didelės įtakos ne tik religinei literatūrai, poezijai, bet ir dailei - ypač tapybai ir skulptūrai; be jos šiandien neįmanoma suprasti daugelio viduramžių vaizduojamosios dailės siužetų.

Prasidėjus Renesansui ir Reformacijai, Jokūbo Voraginiečio kūrinio populiarumas ėmė smarkiai mažėti. Šio dominikono nekritiškai parengtus tekstus be gailesčio kritikavo humanistai ir net katalikų teologai. Priešiškumo banga atsirito ir iki Lietuvos: kritiškoms ispanų humanisto Chuano Luiso Viveso mintims pritarė garsus evangelikas reformatas Andrius Volanas, savo veikale „Vilniaus lojolininkų stabmeldystės pasmerkimas“ (1583 m.) ypač griežtai atsiliepęs apie Jokūbo Voraginiečio knygą.

Po Tridento susirinkimo „Aukso legenda“ keletą amžių buvo visiškai užmiršta. XIX a. viduryje pasirodžius naujam, T. Graesse's parengtam šios knygos leidimui lotynų kalba, šį viduramžių religinės literatūros paminklą vėl imta studijuoti ir versti į pagrindines Europos kalbas. Atgijęs susidomėjimas Jokūbo Voraginiečio šventųjų legendomis neblėsta iki šiol: jis subrandino vis gausėjančias mokslines studijas, monografijas, o galiausiai - pirmą kritinį šio kūrinio leidimą lotynų kalba (1998 m.). Be „Aukso legendos“ negalima suprasti ne tik viduramžių mentaliteto ir religingumo; be jos sunku vertinti ir Viduramžių raštiją bei vaizduojamąjį meną, taip pat ir Lietuvos.

Naudoti šaltiniai

Citatos iš: Gita Drungilienė. Jokūbas Voraginietis, Aukso legenda ir Lietuva: Jokūbas Voraginietis. Aukso legenda, Arba Šventųjų skaitiniai: pirma knyga. Vertė Veronika Gerliakienė, Sigitas Narbutas, Vaidilė Stalioraitytė ir Tomas Veteikis. - Vilnius: Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas, 2008. - 826 p.
Jokūbo Voraginiečio „Aukso legenda, arba Šventųjų skaitiniai“: www.bernardinai.lt . http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/81884]
Jasper Griffin: Pomirtinis Poncijaus Piloto likimas: www.culture.lt http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=722&kas=straipsnis&st_id=2988 2004-11-07 iš Wayback Machine projekto.]

Nuorodos

Aukso Legenda anglų kalba (ne visiškai užbaigta) http://www.fordham.edu/halsall/basis/goldenlegend/ 2014-10-18 iš Wayback Machine projekto.
Aukso legenda anglų kalba (suskirstyta) http://www.aug.edu/augusta/iconography/goldenLegend/index.html 2008-03-12 iš Wayback Machine projekto.