Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS) – visuomeninis judėjimas, siekęs Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir sėkmingai jį įgyvendinęs 1990 m.

"1989 Sąjūdžio Vytis". Pašto ženklas iš serijos "Vytis vėliavose"

Ištakos

Justinas Marcinkevičius ir Meilė Lukšienė vykstant Steigiamajam Sąjūdžio suvažiavimui, 1988 m.

1987 m. susikūrė pirmosios nuo valdžios institucijų nepriklausomos paminklosaugos organizacijos: 1987 m. Vilniuje įsteigti kovo mėnesį – pirmasis ekologijos klubas „Žemyna“, balandžio mėnesį – paminklosaugos „Talka“, gegužės mėnesį – ekohumanistinė draugija „Santarvė“. Vilniuje ėmė veikti ir daugelis intelektualų diskusijų klubų, išryškėjo lietuvių inteligentijos siekis kurti platesnio pobūdžio organizaciją.

1987 m. balandžio mėnesį valdžios nurodymu buvo įkurtas Lietuvos kultūros fondas, tapęs TSRS Kultūros fondo struktūrine dalimi. Jo tiesioginis uždavinys buvo kultūros paveldo puoselėjimas, tyrimai, lėšų kultūros paminklams restauruoti rinkimas. Neoficialūs organizacijos tikslai buvo daug platesni, bet šiai organizacijai nebuvo lemta tapti plačia visuomenine organizacija dėl valdžios suvaržymų. Neleista steigti fondo teritorinių skyrių provincijoje, fondo veikla buvo atidžiai sekama ir kontroliuojama – tai buvo valdžios priemonė kontroliuoti visus visuomeniškai aktyvius žmones.

Daugumą eilinių sąjūdiečių, siekusių reformų, 1987–1988 m. padrąsino ir užvaldė Lietuvos Laisvės Lygos bei kitų disidentinių organizacijų bekompromisis Lietuvos nepriklausomybės siekis, išreikštas reikalavimu naikinti 1939 m. rugpjūčio 23 d. Kremliuje pasirašyto Ribentropo-Molotovo pakto slaptųjų protokolų pasekmes. Šis reikalavimas pirmą kartą mitinge viešai deklaruotas prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23 d.

Formavimasis ir politiniai siekiai

Sąjūdžio organizuotame Baltijos kelyje, 1989 m. rugpjūčio 23 d.

Paminklinė lenta Vilniuje, ant Mokslų akademijos pastato

Tikrąja judėjimo pradžia paprastai laikomas Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės susikūrimas 1988 m. birželio 3 d. Artūras A. Skučas paskelbė apie Sąjūdžio sukūrimą ir iniciatyvinės grupės sudarymą. Iniciatyvinę grupę sudarė 35 žymūs Lietuvos mokslo ir meno žmonės, iš jų 17 priklausė Komunistų partijai. Ypatingą vaidmenį atliko savilaidinė LPS spauda, kurios židiniu iki rudens buvo „Sąjūdžio žinios“ (redaktorius Arvydas Juozaitis, bet pirmus 7 numerius išleido Artūras A. Skučas, po to buvo nušalintas apkaltinus per dideliu radikalumu ir kritika Komunistų partijai).

Steigiamasis LPS suvažiavimas įvyko 1988 m. spalio 22–23 d. Į LPS steigiamąjį suvažiavimą išrinkti 1027 delegatai, kuriuos išrinko Sąjūdžio rėmimo grupės iš visų LTSR rajonų. Suvažiavime užsiregistravo 1021 delegatas. Pagal socialinę sudėtį vyravo tarnautojai, iš jų gausiausia mokslininkų ir menininkų grupė – 283. Net 693 delegatai buvo su aukštuoju išsilavinimu. Delegatai atstovavo maždaug 1000 rėmimo grupių, Sąjūdžio veikloje dalyvavo apie 180 tūkstančių žmonių.

Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime buvo priimta Sąjūdžio programa ir įstatai, sukurti valdymo organai. Į LPS Seimo tarybą LPS Seimas išrinko daugumą Iniciatyvinės grupės narių, 11 iš 35 išrinktųjų LPS Seimo tarybos narių Iniciatyvinei grupei nepriklausė. Rinkimuose į LPS Seimo tarybą daugiausia balsų gavo Romualdas Ozolas (193 iš 212).

1989 m. kovo 16 d. kaip organizacija oficialiai įregistruotas Sąjūdis leido neoficialų savilaidos laikraštį „Sąjūdžio žinios“ bei legalų savaitraštį „Atgimimas“. Sąjūdžio laikraščiu pradžioje skelbėsi ir dienraštis „Respublika“.

Iš pradžių LPS deklaravo kultūrinio atgimimo, demokratizavimo ir ekonominio savarankiškumo siekius, bendradarbiavo su Lietuvos Komunistų partija (LKP). Nuo 1988 m. lapkričio mėnesio LPS užėmė savarankišką politinę poziciją, vis labiau diferencijavosi nuo LKP ir 1989 m. vasario 16 d. viešai deklaravo, kad judėjimo pagrindinis siekis yra nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimas. Taip jis tapo opozicija LKP, kuri dar apie pusmetį kartojo perestrojkos lozungus apie atsinaujinusią TSRS. 1989 m. rugpjūčio 6 d. Sąjūdžio atstovai kartu su išeivijos atstovais pasirašė Gotlando komunikatą, kuriame teigiama, kad „Visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas“.

1989 m. kovo 26 d. rinkimuose į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą Sąjūdžio remti kandidatai iškovojo 36 vietas iš 42. 1990 m. vasario 24 d. (pakartotiniai balsavimai kovo 4–10 d.) rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą Sąjūdžio remiami kandidatai gavo 101 mandatą iš 141. Būtent Sąjūdžio deputatų balsai nulėmė 1990 m. kovo 11 d. valstybės atkūrimo akto priėmimą.

Organizacinė struktūra

LPS steigiamajame suvažiavime buvo sukurti centriniai LPS koordinaciniai organai: LPS Seimas (220 narių) ir LPS Seimo taryba (35 nariai). Atsiribojimas nuo LKP vertė stiprinti LPS organizacinę struktūrą. Iki tol tiek Iniciatyvinė grupė, tiek LPS Seimo taryba buvo kolegialus organas, kuriame visi nariai turėjo vienodas teises. 1989 m. lapkričio 25 d. LPS Seimo tarybos posėdyje išrinktas LPS Seimo tarybos pirmininkas, kuriuo tapo Vytautas Landsbergis, įkurtas profesionaliai dirbantis Sąjūdžio sekretoriatas.

Didžioji dalis vietinių LPS rėmimo grupių susikūrė iki LPS steigiamojo suvažiavimo. Sąjūdžio vietos organizacija aiškiai dubliavo LKP (vadinamosios pirminės partinės LKP organizacijos) modelį. Todėl rėmimo grupės buvo tiek teritorinės, tiek institucinės. Ten, kur egzistavo LKP pirminė organizacija, kūrėsi ir Sąjūdžio rėmimo grupė, taip tapdama opozicine jėga iki tol monopolistinei LKP.

Šalia LPS Seimo tarybos gana įtakingos buvo LPS Kauno taryba ir LPS Vilniaus koordinacinė taryba. Beje, LPS politinės programos evoliucijai visąlaik darė įtaką varžybos tarp dviejų Sąjūdžio grupuočių, vadintų tiesiog kauniečiais ir vilniečiais. Kauniečių grupė buvo politiškai radikalesnė ir nuolat spaudė užimti bekompromisinę išėjimo iš SSRS, nepriklausomybinę poziciją.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė, išrinkta 1988 m. birželio 3 d. susirinkime Mokslų Akademijos salėje. Ingei Lukšaitei atsisakius dalyvauti, Iniciatyvinėje grupėje liko 35 nariai:

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (nuo 1990 m. Lietuvos Sąjūdžio) pirmininkai

Vytautas Landsbergis 1988–1990
Juozas Tumelis 1990–1992
Juozapas Algirdas Katkus 1992–1993
Romas Batūra 1993–2001
Rytas Kupčinskas nuo 2001

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo nariai

Sąjūdžio Seimo nariai, išrinkti ir patvirtinti Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 23 d.:

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai

Taryba buvo renkama iš 35 žmonių. Rinkimai baigėsi 1988 m. spalio 24 d. 4 val. 17 min. Į Tarybą išrinkti šie Sąjūdžio Seimo nariai:

Romualdas Ozolas, filosofas, – 193 balsai,
Kazimiera Prunskienė, ekonomistė, – 192 balsai,
Vytautas Landsbergis, muzikologas, – 187 balsai,
Bronius Genzelis, filosofas, – 180 balsų,
Sigitas Geda, poetas, – 179 balsai,
Vitas Tomkus, žurnalistas, – 173 balsai,
Arvydas Juozaitis, filosofas, – 165 balsai,
Julius Juzeliūnas, kompozitorius, – 162 balsai,
Bronius Kuzmickas, filosofas, – 160 balsų,
Vytautas Petkevičius, rašytojas, – 156 balsai,
Justinas Marcinkevičius, poetas, – 152 balsai,
Alvydas Medalinskas, ekonomistas, – 151 balsas,
Virgilijus Čepaitis, rašytojas, – 150 balsų,
Vaclovas Aliulis, kunigas, – 149 balsai,
Zigmas Vaišvila, fizikas, – 147 balsai,
Algirdas Kaušpėdas, architektas, muzikas, – 139 balsai,
Algimantas Nasvytis, architektas, – 139 balsai,
Kazimieras Motieka, teisininkas, – 137 balsai,
Algimantas Čekuolis, rašytojas, – 136 balsai,
Antanas Buračas, ekonomistas, – 131 balsas,
Jokūbas Minkevičius, filosofas, – 122 balsai,
Vaidotas Antanaitis, miškininkas, – 115 balsų,
Kazimieras Antanavičius, ekonomistas, – 105 balsai,
Romas Gudaitis, rašytojas, – 105 balsai,
Arūnas Žebriūnas, kino režisierius, – 104 balsai,
Vytautas Bubnys, rašytojas, – 92 balsai,
Marcelijus Martinaitis, poetas, – 82 balsai,
Georgijus Jefremovas, poetas, – 79 balsai,
Vytautas Radžvilas, filosofas, – 78 balsai,
Česlovas Kudaba, geografas, – 77 balsai,
Emanuelis Zingeris, filologas, – 72 balsai,
Raimundas Rajeckas, ekonomistas,- 72 balsai,
Mečys Laurinkus, sociologas, – 69 balsai,
Kazimieras Uoka, darbininkas, – 68 balsai,
Osvaldas Balakauskas, kompozitorius, – 65 balsai.

Sąjūdžio įvaizdis Vakaruose

JAV

JAV Sąjūdis ir Lietuvos nepriklausomybės siekis vertintas itin dviprasmiškai. Iš Baltijos šalių kilę amerikiečiai ėmė spausti Kongresą, kad būtų aktyviai paremta nepriklausomybė.

Oficiali JAV valdžia, visų pirma prezidentas Džordžas Bušas, skatino Sąjūdį derėtis su SSRS vadovu Michailu Gorbačiovu. Lietuvos klausimas buvo plačiai aptarinėtas JAV ir SSRS derybų metu. JAV ragino SSRS nenaudoti karinės jėgos Baltijos šalyse, nes kitu atveju Maskvai būtų pritaikytos ekonominės sankcijos. JAV pasmerkė 1991 m. sausio 13 d. įvykius Vilniuje. Paprasti amerikiečiai palaikė Sąjūdį ir Lietuvos nepriklausomybės idėją.

JAV administracija atsargiai žiūrėjo į Vytautą Landsbergį ir prasmingesne bendravimo forma laikė pokalbius su ministre pirmininke Kazimiera Prunskiene.

Vokietija

Sąjūdžio veikla sutapo su Vokietijos suvienijimo problemos sprendimu. Oficiali Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) pozicija buvo neutrali. Teigta, kad Sąjūdžio palaikymas gali turėti įtakos Vokietijos ir SSRS santykiams.

Helmutas Kolis, 1988–1991 m. ėjęs VFR federalinio kanclerio pareigas, pasisakė už mažų žingsnelių taktiką. Anot jo, Sąjūdis, vykdydamas politiką viskas arba nieko, stato galimybę Lietuvai tapti nepriklausomai. Vis dėlto, VFR iš dalies pateisino šią Sąjūdžio iniciatyvą. Valstybės Vyriausybės pareiškime H. Kolis teigia, kad VFR nepripažįsta SSRS įvykdytos Baltijos valstybių aneksijos.

Didžioji Britanija

Britai, būdami geopolitiniai SSRS oponentai, visuomet palaikė Baltijos šalių siekį tapti nepriklausomomis. 1990 m. Londone Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Thatcher susitiko su V. Landsbergiu, kuriam patarė elgtis atsargiai ir paragino imtis derybų su SSRS. Savo atsiminimų knygoje „Metai Downing Streete“ M. Thatcher vadina V. Landsbergį prezidentu.

Prancūzija

Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas kritiškai vertino Sąjūdžio ketinimus. 1990 m. kovo 11 d. jis neoficialiai teigė: „Lietuviai viską sužlugdys. Jie beveik niekada nebuvo laisvi. Kai buvo, tai režimas-diktatūra. Pasigailėjimo verti žmonės. Suprasčiau, jei M. Gorbačiovas turėtų griebtis jėgos“. F. Miteranas neigiamai vertino ir V. Landsbergio asmenybę: „Landsbergis yra menininkas, ne politikas“.

1990 m. balandžio mėn. pabaigoje prezidentas F. Miteranas kartu VFR kancleriu H. Koliu viešai paskelbė laišką V. Landsbergiui, kuriuo paprašė jo „suspenduoti“ Lietuvos nepriklausomybės aktą.

Čekoslovakija

Jau 1990 m. kovo 13 d. tuometinis Čekoslovakijos prezidentas Vaclavas Havelas pakvietė Aukščiausiosios Tarybos pirmininką V. Landsbergį oficialiam vizitui į Čekoslovakiją, tuo išreikšdamas paramą lietuvių kovai už nepriklausomybės atstatymą. Rugsėjo viduryje Čekoslovakijoje, Čekoslovakijos federalinio seimo pirmininko kvietimu viešėjo pirmoji Lietuvos ministrė pirmininkė po Nepriklausomybės atkūrimo Kazimira Prunskienė, kad gautų paramą demokratizavimo procesui ir nepriklausomybės atkūrimui. Ji susitiko su prezidentu Vaclavu Havelu, parlamento pirmininku Aleksandru Dubčeku ir su respublikų (ČR ir SR) Seimo pirmininkais.

Čekoslovakijos federacinė asamblėja buvo tarp pirmųjų parlamentų, kurie pasmerkė kruviną OMON'o akciją 1991 m. sausio 13 d. Represinį sovietinio saugumo pajėgų aktą pasmerkė prezidentas V. Havelas, kuris paragino Michailą Gorbačiovą sustabdyti jėgos naudojimą ir spręsti nesusitarimus demokratiniu būdu, pasiūlė Prahą kaip derybų vietą abiem konflikto pusėms. Taip pat perspėjo, jog Čekoslovakija (tuomet dar Varšuvos pakto narė) negalėtų prisiimti atsakomybės už kitos valstybės-narės jėgos panaudojimą prieš savo pačios gyventojus. Prezidentas V. Havelas šį klausimą iškėlė istorinėje Višegrado (Vengrija) asamblėjoje 1991 m. vasario 13 d., kur Vidurio Europos politikai pasmerkė bet kokios formos totalitarizmą.

Nepaisant prezidento pozicijos, Čekoslovakijos diplomatai vis dėlto delsė (kaip ir dauguma kitų valstybių) iki pat rugpjūčio pučo Maskvoje pripažinti Lietuvą de jure. Užsienio reikalų ministras teisino atsargų požiūrį, nurodydamas Lietuvos valdžios Slovakijos respublikos pripažinimą de jure po Čekoslovakijos dezintegracijos 1939 metais. Čekoslovakija Lietuvą pripažino 1991 m. rugpjūčio 29 d., rugsėjo 9 d. atkurti diplomatiniai santykiai. 1992 m. pasirašyta abipusio bevizio režimo sutartis.

Islandija

1991 m. vasario 11 d. NATO narė Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Tų pačių metų vasarą pirmoji užmezgė diplomatinius santykius su Lietuva.

Sąjūdžio politika kalbos atžvilgiu

1988 m. spalio 22 d. Vilniaus sporto ir kultūros renginių rūmuose prasidėjo Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas. Buvo iškelta tautinė trispalvė ir sugiedota „Tautiška giesmė“. Dar iki nepriklausomybės atkūrimo Sąjūdis pasiekė, kad lietuvių kalba būtų paskelbta valstybine. Jau pirmaisiais Atgimimo metais buvo sukurtos būtinos sąlygos lietuvių kalbos padėčiai stiprinti.

Lietuvių kalbos padėties stiprinimo žingsniai

1988 m. spalio 22 d. Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime priimtoje programoje skamba reikalavimas pripažinti lietuvių kalbą Lietuvos valstybine kalba. Visuomenė tokiam žingsniui karštai pritarė. 1988 m. lapkričio 18 d. Aukščiausioji Taryba priėmė Konstitucijos pataisą, gražinusią lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusą.

1989 m. sausio 23 d. Aukščiausioje Taryboje priimtas įsakas nustatė, kad lietuvių kalba turi būti oficialaus bendravimo priemonė visose viešojo gyvenimo, mokslo ir kultūros srityse bei raštvedyboje. Taip buvo įteisinti svarbiausi Sąjūdžio kalbos politikos nuostatai ir pradėtas pamatas būsimam Valstybės kalbos įstatymui.

1989 m. sausio 21 d. lituanistai atgaivino . 1990 m. vėl imta leisti mėnesinį „Gimtosios kalbos“ žurnalą. Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo rezoliucijoje „Valstybinės kalbos statuso“ buvo griežtai reikalaujama atkurti ir išplėsti savarankišką Lietuvių kalbos institutą. Institutas atkurtas 1990 m., tuoj po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1990 m. birželio mėn. įsteigta Kalbos inspekcija.

Sąjūdis po 1993 m

1993 m. Lietuvos Sąjūdis nutarė reorganizuotis į ir pasitraukti iš aktyvios politinės veiklos, beveik kiekvienais metais vyksta jo suvažiavimai, priimantys rezoliucijas svarbiausiais politikos klausimais, Sąjūdžio taryba daro pareiškimus, organizuoja mitingus ir piketus.

Sąjūdis kituose Lietuvos miestuose

Sąjūdžio spauda

Pagrindinis straipsnis – Sąjūdžio spauda.

1988–1993 m. leisti leidiniai, talkinę kovai už Lietuvos nepriklausomybę ir skleidę Sąjūdžio idėjas. Šie leidiniai prisidėjo prie sovietinės sistemos žlugimo ir demokratijos plėtros pasaulyje. Ryškiausi leidiniai buvo: „Sąjūdžio žinios“ bei „Atgimimas“. Taip pat leista „Respublika“, „Viltis“, „Moterų balsas“, „Kauno aidas“, „Persitvarkymo naujienos“ ir kt.

Šaltiniai

Lietuva pasaulio galingųjų akiratyje 1988–1991 m. (sud. Justas Vincas Paleckis). – Vilnius, 2005.
Sąjūdis ir dabartis, Margi raštai. – Vilnius, 2004.

Literatūra

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis: Steigiamasis suvažiavimas, 1988 m. spalio 22-23 d. – V.: Mintis, 1990.
A. E. Senn. Bundanti Lietuva. V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992. – 188 p.
Lietuvos Sąjūdis ir valstybės idealų įgyvendinimas. – V.: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1998.
Arvydas Kšanavičius. Lietuvos Atgimimo dienoraštis. Kaunas: Žurn. „Nemunas“ leidyb. grupė, 1998.
Lietuva 1940–1990: Okupuotos Lietuvos istorija. – V.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2005.
Virgilijus Čepaitis. Su Sąjūdžiu už Lietuvą: nuo 1988 06 03 iki 1990 03 11. – V.: Tvermė, 2007.
Romas Batūra. Lietuvos sąjūdžio spauda kelyje į nepriklausomybę.
Lietuvos sąjūdžio istorija: iliustruota enciklopedija. – K.: Šviesa, 2007. – 560 p.: iliustr. –

Nuorodos

Gotlando komunikatas. 1989

Lietuvos Sąjūdis
Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyrius 2008-06-02 iš Wayback Machine projekto.
Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba 2008-06-14 iš Wayback Machine projekto.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas 2009-05-20 iš Wayback Machine projekto.

[1] Gotlando komunikatas. 1989