Lietuvių tradicijos ir papročiai arba Lietuvių tradicinės šventės Lietuvoje lietuvių tarpe paplitę papročiai susiję su t

Lietuvių tradicijos ir papročiai arba Lietuvių tradicinės šventės – Lietuvoje, lietuvių tarpe paplitę papročiai, susiję su tradiciniu metų ciklu.

Lietuvos kultūra

Liaudies kultūra

Kultūros istorija

Modernioji kultūra

Infolentelė: • • redaguoti

Istorija

Pirmykščiai žmonės buvo sukūrę nemažai švenčių, kurios buvo grupuojamos į dvi grupes:

vieną jų sudarė šventės, kurių laikas derinamas su astronominiais ritmais ir yra vadinamos kalendorinėmis;
antros – susijusios su lauko darbų pradžia ir pabaiga – agrarinės.

Agrarinių švenčių papročiai atsirado dėl žmones supančios gamtos dėsnių religinės svarbos, periodiško metų laikų keitimosi (žiemą keičia pavasaris – saulės sugrįžimas; pavasarį vasara – , ; vasarą ruduo – derliaus nuėmimas; rudenį žiema – atsisveikinimas su saule), o su jais ir darbo sezonai. Baigiantis vienam darbui prasidėdavo kitas: pirmas vagos išarimas, gyvulių išgynimas į laukus, pirmojo javo pasėjimas, šieno suvežimas, rugiapjūtė, derliaus nuėmimas ir t. t. Žemdirbiai tokiomis progomis ruošdavo iškilmingas šventes, per kurias atlikdavo įvairias apeigas. Per šias šventes buvo sukurtas įvairus, turtingas bei sudėtingas menas, kuris išsivystė iš žmonių filosofinio supratimo.

Tikėta įvairiomis būtybėmis:

dievais,
,
demonais,
augalijos bei gyvūnijos šeimininkais.

Šioms būtybėms buvo aukojamos aukos, kurios turėjo garantuoti gerą derlių, bei apsaugoti namus, gyvulius. Taip pat buvo kuriamos įvairios kaukės ir kostiumai, kurie turėjo būti labai baisūs, kad išgąsdintų įvairias piktas dvasias, raganas, šmėklas, nes, pirmykščio žmogaus manymu, tai apsaugodavo namus, derlių, gyvulius ir juos pačius nuo blogybių.

Sezonų kaitos ir apeigų datos buvo netikslios, tad senovės žmonės sukūrė sąlygas atsirasti kalendoriui, kuris ryškesnius bruožus įgavo su žemdirbystės ir gyvulininkystės plėtra. Pirmiausia buvo sukurtas , kurio metai susidėjo iš 12 ar 13 mėnesių, tačiau jis nesutapo su žemės darbais ir kalendorinėmis šventėmis. Darbo sezonų laiką žmonės nustatydavo stebėdami dangaus kūnų judėjimą, augmenijos mirimą bei atgimimą, paukščių atskridimą ir išskridimą.

XIX a. – XX a. kalendorinių švenčių žemdirbio kalendoriuje pagrindinės išskiriamos šios:

Šnekamojoje kalboje jos vadinamos didžiosiomis arba metinėmis šventėmis. Dauguma šių švenčių turi pastovias dienas, išskyrus Velykas, kurių data kilnojama, o nuo šios šventės datos priklauso Užgavėnių ir Sekminių data.

Šaltiniuose pastebimas agrarinių ir kalendorinių švenčių, per kurias labai buvo gerbiamos protėvių , tarpusavio ryšys. Iš to atsirado ir tikėjimas, kad mirusieji žemdirbiai ir po mirties rūpinasi savo laukais, kuriuos patys karta iš kartos dirbo, tą darbą perduodavo savo palikuoniams. Žmonės tikėjo, kad nuo prosenelių malonės priklauso javų derlingumas, medžių vaisingumas. Jie manė, jog supykdyti proseneliai gali sunaikinti derlių, sudeginti namus, apsėsti. Tėvų ir protėvių priesaika gerbti ir neužmiršti mirusiųjų, ėjo iš kartos į kartą daug metų, net įvedus krikščionybę buvo tikima vėlių nemirtingumu. Krikščionybė į agrarines ir kalendorines šventes įvedė savo elementų: globojusių dievų ir deivių vietą užėmė krikščionių šventieji, magija papildyta krikščioniška – vandens, duonos, derliaus, augalijos šventinimu bažnyčioje. Tačiau egzistencinę reikšmę turinčios žemdirbių apeigos, kaip ir seniau, būdavo atliekamos prie šventinio vaišių stalo, sodyboje ar pasėlių laukuose su įvairiais pagoniškojo kulto komponentais.

Agrarinių ir kalendorinių švenčių tradicijas ir papročius sukūrė tradicinė šeima. Ši šeima buvo gana didelė, nes susidėdavo iš 2-3 kartų ir vadinama brolija ar draugija. Tokios šeimos nariai dirbdavo kolektyviai, darbą pasidalindavo vyrai ir moterys, atsižvelgdami į kiekvieno amžių ir jėgas. Visi šeimos nariai gyvendavo viename name ar kieme, visas turtas, maisto atsargos, drabužiai, darbo įrankiai buvo bendri. Šeimos galva buvo vyriausias vyras, turėjęs labai plačias teises. Jis valdė visą ūkį, turtą ir palaikė tvarką šeimoje, buvo atsakingas už šeimos narių elgesį. Svarbesniais vyriškais reikalais šeimos galva tarėsi su vyrų taryba. Svarbią vietą užėmė šeimos galvos žmona, paprastai vadinama motinėle. Jos pareigos buvo rūpintis namais, maistu ir drabužiais, be to, ji prižiūrėjo namų židinį ir saugojo religinius bei tradicinius papročius. Motinėlė turėjo perduoti savo dukterims šeimos papročius, kad tos perduotų savo vaikams ir taip karta iš kartos. Jei ateidavo su savo šeimos papročiais, jai niekas neprieštaraudavo ir priimdavo juos.

Nerašytoje paprotinėje teisėje buvo nustatyta, kad tėvui mirus, su motina likusiems vaikams giminės skirdavo globėją. Vaikai buvo imami globoti ir jei motina turėjo netikusį vardą. Motinai antrą kartą ištekėjus, vaikų globėju tapdavo antras vyras – patėvis. Mirus motinai ir vaikų tėvui vedus kitą žmoną, ji privalėjo prižiūrėti savo ir vyro vaikus, tačiau ji dažnai juos skriausdavo – iš čia ir kilo apsakymai apie pamotes. Ilgai išliko paprotys, kad gimdyvei mirus ar neturint pieno, kūdikį maitindavo kita moteris drauge su savuoju vaiku. Dėl to ji turėjo tam tikrų teisių į maitintą vaiką, o šis į savąją maitintoją.

Pamažu didžiosios šeimos pradėjo irti ir kūrėsi mažosios su savo naujais papročiais. Iš čia atsirado vyriausio sūnaus pirmenybė. Jis po tėvo mirties užimdavo svarbią vietą namuose ir, ištekėjus dukterims ar vedus kitiems sūnums, namą dalindavosi ar išmokėdavo visiems lygias dalis. Dukrai ištekėjus buvo duodama nekilnojamojo turto dalis, vadinama pasoga, susidedanti iš javų, gyvulių, žemės įrankių, pinigų. Taip pat ištekėjusi atsinešdavo kraitį: drabužių, audinių, patalynės, kailių. Vesti ar tekėti buvo leidžiama iš eilės, pagal gimimo pirmumą. Jeigu vyresnė neištekėdavo, tai ir kitos likdavo senmergės, bet jeigu ištekėdavo jaunesnė, tai sakydavo vyresnei: „pavožė po koše“. Jei šeimoje gimdavo tik dukros, vyru imdavo neturtingą užkurį, kuris neturėjo jokių pretenzijų į turtą ir imdavo žmonos pavardę, kad nenutrūktų giminė.

Žiemos šventės

Žiemos šventės daugiau susideda iš kalendorinių švenčių, nes žiemą mažiau žemės ūkio darbų ir žemdirbiai gali atsipūsti.

Pati pirmoji šventė vadinama (lot. Adventus – atėjimas). Jis trunka nuo lapkričio 30 d. (Šv. Andriejaus) iki gruodžio 25 d. (Šv. Kalėdų). Advento metas kupinas paslaptingumo, netikrumo ir baimės. Pirmykštis žmogus per šį laikotarpį atlikdavo įvairias apeigas, tariamai turinčias garantuoti gerą derlių bei asmeninę žmonių laimę.

Rašytiniai XVI a. – XVII a. šaltiniai rodo, kad per trumpiausias metų dienas ir ilgiausias naktis mūsų proseniai daug meldėsi, bijojo įvairių draudimų, aukojo aukas žemės dievams Žemynėlei ir Žemėpačiui. Lietuviai atlikdavo pagoniškas apeigas, skirtas ūkio, gyvulių bei trobesių globėjui Žemėpačiui. Jam nuolat besikūrenančiame namų židinyje aukodavo vieno lizdo juodą ar baltą, bet ne raudoną (ši spalva simbolizavo gaisrą) gaidį ir vištą, o žemės deivės Žemynėlės garbei atlikdavo žemynėliavimo ir palabinėjimo apeigas.

Žmonių tikėjimu, visur slankiojo įvairios dvasios, galinčios pakenkti žmonėms, gyvuliams, pasėliams, todėl per Adventą nedirbdavo kai kurių darbų:

nepildavo pagalvių – tikėdami, kad varnos žąsyčius ir kitus naminius paukščius išnešiosiančios;
nekirpdavo avių – manydami, kad pavasario kirpimo vilnos būsiančios kietos bei šiurkščios, be to, dobilai augsią reti;
vengdavo dirbti ilgais vakarais, ypač vidurnaktį, esą gali persekioti dvasios.

Vėjuotais Advento vakarais moterys verpdavo linus, tikėdamos jų ilgo ir tankaus pluošto ir taip pat tokie vakarai garantuodavo, jų manymu, gerą sėmenų derlių. Vyrai per Adventą stebėjo gamtą ir iš jos būrė būsimą derlių: „jei buvo gilu sniego – tikėjosi gero vasarojaus; jei saulėta – laukė gero daržovių derliaus, o ypač gruodžio 8 d. žadėjo gerus kopūstus; šaltas adventas – lėmė karštą vasarą su gausiomis perkūnijomis; esant dažniems atodrėkiams – tikimasi gražaus rugių žydėjimo ir jų grūdinių varpų“.

Įvedus krikščionybę šis metas buvo skirtas ne linksmybėms, o susikaupimui ir apmąstymams. Adventas trunka iki trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties gruodžio 24 d. Ši diena vadinama Kūčiomis. Šis pavadinimas labai senos kilmes, manoma, kad jis atsirado iš vėlių vardo kočės, kurioms vaišinti buvo pagrindinis patiekalas Kūčia, t. y. valgis iš įvairių javų grūdų.

Pagoniškoje Lietuvoje ši diena buvo apsupta burtais, sudėtingomis apeigomis, aukomis bei magiškais veiksmais, netgi buvo nuostata šia dieną nedirbti kai kurių žemės ūkio darbų. Moterys visą dieną ruošdavo maistą Kūčioms, o vyrai pasiruošdavo pašaro gyvuliams. Baigus visus darbus vykdavo apeiginis prausimasis tarsi kūno apvalymas prieš didžiąją vakarienę. Pirmiausia nusirengusius iki juosmens vyrus prausdavo šeimininkės arba merginos, po vyrų prausdavosi moterys. Šiam papročiui išnykus, Kūčių dienos pavakaryje žmonės prausėsi pirtyse arba kubiluose. Šis nusiprausimas turėjo magišką apsivalymo reikšmę, ne tik materialine, bet ir moraline prasme. Jis privalėjo apsaugoti žmogų nuo ligų, nukreipti įvairias nelaimes. Be to, prie apeiginio stalo žmonės turėjo sėsti, visokia prasme švarūs, be nuodėmės bei piktų minčių. Todėl šią dieną žmonės susitaikydavo su susipykusiais kaimynais, dovanodavo skriaudas savo priešams.

Kūčių vakarienės papročiai ir prietarai

Kūčias pradėdavo valgyti užtekėjus vakarinei žvaigždei;
stalą apdėdavo šienu, dengdavo balta, nauja staltiese ir sustatydavo visus paruoštus patiekalus;
kai kur ant stalo statydavo nekultą rugių pėdą, simbolizuojantį gerą būsimų metų derlių;
po stalu dėdavo kūlį šiaudų, kuriais rytojaus dieną apraišiodavo obelis, kad obuoliai derėtų, o dalį palikdavo javams, kad būtų geras derlius;
prieš sėdant valgyti už stalo kampe pastatydavo eglės šaką, ar jos šakomis išpuošdavo namų duris iš lauko – tai simbolizavo gyvybės medį;
eglutes puošdavo obuoliais, riešutais ar degančiomis žvakutėmis. Riešutai simbolizavo vaisingumą, buvo tikima, kad jais galima buvo uždegti meilę, sustiprinti vertybinius ryšius. Obuolys reiškė vestuves ir šeimos pagausėjimą.
žvakučių deginimas – siejamas su prosenelių vėlių atminimu ir žemės saugojimu nuo visokių blogybių. Degančias žvakes dėdavo ir ant stalo;
per Kūčias buvo draudžiama judinti eglutės papuošimus, tikėta, jeigu kas nukabintų obuolį ar riešutą, ant to vėlės užsirūstintų ir atkeršytų. Papuošimus nuo eglutės buvo galima nuimti tik antrą Kalėdų dieną ir manoma, kad tai atneša laimę;
prieš sėdant už stalo, apsirengęs šventiškai, šeimininkas paėmęs Kūčios kepalą, apnešdavo tris kartus aplink namus. Apėjęs trečią kartą šeimininkas, priėjęs prie durų, belsdavo, o šeimininkė klausdavo, kas čia atėjo. Šeimininkas atsakydavo, kad čia prašosi Dievulis su Kūčiale. Šeimininkė pagarbiai pakviesdavo Dievulį su duonele į vidų;
garbingiausioje vietoje sėsdavo vyriausias šeimos narys, o po to visi kiti palikdami dar vietos ir vėlėms, kurioms taip pat dėdavo lėkštes ir stiklines. Buvo paliekama maisto ir atsigerti, nes buvo manoma, kad ateina naktį vėlės pavalgyti;
susėdę pirmiausiai meldėsi, po to vieni kitiems linkėjo sveikatos, laimės, tikėdami, kad visa tai išsipildys ir kad turi magišką galią;
šeimininkas, palaiminęs valgius, kiekvienam duodavo po duonos gabalėlį su žiupsneliu druskos. Po to valgydavo obuolį – vaisingumo simbolį;
Kūčioms gamindavo 12 ar 13 patiekalų, tai greičiausiai simbolizavo 12-a ar 13-a mėnesių metuose, skaičiuojamus pagal mėnulį.

Gaminami patiekalai

miežinių kruopų (grucės) košė
kisielius, kurio virimui buvo naudojami burtai
maltiniai, pagaminti iš apšutintų ir susmulkintų avižinių miltų tešlos
barščiai su grybais
žuvis, nes tikėdavo, kad jeigu žmogus nevalgo tai jam išslinks visi plaukai, liks plikas ir dėl to, kad jį iki kitų metų lydės nelaimės
kūčiukai mirkyti aguonų ``piene``

Kūčių burtai

iš po staltiesės traukdavo šiaudą. Jei šiaudas buvo ilgas- gyvenimas bus gražus ir ilgas. Jei trumpas- bjaurus ir trumpas.
žmonės tikėjo, kad kūčių naktį kalba gyvuliai, kurie išpranašauja ateitį, o ypač gyvenimo ilgumą. Tad iš vakaro juos gerai pašerdavo ir nešdavo šieną iš po stalo manydami, kad suėdęs tokio pašaro gyvulys yra apsaugotas nuo piktų dvasių.
šį vakarą labai būrėsi vaikinai ir merginos tikėdamiesi vedybų kitais metais.

Kalėdos

Po Kūčių išaušdavo Kalėdų rytas (gruodžio 25 d.). Žiloje senovėje, ta diena buvo laikoma saulės bei augmenijos dievo gimimo diena. Mūsų protėviai šią dieną keldavosi ankstų rytą, pirmiausiai apžiūrėdavo kūčių stalą ar nėra vėlių buvimo pėdsakų. Nuimtą nuo stalo šieną išdalindavo gyvuliams. Buvo tikima, kad kuo anksčiau pašersi gyvulius, tuo greičiau nudirbsi laukų darbus.

Kalėdų stalas būdavo gausus valgių, o pagrindiniai patiekalai buvo šerniena arba kiauliena. Žemaitijoje ant stalo dėdavo šiupinį su kyšančia dubens viduryje kiaulės uodega. Labai didelė magiška jėga buvo priskiriama sveikinimams bei linkėjimams. Jie buvo laikomi savotiškais užkalbėjimais, turinčiais neabejotinai išsipildyti. Buvo linkima gero derliaus, daug gyvulių, artojams sveikatos. Linkėjimus sakydavo persirengėliai, kuriuos vadino „Kalėdų seniu“ ar „Kalėda“. Žmogus apsirengdavo išvirkščiais kailiniais, susijuosdavo rankšluosčiu, prisilipdydavo linų barzdą, ant nugaros prisitaisydavo kuprą, paimdavo krepšį, lazdą, ir eidavo iš vieno kaimo į kitą. Sveikindavo, linkėdavo, giedodavo giesmes, juokaudavo, šokdavo su vaikais, dalydavo riešutus, o jį šeimininkai vaišindavo.

Per Kalėdas žmonės giedodavo giesmes persirengę gyvuliais, nepažįstamaisiais ar užsidėję kaukes, vaizduodami senovinius totemus, prosenių bei javų derliaus dievybes. Persirengdavo meškomis, ožiais, gervėmis ir t. t.

Naujieji metai

Naujieji metai – kita laukiama kalendorinė šventė, dar žiloje senovėje apsupta burtų ir magijos. Naujųjų metų dienos išvakarėse taip pat buvo persirengiama įvairiomis gyvulių kaukėmis, einama per kaimą ir linkima gerų ateinančių metų. Buvo vaizduojama senų metų su naujaisiais kova, kurią laimėdavo pastarieji.

Senųjų metų išvarymą vaizdavo ir kaladės vilkimas per kaimą užvežant ją į kiekvieną kiemą. Vežantieji buvo persirengę ir dainuodavo. Visur apvalkioję kaladę sudegindavo, tai reiškė Didžiosios gyvatės, „gadinusios“ ir „gėrusios“ saulę, sudeginimas. Žmonės tikėjo, kad kaip sutiksi bei praleisi Naujuosius metus, tokie ir bus ateinantys metai. Todėl visi stengėsi būti linksmi, nerūpestingi ir geranoriški. Šiais laikais per šią kalendorinę šventę, taip pat linksminamasi su draugais, linkima ateinančių gerų metų.

Saulės sugrįžimo šventės baigdavosi sausio 6 dieną, tuo metu diena pailgėjusi per vieną gaidžio žingsnį. Šią šventę krikščionybė sutapatino su Trijų karalių švente. Žiloje senovėje susidarė paprotys šią dieną persirengti trimis karaliais ir vaikščioti po kaimą, iš namo į namą, linkėti sveikatos ir gero derliaus už tai tikėdamiesi gauti dovanų. Įvedus krikščionybę taip pat vaikščiodavo trys karaliai, simbolizuojantys tris žynius, kurie ieškojo gimusio kūdikėlio Jėzaus.

Užgavėnės

Senovinės žiemos išvarymo bei atsisveikinimo su ja apeigos sutapatinamos su Užgavėnėmis. Ši šventė katalikų švenčiama prieš 46 dienas iki Velykų, dažniausiai vasario mėn., visuomet antradienį, t. y. Gavėnios išvakarėse. Užgavėnės užbaigdavo mėsėdžio laikotarpį, bažnytiniame kalendoriuje Užgavėnės yra diena prieš didįjį Gavėnios pasninką. Žiemos palydų šventėje pagrindinis dėmesys pagoniškoje Lietuvoje buvo nukreiptas į apeigas, tariamai turinčias išvaryti žiemos demonus ir pažadinti iš miego šalčio sukaustytą žemę, taip pat magija suteikti jai derlingumo galią, kad pajėgtų megzti vaisius, duodančius žmonėms kasdieninę duoną.

Šios žiemos šventėje svarbią vietą užima apeiginis stalas, kurio pagrindiniai patiekalai siekia pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikus. Iš valgių pagrindinę vietą užėmė blynai, savo kilme vienas iš archajiškiausių patiekalų, ilgainiui tapęs apeiginių šių švenčių patiekalu. Nuo žilos senovės žmonės blynus valgė patys ir jais vaišino kitus. Užgavėnes pradėdavo švęsti jau nuo ketvirtadienio (jos vadinamos riebiomis), žmonės pagal išgales valgydavo kuo daugiau, daugiausia mėsos. Buvo manoma, kad kuo daugiau bus valgoma šiomis dienomis, tuo geresnis gyvenimas būsiąs visus metus. Buvo valgoma 9, 12 kartų. Skaičius 9 turėjo magišką reikšmę, o 12 greičiausiai simbolizavo 12 sočių mėnesių. Gausus stalas buvo nukrautas visą dieną, nes buvo laukiama svečių persirengėlių.

Vienas iš svarbiausių Užgavėnių papročių persirenginėti, maskuotis žvėrimis, gyvuliais, nepažįstamaisiais žmonėmis, velniais, raganomis, demonais ir kt. Persirengėliai užsidėdavo kuo baisesnes kaukes, padarytas iš medžio žievės, avikailio ar šiaip kailio. Vienos kaukės besijuokiančios, kitos – piktos, jos buvo nudažomos įvairiomis spalvomis.

Senovėje šią dieną žmonės mėgo važinėtis rogutėmis ar geldomis, pakinkytomis pačiais geriausias arkliais. Vyrai su žmonomis susėdę į roges ar geldas apvažiuodavo javų laukus. Buvo tikima, kad kuo daugiau kartų bus apvažiuota, tuo didesnis būsiąs derlius ar geresnės bitės. Taip pat bevažiuojant reikėdavo išvirsti iš rogių ir išsivolioti sniege. Besivažinėdami dainuodavo, šūkaudavo, linksmindavosi, nes buvo manoma, kad triukšmas pažadins žemę iš gilaus miego. Apeiginiame pasivažinėjime svarbią vietą užėmė laistymasis vandeniu. Senovės žemdirbiui tai buvo ne pramoga, o priemonė sukelti atšilimą, paverčiant sniegą vandeniu, kuris garantuoja būsimai augmenijai ir pasėliams pakankamai lietaus.

Morė

XIX a. žmonės pradėjo vežioti po kaimus moters pavidalo stabą, kuris turėjo daug pavadinimų: Senė Kūniškė, Boba, Motinėlė, o Morė išliko iki mūsų dienų. Morė buvo apsiausta senais kailiniais arba margomis pakulinėmis paklodėmis. Pastatytą į roges Morę veždavo per kaimą, ją lydėjo persirengėliai su dainomis, šūkavimais, krėsdavo pokštus, vogdavo (juokais), vaišindavosi blynais. Vežama Morė judėdavo, mataruodavo spragilais, ją nuveždavo už kaimo ir sudegindavo ar paskandindavo.

Pelenija

Pelenija – pirmoji po Užgavėnių diena, ji buvo laikoma lyg pavasario diena. Todėl tą dieną žemdirbiai nesikeldavo anksti, laukdavo, kol išauš ir užtekės saulė, t. y. keldavosi kaip pavasarį. Pelenijos dieną senovėje apeigas atlikdavo prie namų židinio, kur buvo garbinama namų židinio ugnies dievybė Gabija, jos garbei buvo kepama duona, kad namus saugotų nuo gaisro, o po to pelenais barstydavo dirvas, gyvulius, žmones ir t. t.

Pusiaužiemis

Pusiaužiemis - diena žiemos viduryje, vienur manoma, kad tai sausio 22 d., kitur sausio 25 d. Pagal šią dieną buvo sprendžiama, kokia bus likusi žiemos dalis. Jei būdavo saulėta diena ir iš urvo išlindęs opšrus pamato savo šešėlį, jis išsigąsta, lenda į urvą ir miega toliau - žiema būsianti ilga ir šalta. Apsiniaukusią dieną išlindęs opšrus nemato šešėlio, tada jis lieka lauke, o likusi žiemos dalis būsianti šilta ir greitai baigsis.

Pavasario šventės

Pavasario švenčių papročiai ir apeigos nuo žilos senovės buvo susieti su pasiruošimu besiartinantiems žemės ūkio darbams. Pavasaris pas žemdirbį ateidavo ne su kalendoriniu pavasario pavadinimu, bet su pirmuoju vieversio pasirodymu. Tai apytiksliai buvo vasario 24 d. (Šv. Motiejaus), ji nuo žilos senovės vadinama Vieversio diena. Buvo manoma, kad kuo anksčiau pasirodys ir užgiedos vieversys, tuo greičiau ateis pavasaris.

Kaziuko mugė

Kovo 4 d. – Šv. Kazimieras. Ši diena švenčiama bažnyčioje. Nuo seno yra garsi Kaziuko mugė, kuri trunka kelias dienas, ar net savaitę. Mugėje parduodami rankų darbo gaminiai: įvairios statines, geldos, puodai, darbo įrankiais ir kt. Kaziuko mugė garsėja savo spalvingomis verbomis iš vasarą surinktų ir sudžiovintų gėlių, dažytų smilgų ir įvairiausiais raštais pintų verbų, kurios nešamos šventinti per Verbų sekmadienį.

Velykos

XIX a. pirmoje pusėje kiekvienas valstietis tą dieną savo namuose kėlė vaišes, į kurias kvietė kaimynus. Per šią šventę žmonės vaikščiojo vieni pas kitus į namus, eidavo nei per greitai, nei per lėtai lyg mėgdžiojant gandrą. Gandro garbinimas buvo labai svarbu, nes buvo laikomas šventu paukščiu, nešančiu žmonėms laimę. Šią dieną nebuvo laikomasi Gavėnios pasninko, o vaišinamasi virtais pyragėliais, įdarytais krekenomis (vad. šaltanosiais), gerdavo degtinę, krupninką ir kt.

Kiaušinių dažymas

Margučių raštai simbolizavo pavasarį: saulutės, žvaigždutės, rūtelės, eglutės, paukšteliai, arkliukai, žalčiukai ir kt. Prasmę turėjo ir spalvos:

Juoda spalva simbolizavo – žemę (motiną), augalijos bei vaisių gimdytoją deivę – Žemyną. Mūsų proseneliai tikėjo, kad visa, kas gyva, yra kilę iš žemės. Aukodami žemės spalvos kiaušinius, žemdirbiai tikėjosi suteikti žemei gyvybingumo bei vaisingumo.
Raudona spalva simbolizavo vaisingumą, atgimimą, sėkmingos visokios pradžios supratimą, Didžiąją Deivę, gimdytoją Ladą.
Žalia spalva reiškė pavasario augaliją, javų daigus.
Geltona ir ruda – subrendusius javus.
Mėlyna – žydrą dangų, nešantį palaimą visai augalijai.

Buvo manoma, kad Velykų naktį vaikšto moteriškė, vadinama „Velykų bobutė“, „Vėlykė“. Ji važiuodavo ratukais, kurie buvo pakinkyti zuikučiais, ir veždavosi margučius ar iš tešlos iškeptus gaidžiukus, ar zuikučius. Vaišindavo tik gerus vaikučius, o kam duodavo margutį, tuo labai pasitikėdavo, nes margutį reikėjo išsaugoti iki Atvelykio.

Pirmąją Velykų dieną grįžus iš bažnyčios buvo kiaušiniaujama. Eidavo pas kaimynus ar gimines, keisdavosi kiaušiniais ir jais daužydavosi. Mušdavo tik laibgalį, o antrą dieną ir bukąjį galą. Kurio kiaušinis būdavo stipriausias, tas ir nugalėdavo. Visoje Lietuvoje buvo paplitęs paprotys „ridinėti“ margučius. Susirinkdavo visi į vieną klojimą ar pirkią, pasistatydavo lovelį, kurio vieną galą dėdavo ant kaladės ir ridinėdavo. Kurio paridentas margutis prisiliesdavo prie anksčiau paridento, tas ir laimėdavo.

Per Velykas, kaip ir kitas kalendorines šventes, plačiai buvo paplitęs paprotys laistytis vandeniu. Visi šie Velykų papročiai baigdavosi kitą sekmadienį, vadinamu Atvelykiu.

Jurginės

Katalikų bažnyčia šią šventę sutapatino su Šv. Jurgio gyvulių globėjo diena. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Šv. Jurgio diena buvo švenčiama balandžio 23 d., nes tai buvo siejama su ganiavos pradžia. Ši diena buvo laikoma žemės darbų pradžia, išlikęs paprotys kepti apeiginę duoną ir ją aukoti. Iškepta duona buvo nešiojama apie laukus ir užkasama dirvoje. Dar paplitęs paprotys kepti duoną „už gyvulius“. Ji buvo kepama mažais kepaliukais tarsi kiekvienam gyvuliui, po to nešama prie bažnyčios ir išdalijama elgetoms ir prašoma melstis už jų gyvulius, o patį gražiausią kepaliuką dėdavo ant šv. Jurgio altoriaus. Pirmą kartą išgenamus gyvulius apmušdavo arba paglostydavo jų nugaras žilvičio šaka su „kačiukais“, kad gyvuliai būtų apvalūs, riebūs ir sveiki. Šią dieną žemės nejudindavo, nes buvo manoma, kad nesiseks su gyvuliais.

Agrariniai darbai

Po visų šių kalendorinių švenčių prasidėdavo agrariniai darbai, pirmiausias žemės darbas buvo žemės tręšimas gyvulių mėšlu. Talkininkaudavo dažniausiai visas kaimas ir kasdien paeiliui išveždavo kiekvieno valstiečio mėšlą. Po šio sunkaus darbo visi ilgai vakarodavo.

Po to buvo ariama. Buvo draudžiama pradėti arti anksčiau, negu nugriaudėjus griaustiniui, nes priešingu atveju laukuose niekas neaugs. Pirmą kartą į lauką einantį artoją palydėdavo šeimininkė, atkeldavo jam vartus ir net sviesdavo į jį kokį nors daiktą, kad jam gerai sektųsi darbas. Senovės lietuvių žemdirbys, prieš pradėdamas arti, atsiklaupdavo ir pabučiuodavo žemę, o į pirmą vagą užardavo duonos kepalėlį Deivei Žemynai – taip atiduodavo savo pagarbą. Grįžęs iš laukų artojas nusiaudavo kieme žemėtus batus, kad duona būtų balta ir javai švarūs, o šeimininkė apipildavo vandeniu – tai reiškė pasėliams ir derliui reikalingą lietų. Po šio ritualo buvo kviečiama prie stalo ir vaišinama pagrindiniu patiekalu – gaidžio mėsa, kuri simbolizavo tvirtumą.

Įdirbus žemę prasidėdavo sėja, sėjimo įrankiai buvo ruošiami namuose. Prijuostė buvo iš storos austos drobės – ilga ir plati, sėtuvės (kraitelės) buvo daromos iš šiaudų ir plonai supjaustytos lazdyno medienos ir turėjo ąseles, už kurių užrišdavo juostą ir pasikabindavo ant kaklo. Prieš sėjant valstiečiai berdavo į dirvą margučių lukštus, o po to tik sėdavo. Grūdus berdavo iš austinės paklodės, vieną galą pririšdavo virve ant peties, kitą galą laikė kaire ranka, o dešine bėrė. Po šių darbų visas kaimas kolektyviai susinešęs maisto produktus ir naminį alų švęsdavo pabaigtuves. Linksmindavosi, dainuodavo, grodavo ir šokdavo, puota trukdavo dvi dienas.

Sekminės

Sekminės švenčiamos praėjus septynioms savaitėms nuo Kristaus Prisikėlimo dienos – Velykų. XIX a. pab. – XX a. pr. senovės kultūroje Sekminės siejamos su ganymo papročiais. Tą dieną piemenys puošdavo karves, o kerdžius – bulius beržų šakų vainikais. Pargynę namo vainikuotus gyvulius piemenys buvo vaišinami gyvulinės kilmės produktais – sūriu, pienu, kiaušiniais. Tokiose vaišėse dažniausiai vyraudavo skaičius septyni, jis turėjo atnešti žmogui laimę ir džiaugsmą. Piemenys iš šeimininkų gaudavo dovanų, o kas neduodavo, to gyvulius apkaišydavo kaulais ir šakomis. Vakare prasidėdavo iškilmingos vaišės su dainomis ir šokiais, kur piemenys pūsdavo medinius , o kerdžius ožragį.

Antrą šventės dieną piemenims leisdavo ilgiau pamiegoti, gyvulius išgindavo merginos, prie jų vėliau prisidėdavo bernai, tad ganymas virsdavo jaunimo pasilinksminimu su vaišėmis, dainomis, šokiais ir žaidimais. Įsismaginęs jaunimas gyvulių neprižiūrėjo, net buvo nuganomi pasėliai. Žinodami, kuo gali baigtis tokie ganymai, ūkininkai patys saugodavo, kad galvijai neužklystų į jų pasėlius.

Ši šventė gali būti siejama su sėjos ar apskritai su pavasarinių lauko darbų pabaigtuvėmis. Per šią šventę beržo šakomis buvo puošiami namai ir bažnyčia, nes buvo manoma, kad mena mirusių protėvių kultą ir kad vėlės gyvena medžiuose.

Vasaros šventės

Joninės

Vasaros ilgiausią dieną ir trumpiausią naktį, t. y. birželio 24 d., yra švenčiamos Joninės. Vasaros saulėgrįžos ar trumpiausios metų nakties diena buvo dar vadinama Rasos švente ar Kupole. Per šią šventę buvo sureikšminti apeiginiai ryto rasos ar gydomųjų žolynų rinkimai. Toks žolynų rankiojimas vadinamas kupoliavimu, iš to atsirado ir šventės pavadinimas. Žmonės tikėjo, kad tos dienos ar jos išvakarėse surinktos gėlės ar kiti žolynai turėjo nepaprastos magiškos galios gydant ligas, išburiant būsimojo gyvenimo sėkmę ir atneša žmogui laimę. Iš tų žolynų pindavo vainikus ir juos dėdavosi ant galvos, puošdavo kartis, kurias statydavo kieme ar prie vartų. Per šią šventę merginos burdavosi savo ateitį, pindavo rūtų vainikus ir mėtydavo ant karties: jei užkibdavo, tai bus joms sėkmingi metai.

Lietuvoje buvo paplitęs paprotys per Jonines su valtelėmis, išpuoštomis gėlėmis ir vainikais, plaukioti upėse ir ežeruose, tai simbolizavo tarsi plaukiančią saulę. Buvo tikima, kad Joninių naktį galima rasti daiktų, turinčių gydomųjų galių. Žmonės tikėjo, kad skruzdėlės iš savo skruzdėlyno išnešančios vėdintis vadinamąjį Kodylą, kuris esąs baltos spalvos ir panašus į bičių korį. Jį sunku rasti, nes jis vėdinamas vieną sekundę, o kas rasdavo, tas išgydydavo visas ligas.

Buvo tikima, kad galima rasti miške žydintį , kuris žydi labai trumpai. Nuėjus į mišką reikėjo laukti ir neišsigąsti visokių magiškų baisybių, kol sužydės paparčio žiedas. Kam pavykdavo rasti, tas įgydavo visažinystės galių, būdavo labai laimingas. Nuo XVIII–XIX a. šios kalendorinės šventės pagrindinis akcentas – laužų kūrenimas. Buvo manoma, kad šią naktį laužai atstos saulę ir atbaidys piktąsias jėgas nuo žmogaus.

Rasos šventės apeiginis laužas būdavo kuriamas švaria, nauja, nesuteršta, šventa ugnimi, kuri buvo gaunama trinant vieno medžio gabalėlį į kitą arba įskeliant ją iš titnago. Laužams parinkdavo pačią gražiausią apylinkėse vietą, paprastai ant kalnelio prie ežerų ir paupiuose. Prie tokių laužų žmonės, ypač jaunimas, praleisdavo laiką iki pirmųjų gaidžių ar saulėtekio. Buvo šokinėjama per laužą, dainuojama, žaidžiami žaidimai, supamasi ant sūpynių. Vyrai eidavo imtynių, lenktyniavo arkliais, nes buvo manoma, kad pagerins savo sveikatą, pasisems jėgų sunkiems darbams. Joninių kaip ir kitų švenčių apeigos buvo persunktos sakralumu, simbolika, magija ir burtais. Vainikus degindavo, kad javai nebūtų žolėti, o šiuos pelenus išbarstydavo ant laukų, kad apsaugotų derlių nuo stichinių gamtos jėgų.

Po Joninių žemdirbių dėmesys nukrypsta į žemės ūkio darbą. Prieš šį darbą šeimininkės kruopščiai sutvarkydavo namus ir išpuošdavo juos žalumynais. Pjovėjai apsirengdavo naujais švariais drabužiais. Švara simbolizavo baltą duoną. Pjautuvais dažniausiai pjaudavo tik moterys, vyrai rišdavo pėdus. Paskutinio pėdo rišimą lydėjo sėkmė žemės ūkio darbuose. Surišę šį pėdą ir nupynę pabaigtuvių vainiką, parnešdavo su oracijomis ir įteikdavo šeimininkei. Vainiko nešėjus pasitikusi šeimininkė apliedavo vandeniu, nes tai simbolizavo drėgmę. Jei grįžusių iš laukų niekas nepasitikdavo, vainiką atiduodavo vištoms ir linkėjo kitais metais sulaukti prasto derliaus. Todėl buvo keliama pabaigtuvių šventė. Pėdą statydavo už stalo, o vainiką kabindavo pagarbioje vietoje. Šeimininkė turėjo būti paruošusi puikias vaišes, nes jei jos buvo prastos, ją apšnekėdavo.

Žolinės

XIX a. – XX a. žemdirbių kalendoriuje atsirado nauja šventė – Žolinės, ji siejama su Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų švente, kuri švenčiama rugpjūčio 15 dieną. Bažnyčioje šventinami ne tik žolynai, bet ir rugiapjūtės pabaigtuvių vainikas bei pirmo derliaus iškepta duona.

Rudens šventės

Šio metų laiko pagrindinė šventė yra Vėlinės, švenčiama lapkričio 2 dieną. Vėlinės pirmą kartą minimos VII a. – X a. pab. Mirusiųjų pagerbimo apeigos pagrįstos tikėjimu, esą mirusiųjų artimųjų vėlės ir toliau gyvena šalia gyvųjų ir gali jiems padėti arba pakenkti (pagal tai, kaip su jomis elgiamasi). Dėl to kilo daug papročių, magiškų veiksmų bei tariamų apsisaugojimo priemonių, kurios turėjo nukreipti mirusiojo pyktį. Gyvieji apsirengdavo neįprastai, kad mirusieji jų neatpažintų (vėliau tai tapo gedulo drabužiais). O laidodami mirusįjį mesdavo ant jo akmenis arba berdavo tris saujas žemės, geisdami, kad jis neužsirūstintų. Vėliau tuo tikslu užritindavo ant mirusiojo kapo didelius akmenis, o dabar statomi paminklai. Pagoniškoje Lietuvoje, kad mirusysis nepyktų, jam į karstą dėdavo įvairių namų apyvokos daiktų, papuošalų, o prie kapo kūreno ugnį. Patys puotaudavo, o tuos indus sudaužydavo. Visos šios apeigos buvo atliekamos kapinėse, kurios vadinamos alkomis. Kiekvienas prie savo kapavietės aukojo dievams, o ypač perkūnui, kad jis pasiimtų mirusiųjų vėles. Taip pat maisto palikdavo ir vėlėms, dažniausiai sūrį ir midų.

Taip pat skaitykite

Senovės dienos

Literatūra

Angelė Vyšniauskaitė. Lietuvių šeimos tradicijos. – Vilnius: Mintis, 1967.
Pranė Dundulienė. Duona Lietuvių buityje ir papročiuose. – Kaunas: Šviesa, 1989.
Pranė Dundulienė. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. – Vilnius: Mintis, 1991.
Pranė Dundulienė. Lietuvos etnologija. – Vilnius: Mokslas, 1991.
Irena Čepienė. Etninė kultūra ir ehologija. – Kaunas: Šviesa, 1999.
Lietuvių kalendorinės šventės / Arūnas Vaicekauskas. – Kaunas: Šviesa, 2006. – 72 p.: iliustr. –
Lietuvių šeimos papročiai / Arūnas Vaicekauskas. – Kaunas: Šviesa, 2006. – 72 p.: iliustr. –