Užgavėnės

Užgavėnės – archaiška žiemos šventė, simbolizuojanti žiemos išvarymą siekiant prisišaukti pavasarį bei žyminti paskutinę žiemos mėsiedo dieną. Šventė žavi liaudiško humoro grožiu ir kūrybingumu. Pagrindiniai šventės simboliai – persirengėliai, kaukės, blynai, Lašininio ir Kanapinio kova, Morės deginimas.

Tradicinė žemaičių Užgavėnių kaukė, daryta 1946 m.

XX a. pabaigoje Užgavėnės daugelyje Lietuvos regionų, išskyrus Žemaitiją, buvo primirštos, tačiau apie 1985–1990 metus jos vėl buvo atgaivintos. Žemaičių Užgavėnių tradicijas perėmė ir kiti regionai. Užgavėnių pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o pastarasis nuo žodžių „gavėti“ (silpti) bei „gautis“ (žemė gaunasi iš po žiemos miego). Seniau Užgavėnės buvo vadinamos Ragučio švente. Užgavėnių šventė nuo senų laikų žinoma visoje Europoje.

Pagal liaudies mąstyseną, Užgavėnės – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario. Savo pobūdžiu Užgavėnės yra tarsi karnavalas – tai liaudies šventė nesusijusi su jokiomis bažnytinėmis apeigomis (išskyrus faktą, kad šventės laikas priklauso nuo Velykų laiko). Užgavėnės švenčiamos likus 47 dienoms iki Velykų, taigi data kasmet kinta nuo vasario 3 iki kovo 9 dienos.

Lietuvoje Užgavėnės švenčiamos centrinėse miestų aikštėse, Rumšiškių liaudies buities muziejuje.

Papročiai

Per Užgavėnes tradiciškai dirbami tik lengvi darbai, gaminamas maistas bei sočiai valgoma, pramogaujama. Liaudyje sakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai „per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų”.

Žmonės ruošdavosi Užgavėnėms: rūpinosi kostiumais bei kaukėmis, iki šventės skubėdavo pabaigti sunkesnius ūkio darbus, išsikulti javus – sakydavo, jeigu patingėsi, pelės sukapos. Ypač daug nelaimių galinčios prisišaukti verpiančios moterys: kirmys mėsa, rūdimis apsitrauks linai, siūlai ir drobulės ir t. t. Užgavėnių dienai atėjus priešpiet gamino valgius, taisėsi drabužius, o popiet jau ir pati šventė bei linksmybės prasidėdavo. Anksčiau kai kuriuos net iš darbo anksčiau išleisdavo. Būta ir manančių, kad per Užgavėnes valgyti reikia 9 patiekalus.

Užgavėnių valgiai

Tikima, kad jei per Užgavėnes gerai ir sočiai valgysi, būsi sotus ir stiprus visus metus. Pagal tradicijas Užgavėnių dieną turėtų būti valgoma 7–12 kartų.

Tradiciniai užgavėnių valgiai:

Šiupinys. Kaip matyti iš rašytinių šaltinių, tai pats senoviškiausias Užgavėnių patiekalas. Mažosios Lietuvos lietuviai šiupinį – žirnius, virtus su kiaulės galva ir kojomis, – valgė dar praėjusio šimtmečio paskutiniajame ketvirtyje. Jis buvo verdamas iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą. Pirmoje mūsų amžiaus pusėje šiupinys buvo pats svarbiausias patiekalas. Kiunkė – mėsos ir bulvių troškinys, kartais patiekiamas kaip šiupinio pakaitalas.

Blynai, kaip ir dabar, taip ir tuomet buvo kepami. Dažniau kepdavo miltinius blynus. Kartais į jų tešlą įplakdavo ir kiaušinių. Kiek rečiau valgydavo tarkuotų bulvių blynus. Vėliau blynai pamažu pakeitė šiupinį. Jais būtinai vaišindavo svečius. Valgydavo vakare. Rūgščius blynus kepdavo iš mielinės tešlos, raugintos apie parą. Jie ypač populiarūs Žemaitijoje.

Spurgos – raugintos arba neraugintos gerųjų miltų tešlos bandelės, virtos taukuose.

Šaltiena – tradicinis Užgavėnių valgis. Ją verda iš kiaulės ausų, kojų, galvos, šiam reikalui paliktų nuo kalėdinių skerstuvių. Užvalgius reikia atsigerti, tad vyrai raugindavo miežinio alaus. Jį ruošdavo Užgavėnėms iš anksto, kiti užsiraugdavo tuoj po Kalėdų.

Per Užgavėnes būdavo vaišinamas kiekvienas į namus užėjęs žmogus. Nors jis ir būtų sotus, privalėdavo kiekvieno mėsiško valgio po truputį paimti. Užgavėnių valgių, priešingai negu Kūčių, ant stalo palikti negalima. Kiekviena šeimininkė turėdavo taip apskaičiuoti, kad visko būtų nei per daug, nei per mažai. Žinoma atvejų, kai Užgavėnių valgio liekanom buvo teikiama ir gydomoji galia. Jos sušeriamos gyvuliams ir paukščiams „nuo visų ligų“. Užgavėnių dieną paprastai mėsos ruošiama daug, visa ji turi būti suvalgoma, nes po užgavėnių prasideda Pelenų diena (Pelenija), kai mėsą valgyti draudžiama.

Užgavėnių stabai bei kaukės

Kaukės bei persirenginėjimas – vienas pagrindinių užgavėnių šventės atributų. Svarbiausia, kad Užgavėnių drabužis nebūtų kasdienis, jis turi būti kažkuo išsiskiriantis, neįprastas.

Kaukės dažniausiai daromos iš medžio žievės, avikailio arba kitokio kailio, gyvulių kaukolių, vėliau iš popieriaus, kartono, ir kitų medžiagų. Persirengėliai, eidami iš trobos į trobą, krečia pokštus, dainuoja, stengiasi pavogti kokį buities rakandą.

Užgavėnėms buvo ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia – persirengti kitoms dienoms neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kauke. Kiekvienam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, kad už kitus būtų juokingesnis. Ne vienas kaukėmis pradėdavo rūpintis dar vasarą – jeigu nepasidarydavo kaukės, tai bent miške aptiktą šiam reikalui tinkamą medžio ar žievės gabalą pasidėdavo į saugią vietą. Turtingesnieji kaukę padaryti užsiprašydavo klumpdirbį.

Visi svarbiausieji Užgavėnių tipai buvo iš kasdienės kaimo aplinkos. Paprastai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų – buvo išryškinama nosis, iškreipiamos retadantės burnos, daromos asimetriškos akys. Plaukams, barzdai, ūsams panaudodavo avikailį, ašutus, linus, pakulas. Vienos kaukės būdavo išraiškingesnės, su didelėmis kumpomis nosimis, kitos – visai be jų. Kaukes prie galvos pririšdavo virvute, Užgavėnių kaukės, kokios jos bebūtų baisios, visos šypsosi.

Tuomet, kai persirengėliai kaukių nebesidėdavo, veidą (ūsus, barzdas, skruostus) išsipaišydavo anglimi, suodžiais arba net burokų „rašalu“. Spalvas neretai tyčiomis sukeisdavo. Tipas buvo charakterizuojamas labai apibendrintai, bet tai netrukdė pavydėtinai taikliai išryškinti tipų ypatumus.

Drabužius persirengėliams ruošdavo Užgavėnių išvakarėse, gana dažnai ir tą pačią dieną. Vyrai vilkdavosi senais kailiniais, prieš tai juos išsivertę, vilkdavosi išverstomis kailinėmis kelnėmis, moterys užsinerdavo ilgus sijonus. Grupelės taisydavosi slapčiomis, kad kiti neatpažintų. Dažnas vyras persirengdavo moterimi, o moterys – neretai vyrais. Persirengėliai vaizduodavo ir mitines būtybes, gyvulius, paukščius. Ypač populiarūs buvo „žydai“, „čigonai“, „vengrai“, „arkliai“, „ožiai“, „gervės“, „velniai“, „raganos“, „giltinės“.

„Žydas“ buvo nuolatinis kaimiečio ryšininkas su miestu, smulkių, bet moterims būtinų prekių tiekėjas. Kitoks žydo gyvenimo būdas, nors žemdirbiui buvo gerai žinomas, bet sunkiai suvokiamas. Po Užgavėnių jo „kromelyje“ atsiranda dar ir silkių. „Žydo“, vadinamo dar „kupčium“, kaukė būna išskobta iš medžio, barzda ir ūsai – kailio arba lino, išryškinti dantys, lūpos ir skruostai padažyti raudonai, antakiai juodi arba geltoni, tos pačios spalvos plaukai, ūsai ir barzda. Jis vilki sudriskusius drabužius, išvirkščius kailinius, iš šiaudų ar skarmalų pasidaro kuprą, susijuosia virvėmis arba šiaudų ryšiais, susegtais metriniais pagaliais. Rankoje „žydas“ laiko iš šiaudų nupintą bizūną arba botagą – grėbliakotį su pririštu virvagaliu. Kiti prie diržo dar ir prekes susikabinę: žvėrių kailių, negyvų paukščių, dėžučių. Greta ir piniginė kadaruoja – kojinė su puodų šukėmis, dažnai dar pelenais apibertomis. „Čigonai“ vilki spalvotais suplyšusiais drabužiais, vyrai – su bizūnais, moterys – su vaiku (lėle) ant rankų. Jie dažniausiai būna be kaukių, tik veidus išsiteplioja suodžiais. „Arklys“ buvo daromas maždaug taip: du nugaromis sustoję vyrai surišami, tarp jų pridedama pagalvių. Vienas vyras rankose laiko padarytą arklio galvą, antras – šluotą, tai yra arklio uodegą. Kitur arklio galvą išpjaudavo iš lentos, prie sprando pritaisydavo lininius karčius, prie kito lentos galo – linų uodegą. Vienas vyras apsižergia šią lentą, apsidengia iki žemės gūnia taip, kad būtų nematyti „arklio" kojų „Giltinė" aukšta, ant drabužių užsiskleidusi didelę baltą drobulę. Akys apvedžiotos anglimi. Giltinėms prie ausų būdavo prikabinti žvanguliai, jos nešėsi per petį persimetusios medinį dalgį, rankoje turėjo medžio pagalį – pustą.

Užgavėnių popietę patys judriausi kaimo vyrai ir viena kita moteris susirinkdavo į sutartas vietas. Šiandien jie slapčiomis apsitaiso „žydais“, „čigonais“, „arkliais“, „ožiais“, „gervėmis“ bei kitaip ir traukia per kaimą.

Šventės persirengėliams einant per kaimą, dėmesio centre – Morė. Be Morės (Klaipėdos, Kretingos, Plungės raj.), žinomi dar ir kiti jos vardai: Kotrė (Užventis, Kelmės raj.; Šilalės raj.), Raseinių Magdė, Raseinių Kotrė (Raseinių raj.), Balsių Kotrė (Šilalės apyl. bažnytkaimio pavadinimas). Vadinta ji dar pasileidėlė Kotrė, Globėja, Motinėle, Visų žydų motina. Aukštaitijoje ji nežinoma – aukštaičiai vežiojasi vyrišką Morės pakaitalą. Morė – tai vaisingumo dievybė, kuri sudeginama lauže tam, kad vėliau atgimtų. Su ja „išvaromas“ susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema. Dažniausiai sudegusios iškamšos pelenai būdavo išbarstomi po laukus, buvo tikima, kad tuomet bus derlingesnė žemė.

Lašininis vaizduoja sotumą, persivalgymą. Jis – storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, nuspurusiais ūsais, o rankose – ilga lazda Lašininiui išvyti. Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grumiasi, kol galiausiai Kanapinis nugali. Visa tai simbolizuoja nenorinčios pasitraukti žiemos kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu.

Užgavėnės Žemaitijoje

Šaltiniai

1. Užgavėnės. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-04-18.
2. http://www.gidas.mb.vu.lt/2009/02/24/uzgavenes-lietuvoje/ 2018-02-12 iš Wayback Machine projekto.
3. Irena Čepienė. Lietuvių etninės kultūros istorija. – Kaunas, 1992.
4. Junona Almonaitienė. Švenčių ratas. – Vilnius, 1999.
5. Pranė Dundulienė. Lietuvių šventės, tradicijos, apeigos

Literatūra

• Užgavėnių kaukės: dramos / Kostas Ostrauskas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. –
• Užgavėnės: kaukės ir tradicijos Lietuvoje ir Prancūzijoje (sud. Aida Kiškytė-Degeix). – Klaipėda: Druka, 2008. – 48 p.: iliustr. –
• Užgavėnės Kurtuvėnuose: fotoalbumas (sud. Vidmantas Lopeta, Salvijus Kulevičius, Rytis Budrys; fot. Balys Buračas, Alfonsas Būtautas, Jonas Raškevičius ir kt.). – Kurtuvėnai: Kurtuvėnų regioninio parko direkcija, 2008. – 213 p.: iliustr. –
• Užgavėnių kaukės (sud. Arūnas Vaicekauskas; teksto autoriai Stasys Skrodenis, Libertas Klimka, Arūnas Vaicekauskas, Jonas Kriščiūnas). – Vilnius: Petro ofsetas, 2009. – 500 p.: iliustr. –

Vikiteka: Užgavėnės – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Tradicinės Lietuvos krikščionių kalendorinės šventės
Adventas · Kūčios · Kalėdos · Trys karaliai · Mėsiedas · Grabnyčios · Užgavėnės · Pelenų diena · Gavėnia · Verbų sekmadienis · Didžioji savaitė · Velykos · Atvelykis · Šeštinės · Sekminės · Devintinės · Žolinė · Vėlinės Svarbesnės šventųjų dienos: Kazimierinės (03.04) · Juozapinės (03.19) · Šv. Stanislovas (04.11) · Jurginės (04.23) · Joninės (06.24) · Petrinės ir Povilinės (06.29) · Šv. Rokas (08.16) · Šv. Baltramiejus (08.24) · Mykolinės (09.29) · Visi šventieji (11.01) · Šv. Martynas (11.11)
Tradicinės lietuvių šventės
Žiemos saulėgrįža · Kūčios · Pusiaužiemis · Užgavėnės · Rasos · Žolinė · Ilgės