Vėlinės Vė linės arba Ilgės katalikiškoje liturgijoje Visų mirusiųjų paminėjimas lot Commemoratio Omnium Fidelium Defunc

Vėlinės (Vė̃linės) arba Ilgės, katalikiškoje liturgijoje – Visų mirusiųjų paminėjimas (lot. Commemoratio Omnium Fidelium Defunctorum) – mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena minima lapkričio 2 d. Tradiciškai lankomi mirusiųjų kapai, uždegama žvakių.

Neretai ši diena natūraliai susilieja su lapkričio 1 d. minima Visų šventųjų diena. Paprastai tarp šių švenčių nėra aiškios ribos, kapai dažniau lankomi lapkričio 1 d., kuri Lietuvoje yra šventinė diena.

Bažnytinė tradicija

Vėlinių dieną (lapkričio 2) bažnyčioje giedamos gedulinės liturginės valandos; iki vidurdienio giedama Rytmetinė, po vidurdienio – Vakarinė. Pagrindinės šv. Mišios baigiamos procesija į kapines, šventoriuje, arba bažnyčioje. Pelnomi visuotiniai atlaidai, jei per Vėlines bažnyčioje ar koplyčioje sukalbama Tėve mūsų ir tikėjimo išpažinimą arba per Vėlinių aštuondienį (lapkričio 1–8) aplankomos kapinės ir meldžiamasi už mirusiuosius, arba pirmąjį mėnesio penktadienį bažnyčioje prie išstatyto Švč. Sakramento sukalbama Švenčiausiosios Jėzaus Širdies litanija ir atsiteisimo malda Kyrie eleison.

Pirmą kartą bendruomeninė malda už mirusiuosius paminėta IV a., o po Pietų ir Vakarų Europą ėmė plisti IX a.

Šventės diena pradžioje nebuvo pastovi – lapkričio 17, sausio 1, ar sausio 14. Kliuni benediktinų vienuolyno abatas Odilonas 998 m. įvedė tradiciją iškart po Visų Šventųjų melstis už mirusius vienuolijos narius. XIII a. ji išplito visoje Katalikų Bažnyčioje.

Papročiai

Lietuvių Vėlinės susiklostė krikščioniškam papročiui persipynus su senąją lietuvių švente Ilgėmis.

Būta papročio Vėlinių dieną rinktis sodžiaus kapinaitėse, pasimeldus susėsti prie šeimos kapo ir valgyti pasikvietus neturtinguosius. Kai kur Rytų Lietuvoje maistą ant kapo sudėdavo Visų Šventųjų dienos vakarą ir palikdavo per naktį, valgydavo ir dalindavo vargstantiems tik per Vėlines. Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje dėti maistą ant kapų vietomis išliko iki XX a. pr. Nuo XIX a. vid. šventė pritraukta prie bažnytinės liturgijos – kunigai ragindavo tą dieną dalyvauti pamaldose, rinktis tik savo parapijos kapinėse, nenešti maisto į kapus. Nuo XX a. pr. įsigalėjo paprotys kapuose deginti žvakes.

Anksčiau vėlinių naktį užklydęs į namus nepažįstamas keleivis būdavo gražiai sutinkamas, tikėta, kad tai vėlių pasiuntinys.

Per Vėlines būdavo pagerbiamos ir „klajojančios vėlės“, tai yra mirusieji ne sava mirtimi. Buvo tikima, kad tokios vėlės, pavyzdžiui, mirusių nekrikštytų kūdikių, per Vėlines klaidžiojančios po langais, prašydamos maldų.

Taip pat žiūrėti

Šaltiniai

Aleksandras Žarskus. „Rudens virsmo šventės. Ilgės. Vėlinės 2007-12-18 iš Wayback Machine projekto.“. Sutrumpinta iš Kauno tautinės kultūros centro leidinio „Baltų pasaulėjauta ir lietuviška savimonė“, III dalies (2000 m.). Nuoroda tikrinta 2007-11-02.
Vėlinės. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-04-18.

Tradicinės Lietuvos krikščionių kalendorinės šventės
Adventas · Kūčios · Kalėdos · Trys karaliai · Mėsiedas · Grabnyčios · Užgavėnės · Pelenų diena · Gavėnia · Verbų sekmadienis · Didžioji savaitė · Velykos · Atvelykis · Šeštinės · Sekminės · Devintinės · Žolinė · Vėlinės Svarbesnės šventųjų dienos: Kazimierinės (03.04) · Juozapinės (03.19) · Šv. Stanislovas (04.11) · Jurginės (04.23) · Joninės (06.24) · Petrinės ir Povilinės (06.29) · Šv. Rokas (08.16) · Šv. Baltramiejus (08.24) · Mykolinės (09.29) · Visi šventieji (11.01) · Šv. Martynas (11.11)
Tradicinės lietuvių šventės
Žiemos saulėgrįža · Kūčios · Pusiaužiemis · Užgavėnės · Rasos · Žolinė · Ilgės

[1] Aleksandras Žarskus. „Rudens virsmo šventės. Ilgės. Vėlinės 2007-12-18 iš Wayback Machine projekto.“. Sutrumpinta iš Kauno tautinės kultūros centro leidinio „Baltų pasaulėjauta ir lietuviška savimonė“, III dalies (2000 m.). Nuoroda tikrinta 2007-11-02.

[VLE-2] Vėlinės. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-04-18.