Kalendorius

Kalendorius (lot. calendarium 'skolų knygelė') – laiko skaičiavimo sistema, priskirianti dienoms kalendorines datas. Senovės romėnai mėnesio dienomis, kurios buvo vadinamos kalendomis, privalėdavo mokėti skolas.

Sieninis kalendorius

Pirmasis lietuviškas kalendorius išleistas L. Ivinskio (pradėtas 1845 m.).

Kalendorių tipai

Saulės kalendorius – plačiausiai naudojamas (Europa, Amerikos žemynas) kalendorius. Jo pagrindą sudaro atogrąžiniai metai.

Saulės kalendoriaus pradininkais laikomi senovės romėnai, nors pirmieji jį ėmė taikyti senovės egiptiečiai. Jų kalendoriniai metai buvo suskirstyti į 12 mėnesių po 30 parų, metų pabaigoje pridedant 5 paras. Metų pradžia – vasaros saulėgrįža, kai patvinsta Nilas. Vėliau šį kalendorių perėmė ir patobulino minėtieji senovės romėnai. Jų kalendorius pavadintas Julijaus kalendoriumi.

 – naudojamas musulmonų kraštuose. Šiame kalendoriuje 12 mėnesių pakaitomis po 30 ir 29 paras sudaro 354 parų trukmės mėnulinius metus. Tikrieji mėnuliniai metai (12 sinodinių mėnesių) turi 354, 3672 paros, todėl kai kurie kalendoriniai mėnuliniai metai yra pailginami viena para, kitaip kalendorius pradės neatitikti Mėnulio fazių. Mėnuliniai metai maždaug 11 parų trumpesni už atogrąžinius (saulinius) metus, todėl mėnulinių metų pradžia gali būti tiek žiemą, tiek rudenį, vasarą bei pavasarį.

Mėnulio-Saulės kalendorius – naudojamas Izraelyje ir kai kuriose Tolimųjų Rytų šalyse. Tai sudėtingas kalendorius, kuriame bandoma suderinti sinodinį mėnesį ir atogrąžinius metus. Metai prasideda per pavasario lygiadienį.

Įvairūs kalendoriai

Kalendorius	Naujieji metai
egiptiečių – senovės graikų – Babilono
majų kalendorius
actekų kalendorius
romėnų kalendorius
Julijaus kalendorius
Grigaliaus kalendorius	sausio 1
koptų kalendorius	rugpjūčio 29
musulmonų kalendorius
prancūzų revoliucinis kalendorius	rugsėjo 22
bahajų kalendorius	kovo 21
berberų kalendorius	sausio 14

Kalendorius Senovės Lietuvoje

Senovės Lietuvoje naudotasi Mėnulio kalendoriumi, kurio metai turėjo 12 mėn. Plintant žemdirbystei, atsirado Saulės kalendorius. Mėnulio kalendorius su Saulės buvo derinamas, kaip manoma, pagal Mėnulio jaunaties ar pilanties pasikartojimą Sietyno žvaigždžių spiečiuje (jo pavadinimas siejasi su žemdirbyste) tam tikromis pavasario ar rudens datomis. Nuo XIII a. vid. LDK jau oficialiai naudojamasi Julijaus (saulės) kalendoriumi (jis įvestas 45 pr. m. e. Romoje) Šio kalendoriaus metus imta skaičiuoti nuo Kristaus gimimo; naujieji metai pasidėdavo 1.1 (sausio stiliaus), 3.25 (kalėdų stiliaus). Kartais metai buvo skaičiuojami nuo „pasaulio sukūrimo“ (5508 pr. m. e; metų pradžia buvo kovo 1 d.)

Po Lietuvos (Aukštaitijos) krikšto (1387 m.) LDK dokumentuose metai buvo skaičiuojami nuo Kristaus gimimo, vartojant tik sausio stilių. Grigaliaus kalendorius LDK (kaip ir Lenkijoje) oficialiai įvestas 1582 m. gegužės 15 d.

1800 m. sausio 1 d. vėl grįžta prie Julijaus kalendoriaus; Užnemunėje ir toliau vartotas Grigaliaus kalendorius.

1915 m. lapkričio 15 d. visoje Lietuvoje vėl įvestas Grigaliaus kalendorius.

LDK XII–XVI a. dokumentuose vartojami romėniški mėnesių vardai; VI a. pab. ir vėlesniuose dokumentuose vis dažniau vartojami lietuviški mėnesių vardai. Jie susiję su gamtos reiškiniais, darbais, šventėmis. Gretimi mėnesiai dažnai vadinti tais pačiais vardais (pvz., sausis dar vadintas vasariu arba gruodžiu); tai susiję su tuo, kad, skaičiuojant laiką pagal Mėnulio ir Saulės kalendorių, per 3 metus susidaro >30 dienų (beveik mėnesio) skirtumas. XIX a. Saulės kalendoriaus mėnesiai įgijo dabartinius vardus; su gamtos reiškiniais siejasi sausis, vasaris, kovas, balandis, gegužė, liepa, lapkritis, gruodis, su žemdirbyste – birželis, rugpjūtis, rugsėjis, spalis. Senovinė lietuvių savaitė, kaip rodo kalendorinės dienos, turėjo 9 dienas. 7 dienų savaitė atsirado vėliau, suskirsčius Mėnulio (sinodinį) mėnesį į ketvirčius (pagal Mėnulio svarb. fazių – jaunaties, priešpilnio, pilnaties ir delčios trukmę).

Kad Lietuvoje naudotasi Mėnulio kalendoriumi, rodo Mėnulio fazių kaitos ženklai ant paleolito ir neolito dirbinių (įrankių, indų). Liaudiškas XIII–XIV amžiaus kalendorius yra metalinė lazda, rasta XVII a. pab. prie Strėvos upės (šią lazdą 1864 aprašė Matvejus Gusevas). Dvylikos mėnesių ir Mėnulio fazėmis sužymėtų savaičių ženklai lazdoje rodo, kad ji naudota kaip Mėnulio kalendorius. Manoma, kad XVI–XVII a. buvo naudojamasi ir runų kalendoriumi, sudarytų pagal Skandinavijos kalendorių prototipus. Galimas daiktas, kad Palangos alko (Birutės) kalne atkasta medinių stulpų sistema, žyminti Mėnulio ir Saulės patekėjimo bei nusileidimo vietą horizonto atžvilgiu saulėgrįžų metu, buvo XIV–XV a. naudotas kalendorius.

Nuorodos

Vikiteka: Kalendorius – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Mėnulio kalendorius
• Virtualus mėnulio kalendorius internete
• Apie kalendorius mokslasplius.lt svetainėje 2008-01-04 iš Wayback Machine projekto.

Tarybu Lietuvos Enciklopedija 1995 m. A. Grudas.