Karelijos istorija Karelijos istorinio Europos regiono šiuo metu padalinto tarp Suomijos ir Rusijos gyvenamo karelų taut

Karelijos istorija - Karelijos, istorinio Europos regiono, šiuo metu padalinto tarp Suomijos ir Rusijos, gyvenamo karelų tautos, istorija nuo seniausių laikų iki dabarties.


Rusijos istorija
:
Naugardo Rusia, Rusios kaganatas
Kijevo Rusia (Riurikaičiai)
Rusios kunigaikštystės:
Naugardas, Pskovas, Vladimiras-Suzdalė
Mongolų imperija ()
Maskvos Didžioji Kunigaikštystė
Romanovų dinastija
Rusijos imperija
Rusijos revoliucijos:
1905–1907 m., Vasario, Spalio
Rusijos pilietinis karas
(Rusijos TFSR)
Rusija
Rusijos istoriniai regionai:
Rusia, Karelija, Ingrija, Zavoločjė, Permė, , Jugra, Pavolgys, Ponto stepė,

Karelijos istoriniai subregionai

Tradicinės Karelijos teritorijos (nuo XIV a.)

Karelija pati yra dalinama į kultūrinius-istorinius subregionus, dėl kurių nėra vieningai sutariama. Dauguma jų formavosi nuo XIV a.

Vakarų Karelija buvo atskirta nuo Rytinės XVIII a., ją atskyrus nuo Rusijos. Ji skirstoma taip:
- Pietinė Karelija - istoriškai labiausiai atskirta Karelijos dalis, kuri nuo XIII a. vystėsi atskirai. Šiuo metu ji padalinta tarp Suomijos ir Rusijos. Ją sudaro Karelijos sąsmauka (Leningrado srities Vyborgo rajonas) ir dalis Suomijos Pietų Karelija). Didžiausi miestai - Vyborgas, Lapenranta. Čia paplitęs protestantizmas. Regione gyvenantys karelai kalba dialektu, kuris priskiriamas suomių kalbai.
- Tikroji Karelija (dar vadinama Ladogos Karelija) - senųjų korelų genčių žemė, prisiglaudusi prie Ladogos ežero vakarinio kranto. Čia klestėjo senieji miestai, tokie, kaip Korelas, randamos seniausios archeologinės gyvenvietės. Šiuo metu ji užima 2 rajonus Karelijos respublikoje ir Priozersko rajoną Leningrado srityje.
- - senovėje buvo didžiausias Karelijos regionas, apėmęs ne tik dabartinę Šiaurės Kareliją (Suomijoje), bet ir istorinį Suomijos-Švedijos regioną Ostrobotniją. Ji 1595 m. atiteko Švedijai ir apgyvendinta suomių bei kolonistų, kurie visiškai išstūmė karelų kalbą.
Rytų Karelija:
- (Viena) - susiformavo bene vėliausiai, išeiviems iš Tikrosios Karelijos ir Šiaurinės Karelijos maišantis su seniau čia gyvenusiais lapiais. Čia paplito tikroji karelų kalba. Ji apima šiauriausias Karelijos Respublikos teritorijas.
- Oloneco Karelija (Anus) - susiformavo korelams maišantis su vietiniais gyventojais - vesiams artimais livikais. Ji apima pietines Karelijos Respublikos teritorijas. Livikai sudaro pusę visų rytinių karelų.
- Onegos Karelija - apima Kondopogo ir dalį Priažino rajono. Susiformavo korelams maišantis su vietiniais gyventojais - vesiams artimais liudikais. Liudikai sudaro apie dešimtadalį visų rytinių karelų.

Priešistorė

Nuo seniausių laikų istorinės Karelijos teritorija buvo apgyvendinta finougrų genčių, tarp kurių pereinamuoju į feodalizmą laikotarpiu kristalizavosi korelai, lapiai, vepsai (livikai, liudikai) ir kt.

VI a. pirmą kartą paminima Karelijos teritorijos gentis livikai (istorikas Jordanas), o korelai pirmą kartą paminėti VII a. (Saksas Gramatikas). Liudikai vokiečių metraščiuose minimi IX a., o 921 m. juos (kaip luud-aana) mini arabų keliautojas Achmedas ibn Fadlanas.

Korelų gentys

Pabaltijo finų gentys. Karelijos gentys buvo korelai, livikai, liudikai, vesiai

Pagrindinis straipsnis – Korelai.

Karelijos istorija prasidėjo vienoje iš kelių dabartinės istorinės Karelijos žemių, taip vadinamoje Tikrojoje Karelijoje (Varšinaiš Karjala, dabartinė Suomijos Pietų Karelija ir Rusijos Karelijos sąsmauka bei Ladogos vakarinės ir šiaurinės pakrantės), kuri pietuose ribojosi su Ingrija, vakaruose - su , o šiaurėje - su lapių gentimis. Ji buvo apgyvendinta korelų genties, kuri tikriausiai formavosi IX a. iš pietų keliantis pabaltijo finams (spėjama, kad jie tapo ir vesių, ižorų protėviais), kurie maišėsi su vietiniais samiais.

Jau VII a. minima, kad korelai turėjo daug žemių, kurios rinkdavo kunigaikščius (tituluojamus valitais). Jau tada į šias teritorijas karo žygius rengė Danijos vikingai, kas paspartino genčių ir žemių jungimosi procesus. Vikingai gana neretai mini korelus (juos vadina kirjala). Iki IX a. Tikrojoje Karelijoje susiformavo stambios vietinės žemės (kunigaikštystės) aplink didžiausias gyvenvietes: Korelą, , , ir Vipuri.

Nėra aišku, ar iki X a. jos buvo sujungtos į centralizuotą korelų valstybę - Karelijos kunigaikštystę, bet neabejotinai didžiausia ir svarbiausia jų gyvenvietė buvo Korelas. Norvegų kūrinyje minima 1015 m. Norvegijos karaliaus viešnagė Karelijoje. 1066 m. Novgorodo beržo tošies įrašuose minimi lietuvių karo žygiai į Kareliją. Kitos vikingų sagos mini karelų kunigaikštį Grimą, kuris gyveno rūmuose ir valdė visą kraštą.

Dėl nuolatinių vikingų antpuolių Karelijos kunigaikštystė XI-XIII a. neretai rėmėsi kaimynine Novgorodo respublika, su kuria kartu korelai rengdavo karo žygius į gretimas sritis: ir (Нämе) genčių žemes vakaruose (dab. Suomija), vesių (livikų bei liudikų) žemes rytuose. Egzistavo draugiški prekybiniai santykiai žvėrių kailiais su samiais šiaurėje. Korelai jau XI-XII a. išvystė prekybinį tinklą, kuriuo nuo šiauriausių Ladogos gyvenviečių upėmis keliaudavo į tolimąją šiaurę ir pasiekdavo Botnijos įlanką ir Baltąją jūrą. Taip buvo asimiliuojami vietiniai lapiai, plito karelų kalba, formavosi šiauriniai Karelijos subregionai (Suomijos istorinė Ostrobotnija ir Šiaurės Karelija) bei (Viena).

Prie Ladogos ežero pristatytais žvėrių kailiais būdavo prekiaujama su Naugardu, Švedija, Danija. Šie žygiai plėtė Karelijos kunigaikštystės įtaką, tokiu būdu korelų įtaka siekė Baltąją jūrą. Korelai taip pat puldinėjo estus Baltijos jūroje ir Švediją: 1187 m. puolė jos sostinę, o 1198 m. - jos miestą dabartinėje Suomijoje - Abo.

Novgorodo žemėje

Orechovo sutarties sienos tarp Novgorodo ir Švedijos

Pagrindinis straipsnis – Karelijos žemė.

Novgorodo respublika ir Švedijos karalystė buvo dvi valstybės, kurios nuo X a. reiškė interesus į baltijos finų gyvenamus regionus. 1042 m. šios dvi valstybės pirmą kartą pasidalijo įtakos sferomis teritorijose, kurios apėmė sumių, hemių, savo, korelų, vesių, ingrų, lapių žemes. Po šio pasidalinimo korelų teritorijos atiteko į Novgorodo įtakos sferą ir 1227 m. korelai buvo apkrikštyti - tapo provoslavais. 1293 m. Švedų trečiojo kryžiaus žygio metu Švedija užgrobė Vyborgą ir pastatė ten savo tvirtovę, tokiu būdu strategiškai įsitvirtindami Karelijoje. Tai davė pretekstą Naugardui Korele laikyti savo kariuomenę, kuri turėjo ginti nuo švedų.

1323 m., po 30 metų trukusių karų, Tikrojoje Karelijoje, tarp Novgorodo ir Švedijos buvo sudaryta "amžinoji" Orechovo taika, kuria sumių, hemių ir savo žemės atiteko Švedijai (dabar sudaro pietinę Suomiją), o kitos žemės - Novgorodui. Tikroji Karelija irgi buvo padalinta tarp Novgorodo ir Švedijos, pastarajai atiduodant Vipuri (taip suformuota katalikiška Pietinė Karelija).

Po šios taikos prie Karelijos kunigaikštystės prijungtos milžiniškos teritorijos ir vietos genčių pagrindu ėmė formuotis karelų tautybė bei kalba, taip pat nauji Karelijos subregionai: Korelams kolonizuojant už Ladogos ežero buvusias vesių teritorijas, čia susiformavo livikų gyvenama Oloneco Karelija (Anus) ir liudikų gyvenama Paonegės Karelija (į vakarus nuo Onegos ežero). Taigi, tuometinei Karelijos žemei priklausė milžiniška teritorija nuo Botnijos įlankos vakaruose iki Baltosios jūros rytuose, nuo Laplandijos šiaurėje iki Svirės upės pietuose. Iš tikro karelai kontroliavo ir Laplandiją iki Arkties vandenyno. Dėl pastarosios sienų 1326 m. sudaryta sutartis tarp Norvegijos ir Novgorodo.

Tačiau tuo pačiu šia sutartimi kunigaikštystė buvo prijungta prie Novgorodo respublikos kaip jos vasalė, ir čia buvo skiriami vietininkai, turėję pakeisti vietos kunigaikštį (valitą).

Paskutinį kartą korelai bandė atkurti savo valstybingumą per 1337-1338 m. sukilimą, kuomet, pasitelkę Švedijos pagalbą, sumušė Novgorodo vietininkus (tuo metu jais buvo skiriami gediminaičiai: valdė lietuvių kilmės Narimantas), o vėliau patys užpuolė švedus ir bandė paimti Vipuri. Tačiau sostinėje Korele kilęs sukilimas šiuos bandymus sužlugdė, ir Karelijos kunigaikštystė liko Novgorodo valdžioje. Be to, buvo panaikintas jos teritorinis vientisumas: Karelija padalinta tarp ir piatinų.

Nepaisant to, Karelijos kunigaikštystė neformaliai išliko dar 200 metų, jos gyventojai pripažino dinastinių valitų (priklausiusių Gediminaičiams) valdžią.

1478 m. Novgorodo žemė kartu su Karelijos kunigaikštyste atiteko Maskvai. Po to kunigaikštystės reikšmė sumenko, išnyko kunigaikščių dinastija, iš kurios susiformavo vietinė bajorija. Administraciškai kunigaikštystė priklausė Novgorodo žemei, nors kartais būdavo neoficialiai minima kaip Karelijos žemė.

Karelijos padalinimas ir Švedijos valdymas

Švedija reiškė savo ambicijas Karelijos atžvilgiu nuo pat jos padalinimo su Novgorodu XIV a. Pvz., 1411 m. švedai sugriovė vieną svarbiausių Tikrosios Karelijos miestų - .

Nuo XIV a. Švedijai buvo labai svarbios Šiaurinės Karelijos teritorijos, kurios siekė Botnijos įlanką. Dėl to jau 1365 m. Švedijos karalius išleido įsakymą, draudžiantį karelams plaukioti šioje įlankoje. 1377 m. buvo įkurta tvirtovė, apribojusi karelų judėjimą ir sumažinusi prekybą. Galutinai Šiaurinė Karelija Švedijai atiteko per Livonijos karą, ir joje įkurtos Ostrobotnijos ir Karelijos provincijos.

XVI a. pabaigoje Švedija didino savo ekspansiją Karelijoje, ypač Tikrojoje Karelijoje. Livonijos karo metu 1580 Švedija užėmė Korelą (pervardino jį Kexholm), bet 1595 m. grąžino Rusijai.

Rusijai nusilpus, 1613 m. Švedija pradėjo karą su Rusija, kurio metu atėmė iš jos milžiniškas šiaurės vakarų teritorijas, įskaitant ir dalį Karelijos kunigaikštystės (tiksliau - Ladogos Kareliją ir Šiaurės Kareliją). 1617 m. ši tapo sudėtine Švedijos dalimi, o Švedijos karalius buvo kartu tituluojamas ir Karelijos kunigaikščiu.

Tokiu būdu istorinė Karelija buvo padalinta į dvi dalis:

Švediškąją Kareliją (Vakarų Karelija). Jai priklauso istorinės dalys Tikroji Karelija, Ladogos Karelija ir Šiaurės Karelija.
Rusiškąją Kareliją (Rytų Karelija). Jai priklauso istorinės dalys: Baltoji Karelija, Paonegės Karelija, Oloneco Karelija).

Švedijos Karelija buvo administruojama kaip , bet ji buvo dalina į daugybė smulkių feodalinių valdų, tokių kaip , Keksholmo grafystė ir t. t. Šiuo laikotarpiu į Švedijos Kareliją kėlėsi švedų ir suomių kolonistai, o vietiniai karelai patyrė didelę religinę ir tautinę diskriminaciją. Tai skatino juos keltis iš švedų valdomos Karelijos į rytus ir pietus. Tuo metu persikėlusieji į pietus karelai įsikūrė rusų gyvenamose teritorijose ir yra vadinami .

Rusijos imperijos sudėtyje

Pagrindiniai straipsniai – ir .

1700–1721 m. įvykus Šiaurės karui, o vėliau 1743 m. Abo sutartimi, Rusijos imperija susigrąžino dalį Švedų Karelijos: visą Tikrąją Kareliją (įskaitant Vyborgą) ir Ladogos Kareliją. Abi šios prisijungtos teritorijos buvo administruojamos kaip , bet vadinamos Senąja Suomija. Jose buvo garantuojama religinė laisvė ir laikomasi švediškų įstatymų.

1809 m. Prie Rusijos buvo prijungta Suomija, ir suformavus Suomijos Didžiąją Kunigaikštystę, Vyborgo gubernija 1812 m. prijungta prie jos.

XIX a. formuojantis suomių nacionaliniam judėjimui, mažai civilizacijos paliesta Rytų Karelija tapo suomių etnografų susidomėjimo šaltiniu, nes jų išlikusi mitologija buvo laikoma ir suomių mitologijos dalimi. Taip buvo surinktas epas Kalevala.

XX a. istorija

Suomijos didžiausia ekspansija Heimosodat laikotarpiu

Ginčytinos Petsamo, Repola ir Porajervi teritorijos

Pagrindiniai straipsniai – ir Karelijos-Suomijos TSR.

1917 m. Suomijai paskelbus nepriklausomybę nuo Rusijos, iš karto iškilo Karelijos klausimas. Suomių nacionalistai iškėlė (Suur-Suomi) idėją, pagal kurią visos artimos tautos (istorinė Suomija, Karelija, Ingrija ir Estija) turėjo būti apjungtos į vieną valstybę. Todėl suomiai siekė ne tik Suomijos kunigaikštystės sričių pripažinimo, bet ir Rytų Karelijos prijungimo.

Tai sukėlė 1917-20 m. Suomijos-Rusijos karus, vadinamus Heimosodat. Jų metu Suomijai pavyko okupuoti didelę dalį Rytų Karelijos, ir sukurti nepripažintą , tačiau 1920 m. Tartu sutartimi suomiai buvo priversti atsisakyti savo ambicijų, pasilikdami tik nedidelę Rytų Karelijos teritoriją .

TSRS likusioje Rytų Karelijoje suformuota , kaip RTFSR dalis.

1939-45 m. vyko Žiemos karas ir , kurio metu vėl iškilo Karelijos klausimas. Nors Suomija apgynė nepriklausomybę, jai priklausiusios Karelijos sritys buvo prijungtos prie TSRS, iš jų ir Karelijos ATSR suformuojant Karelijos-Suomijos TSR. Iš iš Suomijos atimtos Karelijos sričių dauguma gyventojų buvo evakuoti į Suomiją, o atkelti gyventojai iš Rusijos.

1956 m. Karelijos-Suomijos TSR buvo panaikinta, atkuriant Karelijos ATSR, o iš Suomijos prijungtas (jau nebekareliškas) sritis integruojant į Leningrado sritį. Taip galutinai suformuotos Suomijos-TSRS (vėliau Rusijos) sienos ir administracinis dalinimas Karelijos regione.

1991 m. Karelijos ATSR pervardinta Karelijos Respublika.

Nuorodos

«После столетий рассеяния карелы переживают период культурного подъема» 2015-05-13 iš Wayback Machine projekto. Эксперт, Северо-Запад #4 (33), 5 марта 2001
[1]
[2]
[3]
[4]

[1] «После столетий рассеяния карелы переживают период культурного подъема» 2015-05-13 iš Wayback Machine projekto. Эксперт, Северо-Запад #4 (33), 5 марта 2001

[2] [1]

[3] [2]

[4] [3]

[5] [4]