Kitos reikšmės Karelija reikšmės Karelija karel suom Karjala rus Карелия šved Karelen istorinis regionas Šiaurės Europoj

Kitos reikšmės – Karelija (reikšmės).

Karelija (karel., suom.: Karjala, rus.: Карелия, šved.: Karelen) – istorinis regionas Šiaurės Europoje. Šiais laikais regionas padalintas tarp Rusijos ir Suomijos. Rytinė Karelija priklauso Rusijai (Karelijos Respublika ir dalis Leningrado srities), o Suomijai priklausanti Karelija dalinama į Šiaurės ir Pietų Kareliją.

Finougrų istorinis regionas Karelija (Karjala)

Vėliava
Šalis	Rusija (Karelija, Leningradas), Suomija (Šiaurės, Pietų)
Tautos	karelai
Valstybės	(X-XV a.)
Laikotarpis	Korelai iki XI a. Naugardo duoklininkė XI-XV a. Rusijos dalis nuo 1478 m.
Miestai	Priozerskas, Vyborgas

Rusijos istoriniai regionai: Karelija, Ingrija, Dvina, Permė, , Jugra, Pavolgys, Ponto stepė,

Priklausomai nuo regiono Karelijos gyventojai yra daugiausia karelai, suomiai ir rusai. Karelai ir dalyje Karelijos gyvenantys vepsai, kaip ir samiai, yra seniausi Šiaurės Europos gyventojai.

Padėtis

Karelija yra Šiaurės Europoje tarp Baltijos ir Baltosios jūrų. Šiaurės pietų kryptimi Karelija yra tarp 60 laipsnių platumos ir poliarinio rato. Šiaurėje ribojasi su Laplandija (ribos tarp šių kraštų neaiškios ir nuolat kito). Rytuose Karelija ribojasi su Baltąja jūra ir Onegos ežeru (ir už Onegos ežero esančia Vepsija, Kijevo Rusijoje žinoma kaip Zavoločjė), pietuose su Suomijos įlanka ir Ladogos ežeru, kur Karelijos sąsmauka susisiekia su pelkingomis žemumomis – Ingrija. Vakaruose Karelija pereina į Suomijos Savonijos ir Kainū regionus. Bendras Karelijos plotas yra apie 200 000 kv.km.

Suskirstymas

Kareliją sudaro du dabartiniai Suomijos subregionai (Šiaurės Karelija ir Pietų Karelija), Karelijos respublika ir Karelijos sąsmauka, priklausanti dabartinei Rusijos Leningrado sričiai

Regionas kultūriškai nėra vieningas. Tradiciškai rusiškoji Karelijos dalis skirstoma į keturis subregionus, kur gyvena atskiros etninės subgrupės, paplitę skirtingi dialektai:

Šiaurinėje dalyje tarp Baltosios jūros ir Suomijos sienos yra vadinamoji (Viena), kuri susiformavo karelams kolonizuojant lapių gyvenamas teritorijas;
piečiau tarp Onegos ir Ladogos ežerų yra livikų gyvenama Oloneco Karelija (Anus);
Tikroji Karelija – piečiausia regiono dalis, prie Ladogos ežero ir Suomijos įlankos, kurioje gyveno etninė grupė, davusi vardą visam kraštui – korelai. Vėliau ji buvo padalinta į dvi dalis – Švedijos valdomą Pietinę Kareliją ir Rusijos valdomą Ladogos Kareliją. Iki 1944 m. šiauriau Ladogos ežero esanti Ladogos Karelija ir Karelijos sąsmauka tarp Ladogos ežero ir Suomijos įlankos priklausė Suomijai. Šiuo metu didžiuma Tikrosios Karelijos priklauso Rusijai, o likusi dalis yra Suomijoje (Pietų Karelija);
Liudikų gyvenama Paonegės Karelija (į rytus nuo Onegos ežero).

Dabar Karelija padalinta į keturias dalis:

viena jos dalis yra dabartinė Karelijos respublika
antra dalis priklauso Rusijos Leningrado sričiai
trečia yra Suomijos subregionas (seutukunta) Šiaurės Karelija
ketvirta yra (seutukunta) Pietų Karelija

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Karelijos istorija.

Priešistorė

Nuo seniausių laikų istorinės Karelijos teritorija buvo apgyvendinta finougrų genčių, tarp kurių pereinamuoju į feodalizmą laikotarpiu kristalizavosi korelai, lapiai, vepsai (livikai, liudikai) ir kt.

VI a. pirmą kartą paminima Karelijos teritorijos gentis livikai (istorikas Jordanas), o korelai pirmą kartą paminėti VII a. (Saksas Gramatikas). Liudikai vokiečių metraščiuose minimi IX a., o 921 m. juos (kaip luud-aana) mini arabų keliautojas Achmedas ibn Fadlanas.

Karelijos kunigaikštystė

Pagrindiniai straipsniai – Korelai ir .

Karelijos istorija prasidėjo vienoje iš kelių dabartinės istorinės Karelijos žemių, taip vadinamoje „Tikrojoje Karelijoje“ (Varšinaiš Karjala, dabartinė Suomijos Pietinė Karelija ir Rusijos Karelijos sąsmauka), kuri pietuose ribojosi su Ingrija, vakaruose – su , o šiaurėje – su lapių gentimis. Ji buvo apgyvendinta korelų genties. Jau VII a. minima, kad korelai turėjo daug žemių, kurios rinkdavo kunigaikščius (tituluojamus valitais). Jau tada į šias teritorijas karo žygius rengė Danijos vikingai, kas paspartino genčių ir žemių jungimosi procesus.

Iki IX a. Tikrojoje Karelijoje susiformavo trys stambios vietinės žemės (kunigaikštystės) aplink gyvenvietes Korelą, ir Vipuri. Apie X a. jos buvo sujungtos į centralizuotą korelų valstybę – Karelijos kunigaikštystę su centru Korele. 1015 m. norvegų kūrinyje minima Norvegijos karaliaus viešnagė Karelijoje. 1066 m. Novgorodo beržo tošies įrašuose minimi lietuvių karo žygiai į Kareliją.

Dėl nuolatinių vikingų antpuolių Karelijos kunigaikštystė XI–XIII a. neretai rėmėsi kaimynine Novgorodo respublika, su kuria kartu korelai rengdavo karo žygius į gretimas sritis: savo ir heme (Нämе) genčių žemes vakaruose (dab. Suomija), vesių (livikų bei liudikų) žemes rytuose ir lapių žemes šiaurėje. Šie žygiai plėtė Karelijos kunigaikštystės įtaką, tokiu būdu korelų įtaka siekė Baltąją jūrą. Korelai taip pat puldinėjo estus Baltijos jūroje ir Švediją: 1187 m. puolė jos sostinę, o 1198 m. – jos miestą dabartinėje Suomijoje – Turku (Abo).

Novgorodo žemėje

Orechovo sutarties sienos tarp Novgorodo ir Švedijos

Kai kurios tradicinės Karelijos teritorijos (nuo XIV a.)

Novgorodo respublika ir Švedijos karalystė buvo dvi valstybės, kurios nuo X a. reiškė interesus į Baltijos finų gyvenamus regionus. 1042 m. šios dvi valstybės pirmą kartą pasidalijo įtakos sferomis teritorijose, kurios apėmė sumių, hemių, savo, korelų, vesių, ingrų, lapių žemes. Po šio pasidalinimo korelų teritorijos atiteko į Novgorodo įtakos sferą ir 1227 m. korelai buvo apkrikštyti – tapo provoslavais.

XIII a. pabaigoje konkurencija tarp Švedijos ir Naugardo dėl Karelijos vėl sustiprėjo. Trečiojo švedų kryžiaus žygio metu (1293-1295 m.) Torkelio Knutsono vadovaujami švedai užėmė vakarinę Karelijos dalį ir pastatė Vyborgo tvirtovę. 1323 m., po 30 metų trukusių karų, Tikrojoje Karelijoje, tarp Novgorodo ir Švedijos buvo sudaryta „amžinoji“ Orechovo taika, kuria sumių, hemių ir savo žemės atiteko Švedijai (dabar sudaro pietinę Suomiją), o kitos žemės – Novgorodui. Tikroji Karelija irgi buvo padalinta tarp Novgorodo ir Švedijos, pastarajai atiduodant Vipuri.

Po šios taikos prie Karelijos kunigaikštystės prijungtos milžiniškos teritorijos ir vietos genčių pagrindu ėmė formuotis karelų tautybė bei kalba, taip pat Karelijos subregionai. Tuometinė Karelija valdė ir dabartinę Suomijos vidurinę dalį (Ostrobotniją), taip pat lapių gyvenamą Laplandiją (dab. Murmansko sritis, šiaurinės Suomija, Švedija ir Norvegija). Dėl pastarosios sienų 1326 m. sudaryta sutartis tarp Norvegijos ir Novgorodo.

Tačiau tuo pačiu šia sutartimi kunigaikštystė buvo prijungta prie Novgorodo respublikos kaip jos vasalė, ir čia buvo skiriami vietininkai, turėję pakeisti vietos kunigaikštį (valitą).

Paskutinį kartą korelai bandė atkurti savo valstybingumą per 1337–1338 m. sukilimą, kuomet, pasitelkę Švedijos pagalbą, sumušė Novgorodo vietininkus (tuo metu jais buvo skiriami gediminaičiai: valdė lietuvių kilmės Narimantas), o vėliau patys užpuolė švedus ir bandė paimti Vipuri. Tačiau sostinėje Korele kilęs sukilimas šiuos bandymus sužlugdė, ir Karelijos kunigaikštystė liko Novgorodo valdžioje. Be to, buvo panaikintas jos teritorinis vientisumas: Karelija padalinta tarp ir piatinų.

Nepaisant to, Karelijos kunigaikštystė neformaliai išliko dar 200 metų, jos gyventojai pripažino dinastinių valitų (priklausiusių Gediminaičiams) valdžią.

Karelijos žemė

Nuo XIV a. vidurio Karelijos kunigaikštystė išgyveno ilgą nuosilpio laikotarpį. Pirmiausia jos vakarinėse teritorijose įsigalėjo Švedija: ji neteko dabartinės vidurio ir šiaurės Suomijos. 1411 m. švedai sugriovė vieną svarbiausių Tikrosios Karelijos miestų – .

1478 m. Novgorodo žemė kartu su Karelijos kunigaikštyste atiteko Maskvai. Po to kunigaikštystės reikšmė sumenko, išnyko kunigaikščių dinastija, iš kurios susiformavo vietinė bajorija. Administraciškai kunigaikštystė priklausė Novgorodo žemei, nors kartais būdavo neoficialiai minima kaip Karelijos žemė.

Švedijos valdymas

XVI a. pabaigoje Švedija didino savo ekspansiją Karelijoje, ypač Tikrojoje Karelijoje. Livonijos karo metu 1580 Švedija užėmė Korelą (pervardino jį Kexholm), bet 1595 m. grąžino Rusijai.

Rusijai nusilpus, 1613 m. Švedija pradėjo karą su Rusija, kurio metu atėmė iš jos milžiniškas šiaurės vakarų teritorijas, įskaitant ir Karelijos kunigaikštystę (tiksliau – Tikrąją Kareliją, Ladogos Kareliją ir Šiaurės Kareliją). 1617 m. ši tapo sudėtine Švedijos dalimi, o Švedijos karalius buvo kartu tituluojamas ir Karelijos kunigaikščiu.

Tokiu būdu istorinė Karelija buvo padalinta į dvi dalis:

Švediškąją Kareliją (Vakarų Karelija). Jai priklauso istorinės dalys Tikroji Karelija, Ladogos Karelija ir Šiaurės Karelija.
Rusiškąją Kareliją (Rytų Karelija). Jai priklauso istorinės dalys: Baltoji Karelija, Paonegės Karelija, Oloneco Karelija).

Švedijos Karelija buvo administruojama kaip , bet ji buvo dalina į daugybė smulkių feodalinių valdų, tokių kaip Kronborgo grafystė, Keksholmo grafystė ir t. t. Šiuo laikotarpiu į Švedijos Kareliją kėlėsi švedų ir suomių kolonistai, o vietiniai karelai patyrė didelę religinę ir tautinę diskriminaciją. Tai skatino juos keltis iš švedų valdomos Karelijos į rytus ir pietus. Tuo metu persikėlusieji į pietus karelai įsikūrė rusų gyvenamose teritorijose ir yra vadinami .

Rusijos imperijos sudėtyje

Pagrindiniai straipsniai – ir .

1700–1721 m. įvykus Šiaurės karui, o vėliau 1743 m. Abo sutartimi, Rusijos imperija susigrąžino dalį Švedų Karelijos: visą Tikrąją Kareliją (įskaitant Vyborgą) ir Ladogos Kareliją. Abi šios prisijungtos teritorijos buvo administruojamos kaip , bet vadinamos Senąja Suomija. Jose buvo garantuojama religinė laisvė ir laikomasi švediškų įstatymų.

1809 m. Prie Rusijos buvo prijungta Suomija, ir suformavus Suomijos Didžiąją Kunigaikštystę, Vyborgo gubernija 1812 m. prijungta prie jos.

XIX a. formuojantis suomių nacionaliniam judėjimui, mažai civilizacijos paliesta Rytų Karelija tapo suomių etnografų susidomėjimo šaltiniu, nes jų išlikusi mitologija buvo laikoma ir suomių mitologijos dalimi. Taip buvo surinktas epas Kalevala.

XX a. istorija

Suomijos didžiausia ekspansija Heimosodat laikotarpiu

Ginčytinos Petsamo, Repola ir Porajervi teritorijos

Pagrindiniai straipsniai – ir Karelijos-Suomijos TSR.

1917 m. Suomijai paskelbus nepriklausomybę nuo Rusijos, iš karto iškilo Karelijos klausimas. Suomių tautininkai iškėlė (Suur-Suomi) idėją, pagal kurią visos artimos tautos (istorinė Suomija, Karelija, Ingrija ir Estija) turėjo būti sujungtos į vieną valstybę. Todėl suomiai siekė ne tik Suomijos kunigaikštystės sričių pripažinimo, bet ir Rytų Karelijos prijungimo.

Tai sukėlė 1917-20 m. Suomijos-Rusijos karus, vadinamus Heimosodat. Jų metu Suomijai pavyko okupuoti didelę dalį Rytų Karelijos ir sukurti nepripažintą , tačiau 1920 m. Tartu sutartimi suomiai buvo priversti atsisakyti savo ambicijų ir pasilikti tik nedidelę Rytų Karelijos teritoriją .

TSRS likusioje Rytų Karelijoje suformuota , kaip RTFSR dalis.

Po 1939-1940 m. Žiemos karo Sovietų Sąjungai atiteko Karelijos sąsmauka. 1941 m. vėl kilo karas tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos, kurio metu Suomija siekė atsiimti prarastas teritorijas. Iki 1941 m. spalio pradžios Suomija užėmė Rytų Kareliją su jos sostine Petrozavodske. 1944 m. sudarius paliaubas Suomija buvo priversta pasitraukti iš šių teritorijų ir pripažinti 1940 m. sienas Karelijoje. TSRS iš atimtų Suomijos teritorijų ir Karelijos ATSR buvo suformuota Karelijos-Suomijos TSR. Iš Suomijos atimtos Karelijos sričių dauguma gyventojų buvo evakuoti į Suomiją, o į jų vietą atkelti gyventojai iš Rusijos.

1956 m. Karelijos-Suomijos TSR buvo panaikinta, atkuriant Karelijos ATSR, o iš Suomijos prijungtas (jau nebekareliškas) sritis integruojant į Leningrado sritį. Taip galutinai suformuotos Suomijos ir TSRS (vėliau Rusijos) sienos ir administracinis padalinimas Karelijos regione.

1991 m. Karelijos ATSR pervardinta Karelijos Respublika.

Nuorodos

Seppo Zetterberg. Suomija po 1917 metų. Vilnius: Pradai, 1993. P.90.

[1] Seppo Zetterberg. Suomija po 1917 metų. Vilnius: Pradai, 1993. P.90.