Naugardo Rusia

Naugardo Rusia (rus. Новгородская Русь) – rytų slavų, fino-ugrų genčių sąjungų ir Skandinavijos išeivių susivienijimas, susiformavęs IX a. aplink Naugardą (arba jo miestą-pirmtaką, į kurio vaidmenį taip pat pretenduoja Senoji Ladoga ir hipotetinis Slovenskas), ir istoriografinis pirmosios Riurikaičių dinastijos valdomos rusų valstybės laikotarpio (iki Kijevo Rusios) pavadinimas. Vėlesnis laikotarpis apibrėžiamas sinonimu Naugardo žemė.

Новгородская Русь Naugardo Rusia
862 – 882 →
Sostinė	Naugardas
Valdymo forma	Monarchija
Naugardo kunigaikščiai
862–879	Riurikas
879–882	Olegas
Istorija
- Įkūrimas	862 m., 862
- Prisijungimas prie Kijevo Rusios	882 m.

Laikotarpis iki Kijevo Rusios

Pagal vieną iš versijų, Naugardo Rusia atitinka X a. arabų istoriniuose šaltiniuose minimą Slavijos valstybę. Bizantijos imperatorius Konstantinas VII Purpurinis pavadino naugardiečių žemes Išorine Rusija (tuo tarpu Kijevo valdos buvo vadinamos Rusija).

Metraščiuose užfiksuotas Naugardo Rusios įkūrėjas yra variagų kunigaikštis Riurikas, valdęs nuo 862 iki 879 m. Archeologiniai duomenys rodo, kad IX a. Naugardo kunigaikščių rezidencija pasižymėjo skandinavų kultūros elementais, be to ji įsikūrė gerokai anksčiau nei pats Naugardo miestas.

Tačiau metraščiuose minima, kad variagai jau anksčiau (nuo 859 ar net 852) m. rinko duoklę Naugardo Rusios teritorijoje, kuri apėmė čiudų, Ilmenio slovėnų, merių, vesių ir dalį krivičių žemių.

Riuriko laikais, be Naugardo taip pat minimi kiti Naugardo Rusios miestai – Senoji Ladoga, Beloozeras, Izborskas, Rostovas, Muromas, Polockas. Svarbiausiuose miestuose Riurikas įkurdino savo vietininkus, o Nikono metraštyje tuo laikotarpiu minimi Kijevo kunigaikščio Askoldo žygiai prieš poločianus ir krivičius, apie Riuriko susidorojimą su opozicija ir apie jos dalies bėgimą į Kijevą pas Askoldą.

Riuriko įpėdinis kunigaikštis Olegas 882 m. pajungė savo valdžiai Smolenską ir Liubečą, o vėliau įsitvirtino Kijeve, į kurį perkėlė valstybės sostinę.

Naugardo žemė

Pagrindinis straipsnis – Naugardo respublika.

Naugardo Rusia toliau egzistavo Kijevo Rusios sudėtyje kaip Naugardo žemė ir išsaugojo tam tikrą savarankiškumą. Naugardas neminimas 907 m. rusų-bizantiečių sutarties tekste tarp miestų, kuriuos valdo „Olegui pavaldūs didieji kunigaikščiai“, tačiau „Būtųjų laikų pasakojime“ užfiksuotas šiaurės genčių karių dalyvavimas 907 m. Olego ir 943 m. Igorio žygiuose prieš Bizantiją, kunigaikštienės Olgos valsčių ir fiksuoto dydžio duoklių arba prievolių (rus. урок) sistemos įvedimas Naugardo žemėje 947 m. ir kasmetinė duoklė Kijevo kunigaikščiui iki pat kunigaikščio Jaroslavo valdymo. Tikėtina, kad kišimasis į Naugardo Rusios reikalus apsiribojo duokle Kijevui, nes pasak metraščio 970 m. naugardiečiai kreipėsi į Kijevo kunigaikštį , prašydami paskirti jiems kunigaikštį ir iškeldami sąlygą: „Jei neisite pas mus, patys susirasime sau kunigaikštį“.

Reikšmę ir dalinį savarankiškumą Naugardo žemei pavyko išsaugoti iš dalies dėl to, kad Kijeve vyko kova dėl valdžios. Naugardiečiai sudarė Vladimiro Sviatoslavičiaus ir Jaroslavo Išmintingojo kariuomenės pagrindą jų kovoje prieš brolius atitinkamai 977–980 ir 1015–1019 m.

1102 m. Naugardiečiams atsisakius priimti Kijevo kunigaikščio sūnų, prasidėjo svarbus Naugardo žemės atsiskyrimo nuo Kijevo kunigaikščių valdžios etapas. 1132 m. mirus , jo sūnus iki 1136 m. liko Naugardo vietininku.

Kijevo Rusios irimo laikotarpiu naugardiečių dalyvavimas vidaus kovose apsiribojo siekiu išsaugoti Naugardo žemės savarankiškumą, visų pirma nuo kaimyninės Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystės, kurios kunigaikščiai konfliktų metu paprastai užimdavo Toržoko miestą ir įvesdavo Novgorodo ekonominę blokadą. Tokiais atvejais naugardiečiai paprastai sudarydavo sąjungas su Vladimiro kunigaikščių priešais ir laimėdavo kovas. Tačiau poreikis apsiginti (šį kartą nuo išorės priešų) lėmė ir Naugardo sąjungą su Vladimiro kunigaikščiais XIII a. pr., kai mongolai-totoriai nepasiekė Naugardo iš dalies dėl to, kad pirmąjį smūgį gavo Riazanės ir Vladimiro kunigaikščiai. Bendromis jėgomis pavyko sustabdyti ir lietuvius 1225 bei 1239 m., ir kryžiuočius 1242 m. Ledo mūšyje. Mongolų jungo priespaudos laikotarpiu Aukso Ordos siekį surašyti Naugardo žemės gyventojus ir apdėti ją duoklėmis išnaudojo Vladimiro, o vėliau ir Maskvos kunigaikščiai, siekdami įtvirtinti savo valdžią Naugarde. 1231–1333 m. Naugardo kunigaikščiais buvo tik Vladimiro kunigaikščių giminės atstovai, o vėliau iki 1478 m. – lietuvių ir Maskvos kunigaikščiai.

Išnašos

1. К. Цукерман, Два этапа формирования Древнерусского государства//Археологія, Київ: Інститут археології HAH України № 1/2003
2. Konstantinas VII Purpurinis, Apie imperijos valdymą, 9. Žr. komentarą: [1]
3. А. Н. Кирпичников. Ладога и Ладожская земля VIII—XIII вв.
4. Повесть временных лет. 907 m. [2]

Bibliografija

• Новгородская карамзинская летопись, первая выборка, ПСРЛ, т.42, СПб 2002
• A.J.Hipping, Neva och Nyenskans, Helsingfors, 1836 „Нева и Ниеншанц“, СПб, 2003
• Летописи Новгородские и Софийская
• Неволин, „О пятинах новгородских“
• Соловьев, „Об отношениях Н. к великим князьям“
• Андреевский, „О договоре Н. с немецкими городами и Готландом“
• Костомаров, „Северно-русские народоправства“
• Беляев, „Рассказы из русской истории“ (т. II)
• Пассек, „Н. сам в себе“; Бережков, „О торговле Руси с Ганзой до конца XV в.“
• Никитский, „Очерк внутренней истории церкви в Вел. Н.“

Susiję straipsniai

• Naugardo kunigaikščiai
• Rusios kaganatas
• Kijevo Rusia
• Naugardo respublika
• Senasis Naugardo dialektas