Incesto tabu

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Incesto tabu reiškia formalų ar neišreikštą incesto draudimą daugelyje visuomenių.

Yra daugybė teorijų kaip ir kodėl atsirado incesto tabu. Pasak kai kurių autorių incesto tabu yra universalus, nors kiti šį universalumą ginčija. Antropologams svarbus ne pats „incesto“ faktas, o tai kaip „incestas“ suprantamas, kokios jo pasekmės, nes tai padeda išsiaiškinti bendruomenėje. Specifinis incesto poveikis konkretiems individams yra ne antropologijos, o psichologijos studijų objektu.

Incesto draudimas gali apimti tiek seksualinius santykius, tiek pripažįstamą santuoką, tačiau šie draudimai nebūtinai turi sutapti. Incesto draudimo laipsnis skirtingose visuomenėse skiriasi. Draudimas gali būti susiaurintas iki vieno tipo tėvų - vaikų santykių (nors tai labai retas reiškinys) arba iki mažosios šeimos lygmens. Jis taip pat gali būti labai platus ir apimantis visus asmenis susijusius genealogiškai. Taip pat labai skiriasi ir bausmės už šio tabu pažeidimą.

Pavyzdžiui, Trobriando salų gyventojai draudža seksualinius santykius tarp vyro ir jo motinos bei tarp moters ir jos tėvo, tačiau draudimų pagrindimas yra skirtingas: santykiai tarp vyro ir jo motinos patenka į draudžiamus santykius tarp to paties klano narių, o moters ir jos tėvo – ne. Tai dėl to, kad salų gyventojų giminystė yra pagal moteriškąją liniją – vaikai priklauso savo motinos, o ne tėvo, klanui. Dėl to seksualiniai santykiai tarp vyro ir jo motinos sesers (bei motinos sesers ) yra laikomi incestiniais, bet santykiai tarp vyro ir jo tėvo sesers – ne.

Pavyzdžiai iš kitų visuomenių taip pat rodo, kad incesto samprata yra skirtinga. Kinijos visuomenėse yra reikšmingas tabu, draudžiantis vedybas tarp asmenų su ta pačia pavarde, nepaisant to kiek tolima yra jų giminystė. Taip pat yra vietiniai tabu, draudžiantys vedybas tarp asmenų su tam tikromis pavardėmis, nes šios pavardės priklauso klanams, kurie praeityje buvo labai artimi. Panašiai santuoka tarp pirmos eilės ir kai kurių šalių teisės yra draudžiama, tačiau visiškai teisėta ir priimtina kitose šalyse.

Biologinis pagrindimas

Žmogus turi du pilnus genų rinkinius (išskyrus lytinėse chromosomose esančius genus). Daugumos žmonių vienas ar keli genai yra pažeisti (mutuoti), tačiau didžioji dalis mutacijų niekaip nepasireiškia, kol organizmas turi kitą, nepažeistą ir veiklų antrojo rinkinio geną (genetiškai sakoma jog dauguma nepalankių mutacijų yra recesyvinės). Taip pagal du rašalu sulietus tos pačios mašinos brėžinius dar galima surinkti jokių trūkumų neturintį modelį jei tie brėžiniai sugadinti skirtingose vietose.

Tačiau lytinės ląstelės (kiaušialąstės ir spermatozoidai) neša tik vieną genų rinkinį, daugmaž atsitiktinai gaudamos vieną dviejų iš žmogaus turimų kiekvieno geno kopijų. Giminystės ryšiais nesusijusių žmonių pažeistieji genai yra visiškai kiti, todėl susijungus jų lytinėms ląstelėms tikimybė, jog nebus nė vienos veiklios kurio nors geno kopijos yra labai menka. Genetiškai artimi žmonės (brolis ir sesuo, taip pat ir kiti artimesni giminės) turi panašius genų rinkinius – taigi, labai tikėtina, ir tuos pačius pažeistus genus. Todėl tokių žmonių vaikai gali prarasti vieną ar net kelis veiklius genus (abi kopijos pažeistos) ir gimti su įvairiomis .

Kai kurių genų mutacijos sąlygoja aiškius (kurie visais laikais buvo didelė nelaimė). Kitais atvejais pakankamai dažnai (kad būtų pastebėta) gimsta tiesiog fiziškai ir psichiškai silpni žmonės, kas irgi neapsimoka nei šeimai, nei bendruomenei. Tokia genetinė buvo stebima karalių, faraonų dinastijose, kur dėl politinių priežasčių neretai tekdavo tuoktis genetiškai artimiems asmenims.

Šis reiškinys matyt buvo pastebėtas ir kai kuriose praeities bendruomenėse, todėl daugeliu atveju įsitvirtino vienokie ar kitokie artimų santuokas ribojantys draudimai. Šių draudimų paisoma net tada kai tokia santuoka būtų labiau ekonomiškai ar kaip nors kitaip naudinga.

Genetiškai artimų žmonių santuokos daug pavojingesnės populiacijose, kur anksčiau tokių santuokų nebuvo, nes per ilgą laiką (tūkstančius metų) vis esant artimoms santuokoms dalis pažeistų genų iš populiacijos pasišalina, tokiems vaikams mirštant ar nepalikus .

Net jei vyras ir žmona abu turi tą patį pažeistą geną (tačiau tebeturi ir antrą, veiklią jo kopiją), tikimybė jog vaikui teks dvi neveiklios kopijos lygi tik apie 25 %, todėl paskiri gerai užsibaigę atvejai nėra šio biologinio paaiškinimo paneigimas.