Genealogija

Genealogija (gr. genea – giminė, logos – mokslas): 1) pagalbinė istorijos disciplina, tirianti giminės istoriją; 2) giminės, šeimos kilmės istorija; giminės istorijos, kilmės įrašai.

Kazimiero Jogailaičio šeimos genealoginis medis

Genealogija bendra prasme – gyvio, daikto ar reiškinio kilmė, nustatoma per eilę tarpininkų, iš kurių šis objektas yra kilęs.

Siaura prasme genealogija yra pagalbinis istorijos mokslas, kuris istorijos ir teisės perspektyvoje tyrinėja valdovų ar aukštesniųjų luomų giminių kilmę ir nustatinėja kilmės eilę.

Apibendrinant galima pasakyti, kad genealogija yra pagalbinė istorijos disciplina, tirianti giminių, šeimų ir atskirų asmenų istoriją bei nustatanti giminystės ryšius.

Genealogijos istorija

Ankstyviausia genealogija – tai žodžiais perduodama tradicija su protėvių vardais bei trumpa informacija apie jų darbus bei juos pačius. Genealogijos pradmenų reikėtų ieškoti labai gilioje senovėje. Jau senovės tautos aiškino dievus, pusdievius ir valdovus kilus iš įvairių būtybių. Šventasis Raštas irgi kalba apie žmogaus kilmę ir pateikia pranašų bei karalių genealogiją.

Pirmuosius duomenis apie tai pateikia seniausių civilizacijų (Mesopotamijos, Egipto, Kinijos) rašto paminklai. Jie liudija, kad protėvių atminimas tarnavo ir valdžios paveldėjimui, ir materialinių vertybių bei privilegijų perimamumui. Graikijoje 500 m. pr. m. e. jau buvo žinomos genealoginės lentelės. Romėnų teisei, nustatančiai paveldėjimą pagal giminingumo laipsnį, genealogija taip pat buvo reikalinga. Romėnų genealoginės schemos giminės ryšį vaizduodavo kolonų, laiptų ir kitokiais pavidalais. Tad, atminimo išsaugojimas turėjo ir kitą praktinę reikšmę, genealogija davė teisę į turtą ir poziciją visuomenėje.

Žinomas genealogijos teoretikas vokiečių mokslininkas O. Forstas-Battaglija įrodinėjo, kad genealoginiai tyrimai tokie pat seni, kaip ir istorija ir kad seniausiuose raštijos paminkluose sutinkama genealogija – valdovų kilmės eilės arba dievų ir didvyrių mitologinės giminystės, kur paprasčiausiai be pabaigos vardijamos mistinių asmenybių ar kilmingų žmonių kartos. Tarp tokių paminklų jis mini egiptiečių karalių sąrašus (rejestrus), senąsias vedas, Herodoto pasakojimus ir žinias apie romėnų šeimas.

Genealogija – pati seniausia iš pagalbinių istorijos disciplinų. Numizmatika, sfragistika atsiranda visuomenėje, kur yra prekių mainai bei klasės, ir diplomatija susijusios su raštijos raida ir valstybinio aparato veikla, tuo tarpu susidomėjimas savo protėvių ir savo šeimos istorija atsirado kartu su žmogumi. Viduramžiais savo kilme susidomėta XII-XIII amžiuje. Šeima (giminė) buvo pagrindinis visuomeninio gyvenimo veiksnys, ir kiekvienas jos narys, susisaistęs su ja kraujo ryšiais, galėdavo naudotis tos giminės teisėmis, valdžia, tradicijomis, kartais net turtais. Genealogija turėjo padėti nustatyti atskirų asmenų, šeimų ar giminių kilmę. Priklausomybė kuriai nors giminei buvo įrodoma žodžiu arba liudytojais. Tokie praktiniai interesai turėjo įtakos atsirasti genealogijos mokslui.

Viduramžiais, kai žemės ir privilegijų paveldėjimas turėjo pagrindinę reikšmę šeimos egzistavimui, kiekvienas taip pat buvo suinteresuotas savo genealogijos žinojimu. Antra priežastis – tai garbė. Juk kiekvienas bajoras, norėdamas tapti riteriu, arba riteris, norėdamas dalyvauti turnyre, turėjo įrodyti savo kilmingumą. Dažniausiai tai buvo daroma pateikiant tėvų, senelių ir prosenelių iš tėvo ir motinos pusės herbus. Per iškilmes heroldai pagal herbus papasakodavo apie riterio giminės kilmingumą ir šlovę, aukštindavo jo ir jo protėvių žygius, pagražindami būtais ir nebūtais įvykiais. Šitaip kūrėsi legendos apie protėvių žygdarbius, jų narsą ir drąsą. Visa tai garsino giminę, skatino jaunimą gerbti savo šeimą, artimuosius ir patiems ją garsinti naujais darbais. Daug tokių legendinių giminių istorijų išliko to meto Europos šeimų kronikose bei įvairiomis progomis parašytose panegirikose.

Dar labiau genealogija susidomėta atgimimo epochoje XV a. pab.-XVI a., kai vėl buvo atrastos grafinės giminystės ryšių fiksacijos formos – genealoginės lentelės, imta rašyti apie praktinę genealogiją. Laikotarpis nuo XVI a. pab. iki XVII a. pab. yra laikomas genealoginės literatūros aukso amžiumi. Tai nauja pakopa genealogijos vystymesi, nes dokumentus pradėta studijuoti kritiškai. XVIII a. genealogijos mokslas formuojasi kaip istorinė disciplina. XVIII a. pab.-XIX a. laikotarpis charakterizuojamas kaip genealogijos nuosmukio laikotarpis. XIX a. ekonominė revoliucija padarė tam galą. Svarbiausia tapo pati asmenybė. Giminystės ryšiai ir kilmė neteko reikšmės ir įsisukus į kovos dėl valdžios ir materialinių gėrybių sūkurį, buvo užmiršti.

Dabar, po kelių šimtų metų visuomenės išsivystymas pasiekė tokį lygį, kad pamažu vėl atsigręžiama į savo šaknis. Todėl daugiausia šalininkų genealogija turi labiausiai išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Tai tarsi reakcija į vartotojiško pasaulio bedvasiškumą ir kosmopolitizmą, noras apsibrėžti ir pažinti jame save.

XX a. genealogijos mokslas vėl pagyvėja. Istorikų dėmesys vis dažniau krypdavo į paprastų šeimų ar giminių istorijas. Naujai susidariusioms mokslo šakoms – demografijai, sociologijai ir kt. kiekvienos šeimos genealoginiai tyrimai teikia labai daug informacijos. Be to, XX a. genealogai giminių istorijoje jau pradėjo tirti ir moteriškąją liniją.

Ieškoti savo giminės šaknų žmones paskatina pačios įvairiausios priežastys – tikimybė, jog bus rasta sąsajų su Lietuvos ar Lenkijos kilmingaisiais, giminystės su gabiu menininku nuojauta ar tiesiog noras sužinoti, kaip, kur ir su kuo gyveno proseneliai.

Genealogija Europos šalyse

Viurtembergo hercogo genealogininiame medyje tarp protėvių parodyti ir Jogaila su Sofija Alšėniške (viršutinėje eilutėje šešta pora iš dešinės) bei kt. iš Lietuvos ir Lenkijos kilę monarchai

Visose šalyse genealogijos pradžia buvo susijusi su paveldėjimo klausimais ir valdančių giminių istorija.

• Anglijoje domėtis genealoginio medžio sudarymu paskatino Raudonosios ir Baltosios rožių karai, vykę 1455-1485 m., kai dėl karaliaus sosto kovojo dvi karališkos šeimos – Lankasteriai (jų herbe buvo raudona rožė) ir Jorkai (jų herbe buvo balta rožė). Nuo XVI a. antrojo dešimtmečio, valdant Henrikui VIII, iki XVII a. paskutiniojo ketvirčio, valdant Karoliui II, čia buvo sudarinėjamos vadinamosios „heroldų lankymo knygos“. Karaliaus paliepimu pasiųstieji heroldai apvažinėdavo grafystes, studijavo herbus ir vedė giminių aprašymus. Šie aprašymai dažniausiai rėmėsi šeimų pasakojimais, bet buvo tikrinami šeimų dokumentai, įrašai antkapiuose ir kt. Heroldų užrašai turėjo juridinę galią. XVII a. šie užrašai buvo registruojami heroldijose. Be to, genealogijas sudarinėjo ir antikvarai savo asmenine iniciatyva. Atskirų giminių aprašai būdavo įtraukiami į įvairių grafysčių istoriją.

• Prancūzijoje nuo XVI a. vidurio imtasi asmeninės iniciatyvos sudarinėjant karališkųjų ir kitų kilmingų šeimų genealogijas. Ypač tai tapo populiaru XVII a., kai pasirodė darbų, rodančių giminingumą tarp valdančių Europos valstybių šeimų. Šiuo laikotarpiu susidomėta ir teorine genealogija, bandančia suformuluoti giminių lentelių braižymo principus ir sudaryti kartų aprašus. Viena tokia sistema, sudaryta ispano Žeromo Sosa, šiek tiek patobulinta gyvuoja ir iki mūsų dienų. Prancūzijoje 1595 m. buvo juridiškai įforminta genealogo pareigybė, o 1615 m. – Teismas apie Prancūzijos herbus, kuris tikrindavo ir patvirtindavo giminių dokumentus. XVIII a. prancūzų genealogijai buvo sąstingio laikotarpis. Taip atsitiko galbūt dėl to, kad genealogija visada tarnavo dvarininkijos interesams, o prancūzų revoliucijos epochoje tokie darbai nebeteko savo reikšmės.

• Tuo tarpu Vokietijoje nuo XVIII a. kyla domėjimasis teoriniais genealogijos pagrindais nulėmė mokslinės genealogijos gimimą. 1721 m. Vienos universitete buvo įkurta pirmoji genealogijos katedra. Šeštajame dešimtmetyje pasirodo genealogijos vadovėlis, o Getingeno universitete pradėtas skaityti paskaitų kursas apie genealogiją. Genealogija prilyginama tokioms disciplinoms kaip paleografija, diplomatika, chronologija, sfragistika.

• Lenkai genealogijos mokslo srityje taip pat užima vieną iš pirmaujančių vietų. Jau XVI a. pabaigoje Lenkijoje buvo sudaryti pirmieji genealoginiai žinynai – herbynai. Skirtingai nei kitose šalyse, genealogija čia labiau susijusi su heraldika; darbai yra autoriniai tyrimai, o ne atlikti valdančių asmenų užsakymu. Tai turėjo įtakos pavardžių atrinkimui ir darbų sudarymui, kur šeimų susidarymo istorijos pilnos išgalvotų faktų.

• Rusijoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, genealogijos raida išgyveno du laikotarpius: praktinį ir mokslinį. Oficialia Rusijos praktinės genealogijos pradžia laikoma XVI a. pirmoji pusė, kai buvo pradėtos rašyti giminystės knygos. XVIII a. Rusijoje genealogija formuojasi kaip pagalbinė istorijos disciplina. XIX a. pradžioje genealogija pripažinta kaip pagalbinė istorijos disciplina.

• Feodalinėje Lietuvoje taip pat buvo naudojamasi genealogine medžiaga. Nemažai tokių duomenų išliko teismų aktuose, bajorystę tvirtinančiuose dokumentuose. Nors pas mus viduramžiais nesusiformavo vakarietiški riterių ir jų turnyrų institutai, tačiau ir čia garbės reikalas buvo vienas iš svarbiausių akstinų genealogijos žinioms kaupti. Jis paliko žymę Lietuvos metraščiuose ir kronikose, jį užfiksavo pirmųjų Lietuvos istorijų autoriai. Be abejonės, pirmiausia tai lietė valdančiąją klasę. Visiems gerai žinoma Lietuvos kunigaikščių kilmės iš romėnų versija, kurios užuomazgos turėjo atsirasti dar XV a. Sekdami valdovais, VI-XVIII a. savo kilmę stengėsi išaukštinti Radvilos, Pacai, Sapiegos bei kiti didikai, net smulkesnė bajorija. Jų genealogijose giminių pradininkais tapo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gediminaičių palikuonys, legendiniai romėnų didikai.

Šaltiniai

1. Tarptautinių žodžių žodynas. V., 1969. P. 273
2. Vasiliauskas A. Lietuviškoji enciklopedija. T. 8 . K., 1940,1245 st. ir Lietuvių enciklopedija. T. 7. Boston, 1956. P. 125

• Eduardas Remecas. Šeimos istorija mokykloje. Vilnius: Gimtasis žodis, 1998

Nuorodos

Vikiteka: Genealogija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikicitatos

Wikiquote logo

Puslapis Vikicitatose –

Genealogija

• Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija (LGHD)
• Susidomėjusiems genealogija
• Genealoginių medžių kūrimas Vikipedijoje
• Pasaulinis genealogijos projektas