Psichologija

Kitos reikšmės – Psichologija (reikšmės).

Psichologija (iš graik. ψυχή – siela ir λόγος – mokslas) – socialinis mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus, psichikos faktus, nustatantis dėsnius ir kuriantis jų aiškinimo sistemas.

Šiuolaikinė psichologija apima įvairias žmogaus psichinio gyvenimo sritis, todėl skirstoma į atskiras šakas, kurios skiriasi tyrimo objektu, metodais, rezultatų pritaikymo sferomis. Yra ir tarpšakiniai dalykai, tokie kaip pozityvioji psichologija, evoliucinė psichologija ir t. t.

Psichologijos mokslo šakos

Psichologijos mokslo šakas galima suskirstyti į dvi dideles grupes: fundamentaliosios arba pamatinės teorinės šakos ir taikomosios psichologijos šakos.

• Pamatinės teorinės šakos
  • Bendroji psichologija – sistemina visas psichologijos disciplinas, apibendrinant kitų psichologijos šakų duomenis, analizuojant ir pagrindžiant psichologinių tyrimų metodus, teorinius principus, psichologines sąvokas. Ji yra visos psichologijos pamatas.
  • Asmenybės (diferencinė psichologija) – nagrinėja individualius žmonių skirtumus, ji apima asmenybės psichologiją.
  • Socialinė psichologija – tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius (pvz., kaip suvokiame, vertiname vieni kitus bei save grupėje žmonių).
  • Raidos (amžiaus tarpsnių; vystymosi) psichologija – nagrinėja, kaip keičiantis amžiui, keičiasi žmogaus elgesys ir kokie psichikos ypatumai būdingi tam tikram amžiaus tarpsniui (pagal tai skiriama vaiko, paauglio, jaunuolio, subrendusio ir seno žmogaus – geronto psichologija).
  •  – nagrinėja psichologinius įvairių susirgimų aspektus.
  • – tiria žmogaus psichikos funkcijų, psichinės veiklos bei psichinio vystymosi sutrikimus.

• Taikomosios psichologijos šakos
  • – tiria žmogaus elgesio sutrikimus, nesugebėjimo prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų, nenormalaus vystymosi atvejus ir priemones, taikytinas tų problemų prevencijai bei terapijai.
  • – nagrinėja gyvenimo partnerio pasirinkimo bei šeimos kūrimo klausimus, tiria šeimos ir santuokos transformavimosi problemas, šeimos narių tarpusavio santykius ir ryšius, tėvystės ir motinystės aspektus, vaikų ir tėvų santykių įvairiuose amžiaus tarpsniuose problemas ir jų sprendimo būdus.
  •  – tiria psichologinius žmogaus ugdymo ypatumus, mokymo ir auklėjimo bei mokymosi ir saviauklos psichologinius dėsningumus (pvz., santykiai tarp mokinių ir mokytojų; mokymo metodų ir priemonių efektyvumo psichologinės sąlygos).
  • – nagrinėja personalo parinkimo, darbuotojų santykių derinimo, žmogaus veiklai optimalių darbo vietų įrengimo, nuovargio, darbo motyvacijos ir kitus klausimus.
  • Juridinė psichologija – tiria tokios žmonių psichikos veiklos dėsningumus ir mechanizmus, kuri reiškiasi teisės reguliuojamų santykių sferoje.
  • Sporto psichologija – šiuolaikiška taikomosios psichologijos šaka, kurios dėmesys nukreiptas į žmogaus fizinės bei psichologinės ištvermės tyrimus, nagrinėjant sportininko asmenybės ypatybių įtaką sportinių rezultatų gerinimui ir galimybių ribų praplėtimui.

Yra ir kitų įvairių taikomosios psichologijos šakų, kurios intensyviai vystosi, pvz., reklamos, muzikos psichologija ir daugelis kitų.

Psichologijos metodai

Aprašomasis tyrimo būdas

• Atvejo tyrimas

Tai toks būdas, kai psichologas nuodugniai tiria vieną ar kelis žmones ir tikisi atskleisti tai, kas būdinga visiems žmonėms. Tačiau atvejų tyrimui reikia labai daug laiko. Be to, tiriamas žmogus gali būti netipiškas, ir tai gali psichologą suklaidinti.

• Apklausa

Šiuo būdu tiriama daug žmonių, bet ne taip nuodugniai. Psichologas, naudodamas šį būdą, prašo žmonių pasakyti apie savo elgesį ar savo nuomonę. Tačiau apklausos būdas yra ribotas. Jis naudingas tik tada, jeigu klausimai yra aiškūs ir nešališki, respondentai yra tipiški tiriamosios grupės atstovai, jų atsakymai sąžiningi.

• Natūralistinis stebėjimas

Organizmų elgesio natūralioje aplinkoje stebėjimas ir registravimas vadinamas natūralistiniu stebėjimu. Atliekant natūralistinį stebėjimą, kaip ir atvejo tyrimą ar apklausą, elgesys neaiškinamas, o tik aprašomas.

Koreliacinis tyrimo būdas

Koreliacija – tai statistinis ryšio matas, kuris parodo, kaip glaudžiai tarpusavyje siejasi du reiškiniai ir kaip tuomet pagal vieną galime numatyti kitą. Teigiama koreliacija rodo tiesioginį ryšį, t. y. abu reiškiniai ir didėja, ir mažėja kartu. Jeigu prievarta, kurią regime per TV, teigiamai susijusi su agresyviu elgesiu, tai iš žmonių įpročių žiūrėti televizorių galima spėti apie jų agresyvumą. Neigiama koreliacija – rodo atvirkščią ryšį tarp kintamųjų. Kai vienas reiškinys didėja, kitas mažėja. Pavyzdžiui, neigiama koreliacija tarp savigarbos ir depresijos reiškia, kad žmonėms su menka savigarba būdingi dideli depresijos įverčiai. Remiantis koreliacija, galima numatyti, tačiau negalima paaiškinti. Jei du veiksniai yra susiję, tai dar negalima teigti, kad juos sieja priežastingumo ryšys.

Eksperimentinis tyrimo būdas

Eksperimentas. Norėdami skirti priežastį ir padarinį, psichologai eksperimentuoja. Atlikdamas eksperimentą, tyrėjas gali sutelkti dėmesį į tikėtiną vieno ar dviejų veiksnių įtaką. Keisdamas tik šiuos veiksnius, kai kitos aplinkybės nesikeičia, jis tikrina šių veiksnių įtaką. Jeigu, keičiant eksperimento veiksnį, elgesys kinta taip, kaip buvo galima numatyti, vadinasi, toks veiksnys turi įtakos elgesiui. Koreliaciniai tyrimai atskleidžia natūraliai egzistuojančius ryšius, o eksperimentuojant koks nors veiksnys tikslingai keičiamas, kad būtų galima nustatyti jo įtaką.

Eksperimento modelio santrauka:

• Nepriklausomas kintamasis – eksperimento veiksnys, kuris yra tikslingai keičiamas; pats poveikis.
• Priklausomas kintamasis – stebimas elgesys; veiksnys, kuris gali būti veikiamas kintančio nepriklausomojo kintamojo.
• Eksperimentinės sąlygos – sąlygos, kai tiriamieji yra veikiami nepriklausomojo kintamojo.
• Kontrolinės sąlygos – sąlygos, tapačios eksperimentinėms, tik tiriamieji neveikiami nepriklausomojo kintamojo.

Psichologijos istorija

Pagrindinis straipsnis – Psichologijos istorija.

Psichologijos, kaip mokslo, istorija trumpa, nes savarankišku mokslu ji tapo tik XIX amžiuje. Iki tol psichologija buvo filosofijos mokslo dalis.

Struktūralizmas

Atstovai – V. Vundtas (Wilhelm Wundt, 1832–1920), E. Tičineris (E. Titchener). V. Vundtas 1879 metais Leipcige įkūrė pirmąją psichologinių tyrimų laboratoriją. Su šiuo faktu siejamas psichologijos, kaip savarankiško mokslo, atsiradimas. Šios krypties atstovai teigė, kad psichologijos uždavinys – tirti žmogaus sąmonės struktūrą, susijusią su patyrimu. Turi tirti tai, kas vyksta mūsų viduje ir ką mes galime sąmoningai suvokti ir nupasakoti. Sąmonę jie suskaldė į elementus: pojūčius, vaizdus, jausmus, kurie jungiasi pagal asociacijų dėsningumus. Sukūrė tyrimo metodą – introspekciją (savistabą). Laboratorinėmis sąlygomis tiriamajam buvo pateikiami įvairūs stimulai, kuriuos tiriamasis turėjo stebėti ir nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Tačiau šis metodas susilaukė daug kritikos – tai, apie ką žmogus gali papasakoti, nėra tas pats, kas vyksta jo sąmonėje. Kadangi kiekvieno patyrimas skirtingas, tyrimo duomenys būdavo labai įvairūs ir būdavo sunku juos pakartoti. Be to, struktūralistinis požiūris į sąmonę yra labai supaprastintas.

Pagrindiniai nuopelnai:

• Psichologijai buvo iškelti kriterijai, būtini moksliniams tyrimams, kuriais vadovaujantis buvo siekiama gauti objektyvius rezultatus.
• Savistaba, kaip papildomas informacijos šaltinis išliko kai kuriuose tyrimuose iki šių dienų.

Funkcionalizmas

Atstovai – V. Džeimsas (William James, 1842–1910), R. Vudvortsas (R. Woodworth, 1862–1962), H. Spenseris (H. Spenser, 1820–1903). Teigė, kad psichologijos uždavinys – tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos. Buvo priimta Č. Darvino mintis, kad evoliucijos procese išlieka tik stipriausi. Buvo manoma, kad prisitaikymo prie aplinkos dėsnis tinka ir žmonėms. V. Džeimsas teigė, kad žmogaus sąmonė atlieka prisitaikymo prie aplinkos funkciją. Psichiniai procesai buvo siejami su smegenų veikla. Sąmonė atrenka tai, kas susiję su poreikiais ir suteikia psichinei būčiai formą.

Svarbiausia yra tai, kaip žmogus jaučiasi savo vidinėje psichinėje erdvėje, kuri nebūtinai atitinka objektyvų pasaulį. Žmogaus vidinis gyvenimas yra unikalus ir nepakartojamas. R. Vudvortsas sukoncentravo dėmesį į motyvacijos tyrinėjimus. Jį domino, kas skatina žmogų vienu ar kitu būdu veikti.

Kritika – teorijos rėmėsi daugiausia asmenine savistaba, o ne kitų žmonių stebėjimu bei eksperimentais.

Privalumas – sąlygojo spartų taikomosios psichologijos vystymąsi XX amžiaus pradžioje.

Biheiviorizmas

Atstovai – Dž. Votsonas (J. Watson, 1878–1958), E. Torndaikas (E. Thorndike, 1874–1949). Atstovai iškėlė idėją, kad psichologija, siekdama objektyvumo, turi tyrinėti elgesį, nes jį galima objektyviai stebėti. Pats elgesys buvo suprantamas kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus visuma (S – R). Organizmas gauna dirgiklį (stimulą S) ir atsako į jį tam tikru veiksmu (R). Vidinė psichinė realybė, kurią tyrinėjo funkcionalizmas, negali būti objektyviai stebima bei tiriama. Todėl psichikos apraiškos turi būti stebimos elgsenoje. Elgesio tyrimuose dalyvaudavo iš pradžių vaikai, tai uždraudus – imta naudoti viščiukus, peles ir kt. gyvūnus. Buvo teigiama, kad elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. Žinant patyrimą, elgesys gali būti lengvai prognozuojamas. Sąvokos „protas“, „sąmonė“, „išgyvenimas“ prarado prasmę. Tyrimų su gyvūnais rezultatai parodė, kad apdovanojimas turi teigiamos įtakos išmokimui. Vėliau tie rezultatai buvo naudojami bandant paaiškinti žmogaus elgesį. Dėl to bihevioristai buvo kritikuojami. Šios krypties atstovai iškėlė psichologinių tyrimų objektyvumo problemą. Gana greitai paaiškėjo, kad elgesys nėra taip lengvai nusakomas, kaip buvo įsivaizduojama. Buvusi schema S – R buvo pakeista schema S – X – R, kur X reiškia tarp stimulo ir reakcijos neapibrėžtą kintamąjį. E. Tolmenas (E. Tolman, 1886–1959) tuo kintamuoju laikė gyvūnų tikslus. Išmokimas, anot jo, yra grindžiamas universaliais mechanizmais, kurie yra bendri gyvūnams ir žmonėms. Pastiprinimo dėka išmokimas yra automatiškas, nes vyksta nervų sistemos lygmenyje ir nepriklauso nuo subjekto valios ar nervų. Tokiu būdu neobihevioristai darė toli siekiančias išvadas – stimulų ir pastiprinimo dėka galima formuoti bet kokį elgesį, manipuliuoti individu. Privalumas – objektyvumo siekimas. Trūkumas – žmogaus ir gyvūnų elgesio sutapatinimas.

Geštaltpsichologija

Atstovai – M. Verthaimeris (M. Wertheimer, 1880–1943), K. Kofka (Kurt Koffka, 1886–1941), V. Keleris (Wolfgang Kohler, 1887–1967). Pagrindinis dėmesys suvokimo ir atminties tyrimams. Teigė, kad suvokiamo vaizdo visuma nėra tapati jo elementų sumai (matome stalą, o ne atskiras jo dalis, gėlę, o ne stiebą, žiedą, lapus). Pagrindinė psichikos ypatybė – įgimtas sugebėjimas suvokiamą informaciją organizuoti į tam tikras formas (vok. Gestalt – pavidalas, forma). Sąvokos „figūra“ ir „fonas“ buvo svarbiausios geštaltpsichologams. Figūros ir fono problema akivaizdi dvigubuose paveikslėliuose. Kritika:

• Teiginiai ne visada pagrįsti eksperimentiniais įrodymais.
• Sąvokos netikslios, o teiginiams trūksta griežtumo.

Privalumas – aktyviai domėjosi psichikoje vykstančiais procesais – suvokimu, mąstymu.

Egzistencinė psichologija

Egzistencinė psichologija asmeninės psichologijos kryptis, glaudžiai susijusi su egzistencializmo filosofija. Egzistencinė psichologija kalba apie paprastus dalykus, bet jie svarbūs žmogui.

Šios psichologijos mokslo šakos įkūrėjas V. Frankl, per karą buvęs koncentracinėje stovykloje, teigia kad kiekvienas išgyvena gyvenimo prasmę.

M. Heidegeris – įvedė būties pasaulio sampratą. Das Sein (vok. būti čia) – savastis negali atskirai egzistuoti nuo pasaulio. Savasties funkcija – atverti tą pasaulį. būties pasaulyje sampratą. Kalba apie būtį, pasaulį, o ne apie savastį. Das Sein sąvoka išreiškia žmogaus ir pasaulio vienovę, jie negali egzistuoti vienas be kito, negali būti suprasti vienas be kito. Būtis – mūsų išgyvenamas žinojimas, kad mes esame egzistuojame. Žmogus išskyrus būtį šiame pasaulyje neturi nesirinkimo, žmogus negali pasirinkti socialinių gyvenimo aplinkybių (įmesties į pasaulį sąvoka).

Tai, ką žmogus turi siekti, sužinoti, žmogaus būties sąlygų – tam tikrų supratimas – tai tam tikrų bendrų žmogaus būties bruožų nekintančių per amžius žinojimas.

Anot šios psichologijos krypties atstovų, žmogus neturi galimybės kontroliuoti savo biologinės ir socialinės padėties – žmonės esti „įmesti į šį pasaulį“. Kitas egzistencinės psichologijos ir filosofijos atstovas, Martinas Haidegeris, tvirtino, kad dėl tokios padietės žmogaus egzistavimą sąlygoja 4 veiksniai – egzistencinio būtinumo pagrindas:

• atsitiktinis gimimas
• ypatingumas, absoliutus unikalumas
• laisvė rinktis rizikuojant
• fundamentalūs gyvenimo siekiai, būdai, kuriais žmogus palaiko santykius su pasauliu ir žmonėmis jame

Šių sąlygų priėmimas yra pagrindas žmogaus egzistencijai. Žmogaus prigimtis niekada nėra fiksuota, esame nuolatinio tapsmo procese. Kuo daugiau mes priimame save kaip aktyviai veikiantį pasaulį, tuo daugiau atsiveria tas pasaulis, būtis mums. Kuo daugiau save išgyvename kaip pasyviai veikiantį, tuo labiau vegetuojame, tampame daiktu savyje. Žmogaus gyvenimas – jo santykis su pasaulio visuma.

Žmogaus prigimtis nėra fiksuota ir gali būti valdoma (gali kisti).

Matmenys

Egzistencinės psichologijos atstovai išskyrė 4 svarbiausius žmogaus egzistavimo pasaulyje matmenis (L. Binswanger):

• Fizinis (kūniškasis) matmuo.
• Socialinis (santykio) matmuo.
• Psichologinis (mano asmeninis pasaulis) matmuo.
• Dvasinis matmuo.

Vienu metu žmogus egzistuoja visuose matmenyse. Įvairiomis aplinkybėmis tam tikras matmuo gali tapti aktualesnis. Problemos viename matmenyje sukelia problemas ir kituose. Vienas veikia kitą, jie visi susiję.

Psichoanalizė

Atstovas – Z. Froidas (Sigmund Freud, 1856–1939), A. Froid, K. G. Jungas, A. Adleris. Tai bene plačiausiai žinoma ir įtakingiausia psichologijos kryptis. S. Froidas buvo praktikuojantis psichiatras, ir stebėdamas savo pacientus, suprato, kad jų elgesį sąlygoja pasąmonės jėgos, pavadintos potraukiais, kurių pagrinde glūdi instinktai. Sąmonės lygmenyje jie uždrausti, todėl išstumiami į pasąmonę. Tačiau tie potraukiai pasireiškia sapnuose, kalbiniuose apsirikimuose, nukrypimuose nuo adekvataus elgesio. Pagrindinis instinktas, išstumiamas iš sąmonės, yra seksualinis, nes jo apraiškos labiausiai ribojamos visuomeniniame gyvenime. Tačiau seksualinis potraukis (libido) skatina veikti ir laipsniškai vystosi bręstant asmenybei.

Žmogaus psichikoje Z. Froidas išskyrė 3 lygmenis:

• Id – nesąmoningas (instinktiniai dauginimosi, gyvybės išlaikymo ir griovimo instinktai). Id plaukianti motyvacija – malonumo siekimas. Jis visiškai nelogiškas, amoralus, nesiskaito su gyvenimo realijomis. Reikalauja, kad atsirandantys potraukiai, ypač biologinis instinktas ir libido, būtų tučtuojau patenkinti.
• Ego – pasąmoninis. Jo funkcija – laisvos veiklos valdymas, psichinio gyvenimo organizavimas, primityvių potraukių bei instinktų kontrolė ir priežiūra, kad būtų veikiama tvarkingai, laikantis pripažintos vertybių sistemos. Iš Ego kyla slopinimas, dėl to kai kurie potroškiai ne tik neįsisąmoninami, bet ir apskritai nepripažįstami ir vertinami neigiamai. Tai, kas nuslopinta, ima priešintis Ego. Ego gali būti stiprus arba silpnas, ir nuo to priklauso asmenybės stiprumas, valios ir motyvacijos jėga. Stiprus Ego padeda siekti tikslo. Kuo stipresnis Ego, kuo tvirtesnis jo vadovavimas ir kontrolė, tuo silpnesnė instinktų sfera. Z. Froidas teigia, kad Ego stiprėjant, Id silpnėja. Silpnėja, t. y. jai ne taip greit paklūstama.
• Superego – sąmoningas (visuomenės normos, idealai, vertybės). Tai sąžinėje saugomi idealūs elgesio pavyzdžiai, pagal kuriuos norisi formuoti savo elgesį. Būdama vienu iš Superego komponentų, sąžinė baudžia kaltės, gėdos pojūčiu, baime dėl vertybės paniekinimo. Iš pasąmonės plaukia Id impulsai, dažnai nesuderinami su visuomenės reikalavimais ar moralės normomis. Ego arba blokuoja šiuos impulsus, arba juos atmeta, o tai sukelia kaltės jausmą arba moralinę baimę. Žmogus jaučiasi kaltas, kad pasidavė impulsams arba bijo jiems pasiduoti ir pasielgti nederamai, nusikalsti sąžinei. Silpnas Superego praktiškai palieka žmogų be moralės principų, tik su nedidele idealiųjų vertybių atsarga. Vaikai, augę be tėvų meilės ir tinkamo ryšio su jais, nepatiria tos įtampos tarp Ego ir Superego, todėl jiems sunku išmokti tinkamai kontroliuoti savo elgesį, nes jų vertybių sistema yra „tuščia“.

Sąmonė tai yra ledkalnio viršūnė (pasąmonė užima povandeninę dalį – apie 5 kartus didesnę). Kritika:

• Seksualinio potraukio (libido) sureikšminimas asmenybės gyvenime.
• Sąmonės ir pasąmonės santykio supriešinimas (priešprieša).
• Teorija nebuvo tikrinama eksperimentiškai.

Privalumai:

• Atskleidė ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės (sąmonė nebuvo suvokiama kaip uždara erdvė).
• Atkreipė dėmesį į seksualinės sferos svarbą žmogaus psichiniame funkcionavime.
• Įvedė psichologinės gynybos terminą, kuris yra vienas svarbiausių šiandienos psichoterapijoje.

Pvz: vienas iš gynybos mechanizmų – regresija – sugrįžimas į ankstesnę vystymosi fazę. Taip elgiasi vaikai, gimus broliukui ar sesutei, nes išgyvena dėl sumažėjusio dėmesio. Šiuo metu jau aišku, kad pasąmoniniai procesai veikia mūsų elgesį, kad vaikystės patyrimas (vidiniai konfliktai) yra labai svarbūs asmenybės gyvenime. Tačiau tuo metu šios Z. Froido idėjos buvo novatoriškos, t. y. naujos.

Kognityvinė psichologija

Atstovas U. Neiseris (U. Neisser, 1928). Uždavinys – išsiaiškinti, kas vyksta su informacija po to, kai ji perimama receptoriuose. Bandoma buvo ieškoti analogiškų procesų, kurie vyksta kompiuteryje. Ji daugiausia dėmesio skiria atminties ir mąstymo procesų tyrimams. Vadovavosi pozicija, kad pažinimo procesai vaidina lemiamą vaidmenį žmogaus elgsenoje. Privalumai:

• Griežtas eksperimentavimas, stipri kontrolė.
• Tikslios teiginių formuluotės.

Trūkumas – pasąmonės procesų ignoravimas bei aplinkos vaidmens žmogaus elgsenoje sumenkinimas.

Humanistinė psichologija

Bene labiausiai paplitusi šiuo metu psichologijos kryptis. Atstovai – A. Maslou (Abraham Maslow), K. Rodžersas (C. Rogers), V. Franklis (V. Frankl) ir kt. Pagrindinis tyrimo objektas – unikali žmogaus asmenybė, atvira keitimuisi ir saviaktualizacijai. Nuostata – kiekvienas žmogus turi galimybę pasirinkti savo likimą ir jį valdyti. Tai pozityvus požiūris į žmogų, besiremiantis meile ir pasitikėjimu. Kiekvienas paminėtų atstovų sukūrė savo teoriją, tačiau šiai krypčiai bendri yra šie teiginiai:

• Žmogus turi būti suprantamas ir tiriamas kaip visuma.
• Kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl atskiro atvejo analizė ne mažiau vertinga, kaip ir statistiniai apibendrinimai.
• Žmogus yra atviras pasauliui: žmogaus išgyvenimas pasaulio ir savęs pasaulyje – pagrindinė psichinė realybė.
• Gyvenimas turi būti suprantamas kaip vieningas žmogaus brendimo ir būties procesas.
• Žmogus yra apdovanotas nepaliaujamo vystymosi ir savirealizacijos potencija.
• Žmogus turi tam tikrą laisvės laipsnį, susijusį su prasme ir vertybėmis, kuriomis vadovaujasi pasirinkdamas.
• Žmogus – aktyvi ir kūrybiška esybė.

Kritika – toks humanistinis požiūris nutolsta nuo mokslinės psichologijos, nes pagrindinis vaidmuo tenka žmogiškajam patyrimui, kuris kiekvieno žmogaus yra unikalus (tai, ką galvoju apie save ne visada yra tai, kas esu iš tikrųjų).

Privalumas – humanistai daugiau orientuoti rūpintis konkretaus žmogaus gyvenimo kokybe, nei kurti teorijas. Šiandien psichologijoje vienu metu egzistuoja įvairios kryptys, t. y. ir skirtingi požiūriai į šį mokslą. Nėra vieningos vyraujančios teorijos. Reikia pripažinti metodų įvairovę, ir aiškinant reiškinius, ja pasinaudoti. Skirtingų mokyklų atstovai, išryškindami ir sureikšmindami vieną ar kitą psichikos aspektą, giliau jį tyrinėdami, praturtina psichologijos mokslą naujais faktais bei tyrimo metodais.

Taip pat skaitykite

• Psichologijos istorija

Šaltiniai

1. Psichologija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-09-19.

Literatūra

• Lapė J., Navikas G. Psichologijos įvadas: Vadovėlis.
• Autorių kolektyvas. Psichologija studentui: vadovėlis. Kaunas: Technologija, 2002, 260p. .