Ebolos hemoraginė karštinė

Ebolos virusinė liga
1976 m. nuotrauka su dviem slaugytojomis, stovinčiomis prie Mayinga N. – Ebolos virusine liga sergančios moters, kuri mirė kelias dienas po to dėl sunkaus vidinio kraujavimo.
ICD-10	A98.4
ICD-9	065.8
LigųDB	18043

Ebolos virusinė liga (EVL) arba Ebolos hemoraginė karštinė (EHK), dažniausia vadinama tiesiog Ebola – neseniai identifikuota, sunki, dažnai mirtina infekcinė liga, kuria serga žmonės ir kai kurie primatai. Ligą sukelia . Simptomų paprastai pasireiškia nuo dviejų dienų iki trijų savaičių po kontakto su virusu. Tai gali būti karščiavimas, gerklės skausmas, ir galvos skausmas. Paskui dažniausiai ima pykinti, vemiama ir viduriuojama, taip pat suprastėja kepenų ir inkstų funkcija. Šioje stadijoje tam tikriems žmonėms prasideda kraujavimo problemos.

Virusu galima užsikrėsti per užsikrėtusio gyvūno (paprastai beždžionės arba vaisėdžio šikšnosparnio) skysčius (seiles, kraują ir kt., o tarp šimpanzių ir kitų primatų, kurie gali juo užsikrėsti, virusas plinta ir oro lašeliniu būdu, pvz., čiaudint). Apie plitimą oru natūralioje aplinkoje dokumentų nėra. Manoma, kad vaisėdžiai šikšnosparniai nešioja ir platina virusą, tačiau patys neserga. Užsikrėtęs žmogus gali paskleisti infekciją ir tarp žmonių. Ligą išgyvenę vyrai gali perduoti užkratą per spermą dar beveik du mėnesius. Nustatant diagnozę iš pradžių paprastai reikia atmesti, ar tai ne kita panašius simptomus sukelianti liga, kaip antai maliarija, cholera ir kitos virusinės hemoraginės karštinės. Diagnozė patvirtinama ištyrus kraujo mėginius ieškant viruso antikūnų, viruso RNR arba paties viruso.

Viena iš ligos profilaktikos priemonių – ligos perdavimo žmonėms per užsikrėtusias beždžiones ir kiaules mažinimas. Tai galima atlikti tikrinant tokius gyvūnus, ar jie neužsikrėtę, juos naikinant ir tinkamai utilizuojant jų kūnus, jeigu aptinkama liga. Taip pat padeda tinkamas šiluminis mėsos apdorojimas ir apsauginių drabužių dėvėjimas ruošiant mėsą ir apsauginių drabužių dėvėjimas ir esant šalia sergančio asmens. Su sergančių žmonių kūno skysčių ir audinių mėginiais reikia elgtis ypač atsargiai.

Specifinio ligos gydymo, vaistų nuo šios ligos ar vakcinos nėra; paprastai stengiamasi padėti užsikrėtusiems žmonėms, pvz., skiriant oralinę rehidracijos terapiją (duodant gerti salsvo sūdyto vandens) arba leidžiant skysčių į veną. Ligai būdingas didelis mirštamumas, dažnai miršta nuo 50 % iki 90 % užsikrėtusiųjų virusu. EVL pirmą kartą nustatyta Sudane ir Kongo Demokratinėje Respublikoje. Liga paprastai pasireiškia protrūkiais tropiniuose Užsachario Afrikos regionuose. Nuo 1976-ųjų (kai buvo nustatyta pirmą kartą) iki 2013-ųjų metų liga užsikrėsdavo mažiau nei 1 000 žmonių per metus. Didžiausias protrūkis – iki šiol tebesitęsiantis 2014 m. Ebolos protrūkis Vakarų Afrikoje, kuris apima Gvinėją, Siera Leonę, Liberiją ir turbūt Nigeriją.2014 m. lapkričio 11 d. duomenimis, minėtame regione žuvo daugiau nei 6 346 gyventojai ir pranešta apie daugiau nei 17 834 įtariamus, tikėtinus ar patvirtintus užsikrėtimo atvejus. Toliau stengiamasi sukurti skiepą, tačiau iki šiol to nepavyko.

Ebolos virusas

Pagrindinis straipsnis – .

Virusas priklauso šeimai, kuriai taip pat priklauso ir Marburgo virusas. Virusas pavadintas pagal Ebolos upę Kongo Demokratinėje Respublikoje, šalia kurios dr. Ngoy Mushola 1976 m. užregistravo pirmąjį ligos protrūkį, ligai išplitus Yambuku (Kongo Demokratinė Respublika) ir Nzara (Sudanas) vietovėse. Iš 602 užregistruotų susirgimų 397 baigėsi mirtimi (66 %).

Du 1976 m. užregistruoti viruso variantai buvo pavadinti Zairo Ebola (EBO-Z) ir Sudano Ebola (EBO-S). Sudane mirtingumas nuo Ebolos buvo mažesnis (50 proc.) nei Zaire, kur mirtingumas buvo 90 proc.

1990 m. užregistruotas trečias panašus virusas Restono mieste Virdžinijoje (JAV) tarp beždžionių, importuotų iš Filipinų. Jis pavadintas Ebola-Reston. Šis viruso variantas plito oru, bet žmonių aukų nebuvo – nors keturi asmenys buvo nustatyti kaip nešiojantys virusą, nė vienas iš jų nesusirgo.

Vėliau Ebolos epidemijos kilo Zaire (1995 m. ir 2003 m.), Gabone (1994, 1995 ir 1996 m.), Ugandoje (2000 m.) ir dar kartą Sudane (2004 m.). Naujas potipis identifikuotas pagal vieną atvejį Dramblio Kaulo Krante 1994 m., EBO-CI. 2003 m. 120 žmonių mirė Etumbyje (Konge), kuriame vėliau kilo dar kelios epidemijos, iš kurių naujausia – 2005 m. gegužės mėn.

Simptomai

Inkubacinis periodas

Nuo užsikrėtimo iki pirmųjų simptomų inkubacinis laikotarpis 2–21 d. bet dažniausiai vidutinis laikotarpis sudaro 3–8 d.

Inkubacinio periodo metu, kol dar neatsirado ligos požymių, liga nėra užkrečiama.

Pradinė stadija

Pirmieji simptomai pasireiškia staigiai ir yra labai apgaulingi, nes yra panašūs į bet kurios kitos infekcijos simptomus – sukilusi temperatūra (viršijanti 38,3 °C) (95 % atvejų), silpnumas bei nuovargis (85–95 %), galvos skausmas (50–74 %), gerklės, krūtinės skausmas bei kosulys ir raumenų bei sąnarių maudimas (50–79 %).

Pažengusi stadija

Būdingi simptomai – pilvo skausmas (65 %), pykinimas ir vėmimas (68–73 %), viduriavimas (85%). Ligonis netenka daug skysčių, sumažėja kūno masė. Atsiranda anemija, inkstų, kepenų nepakankamumas. Makulopapulinis bėrimas (smulkus, tankus) ištinka ligonius 15 % atvejų.

Ligai progresuojant, kai kuriais atvejais prasideda išorinis ir vidinis kraujavimas, dažniausiai praėjus 5–7 dienoms po pirmųjų simptomų atsiradimo. 40–50 % atvejų pasireiškia kraujavimas iš gleivinių ar adatos dūrių vietose. Tai gali sukelti vėmimą krauju, kosulį su krauju ar išmatas su krauju. 45 % atvejų ištinka konjunktyvitas (akių paraudimas), 57 % atvejų – (skausmingas rijimas) bei (sutrikęs rijimas).

Paprastai, kraujavimo išsivystymas pranašauja prastesnį scenarijų, nes gausus kraujo praradimas gali baigtis mirtimi. Jei ligonis miršta, tai dažniausiai atsitinka 6–16 dieną po pirmųjų simptomų atsiradimo dėl žemo kraujospūdžio ir skysčių praradimo. Priartėjus mirčiai, ligonius dažnai ištinka koma.

Kai kuriems mirštantiems ligoniams prasideda žagsėjimas ir 37 % atvejų – (dažnas kvėpavimas), vienintelis ryškiausias ženklas, kad ligonis mirs.

Pasveikimo atvejai

Pasveiksta apie 10–50 % sergančiųjų, kas priklauso nuo:

• sąlyčio su užkrėstuoju tipo (t. y. jo ligos stadija ir prisilietimų kiekis),
• gydymo sąlygų,
• paciento imuninės sistemos būklės.

Atsigavimas gali prasidėti tarp 7–14 dienos nuo pirmųjų požymių atsiradimo.

Pasveikę žmonės išlieka infekcijos šaltiniu tol, kol jų kraujyje ar kūno skysčiuose (įskaitant spermą ir motinos pieną), yra virusas. Vyrai vis dar gali perduoti virusą per savo spermą net iki 7 savaičių po atsigavimo nuo ligos.

Žmonės, pasveikę po Ebolos infekcijos, įgyja imunitetą nuo viruso mažiausiai 10 metų laikotarpiui, tačiau gali turėti liekamųjų pasekmių – nuolatinis raumenų bei sąnarių skausmas, kepenų uždegimas, sumažėjusi klausa bei regėjimas ir kt.

Diagnozavimas

Kai pacientui įtariama Ebola, jo kelionių ir darbo istorija, taip pat ir sąlytis su laukine gamta, yra svarbūs žinoti ateities medicininiams tyrimams.

Ebolos izoliacijos padalinys Nigerijoje

Nespecifiniai laboratoriniai tyrimai

Galimi laboratoriniai Ebolos indikatoriai yra mažas trombocitų skaičius; iš pradžių sumažėjęs, o vėliau padidėjęs baltųjų kraujo kūnelių skaičius; padidėjęs kepenų fermentų alanino aminotransferazės ir aspartato aminotransferazės kiekis; kraujo krešėjimo sutrikimai.

Specifiniai laboratoriniai tyrimai

Ebolos diagnozė patvirtinama izoliavus virusą, radus jo RNR ar baltymus, arba radus priešvirusinių antikūnų kraujyje. Viruso izoliavimas ląstelių kultūroje, RNR aptikimas polimerazės grandinine reakcija ir baltymų aptikimas ELISA metodu yra metodai, kuriuos geriausia atlikti esant ankstyvoms ligos stadijoms, taip pat aptikti virusui žmogaus palaikuose. Priešvirusinių antikūnų aptikimas yra patikimiausias vėlyvose ligos stadijose, taip pat sveikstančiuose pacientuose. Imunoglobulinas M aptinkamas po 2 dienų nuo simptomų pasireiškimo, o imunoglobulinas G – nuo 6 iki 18 dienų po simptomų pasireiškimo.

Ligos protrūkio metu, viruso izoliavimas ląstelių kultūroje nėra taikomas. Mobiliose ligoninėse dažniausiai naudojami ir tiksliausi metodai yra realaus laiko polimerazės grandininė reakcija ir ELISA metodas. 2014 metais, kai kuriose Liberijos dalyse įkūrus naujas mobilias tyrimų laboratorijas, tyrimų rezultatai buvo gaunami per 3–5 valandas po mėginio pateikimo.

Filovirusai, tokie kaip EBOV, gali būti identifikuojami pagal jų unikalią filamentų struktūrą naudojant elektroninę mikroskopiją, bet šis metodas negali atskirti skirtingų filovirusų vienų nuo kitų.

Gydymas

Šiai dienai nėra specialių vaistų, skirtų Ebolai gydyti.

Yra gydomi tik simptomai (rehidracija, medikamentinis skausmo valdymas, pakankamo kraujospūdžio užtikrinimas, netekto kraujo atstatymas, antrinių infekcijų gydymas), kas gali pagerinti pasveikimo galimybę, ypač jei palaikomasis gydymas pradėtas taikyti kuo anksčiau. Efektyviai padeda tam tikrų kraujo elementų perpylimas (eritrocitų koncentrato, trombocitų bei šviežiai šaldytos plazmos).

Ebola karštligės protrūkių chronologija

Ligoninės izoliatorius Gulu, Uganda, 2000 m. spalio ligos protrūkis

Mokslininkai peržiūrinėja ląstelių, pagaminančių monokloninių antikūnų, kultūrų skaidres. Šios kultūros užauginamos laboratorijose, o mokslininkai analizuoja produktus ir atrenka pačius perspektyviausius.

Laikui bėgant didėjantys užsikrėtimo ir mirčių atvejai 2013–2014 m. Ebolos protrūkio metu

Informacija apie Ebola karštligės protrūkius pateikta pagal JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenis:

Metai	Šalis	Viruso tipas	Užsikrėtimo atvejai	Mirties atvejai	Mirtingumas
2014 (kovas) – tęsiasi	Gvinėja, Liberija, Siera Leonė, Nigerija, Senegalas, Kongo Demokratinė Respublika	Zairo Ebola	17 834	6 346	35,58 %
2012 (lapkritis) – 2013 (sausis)	Uganda	Sudano Ebola	6	3	50 %
2012	Kongo Demokratinė Respublika	Ebola-Bundibugyo	36	13	36 %
2012 (birželis–spalis)	Uganda	Sudano Ebola	11	4	36 %
2011	Uganda	Sudano Ebola	1	1	100 %
2008	Kongo Demokratinė Respublika	Zairo Ebola	32	15	47 %
2008	Filipinai	Ebola Reston	6	0	0 %
2007	Uganda	Ebola-Bundibugyo	149	37	25 %
2007	Kongo Demokratinė Respublika	Zairo Ebola	264	187	71 %
2005	Kongo Respublika	Zairo Ebola	12	10	83 %
2004	Rusija	Zairo Ebola	1	1	100 %
2004	Sudanas	Sudano Ebola	17	7	41 %
2003 (lapkritis–gruodis)	Kongo Respublika	Zairo Ebola	35	29	83 %
2002 (gruodis) – 2003 (balandis)	Kongo Respublika	Zairo Ebola	143	128	90 %
2001–2002	Kongo Respublika	Zairo Ebola	57	43	75 %
2001–2002	Gabonas	Zairo Ebola	65	53	82 %
2000–2001	Uganda	Sudano Ebola	425	224	53 %
1996	Rusija	Zairo Ebola	1	1	100 %
1996	Pietų Afrikos Respublika	Zairo Ebola	2	1	50 %
1996 (liepa–gruodis)	Gabonas	Zairo Ebola	60	45	75 %
1996 (sausis–balandis)	Gabonas	Zairo Ebola	31	21	57 %
1995	Kongo Demokratinė Respublika	Zairo Ebola	315	254	81 %
1994	Dramblio Kaulo Krantas	Ebola-Côte d’Ivoire	1	0	0 %
1994	Gabonas	Zairo Ebola	52	31	60 %
1990	JAV	Ebola Reston	4	0	0 %
1989–1990	Filipinai	Ebola Reston	3	0	0 %
1979	Sudanas	Sudano Ebola	34	22	65 %
1977	Kongo Demokratinė Respublika	Zairo Ebola	1	1	100 %
1976	Jungtinė Karalystė	Sudano Ebola	1	0	0 %
1976	Sudanas	Sudano Ebola	284	151	53 %
1976	Kongo Demokratinė Respublika	Zairo Ebola	318	280	88 %

Vikiteka: Ebolos hemoraginė karštinė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šaltiniai

1. „Ebola virus disease Fact sheet N°103“. World Health Organization. 2014 m. kovos. Nuoroda tikrinta 2014-04-12. {{}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= ()
2. . WHO. 2014-04-21. Suarchyvuotas originalas 2014-07-29. Nuoroda tikrinta 2014-08-03.
3. C.M. Fauquet (2005). Virus taxonomy classification and nomenclature of viruses; 8th report of the International Committee on Taxonomy of Viruses. Oxford: Elsevier/Academic Press. p. 648. ISBN .
4. „Ebola Viral Disease Outbreak — West Africa, 2014“. CDC. 2014-06-27. Nuoroda tikrinta 2014-06-26.
5. „CDC urges all US residents to avoid nonessential travel to Liberia, Guinea, and Sierra Leone because of an unprecedented outbreak of Ebola“. CDC. 2014-07-31. Nuoroda tikrinta 2014-08-02.
6. „Outbreak of Ebola in Guinea, Liberia, and Sierra Leone“. CDC. 2014-08-04. Nuoroda tikrinta 2014-08-05.
7. „2014 Ebola Outbreak in West Africa: Case Counts. „ // Centers for Disease Control and Prevention. (Žiūrėta 2014.12.06.)
8. “Ebola clinics fill up as death toll hits 3,000.“ // Fox News. 2014-09-14. (Žiūrėta 2014-09-29.)
9. Simona Žukauskaitė-Šarapajevienė. „Ebola hemoraginė karštligė“. // ULAC (Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras). (Žiūrėta 2014.10.18.),
10. „Ebola Virus Infection Clinical Presentation.“ // „Medscape“ – gydytojų ir sveikatos priežiūros specialistų portalas, 2014.10.17. (Žiūrėta 201.10.19.)
11. „Ebola virus disease“. // World Health Organization, 2014 m. rugsėjo mėn. (Žiūrėta 2014.10.18.)
12. Hoenen T, Groseth A, Falzarano D, Feldmann H (May 2006). „Ebola virus: unravelling pathogenesis to combat a deadly disease“. Trends in Molecular Medicine 12(5): 206–215. doi:10.1016/j.molmed.2006.03.006. PMID 16616875
13. Aušrinė Baronaitė. „SVARBIAUSIA NESUKLYSTI: PIRMIEJI EBOLA VIRUSO SIMPTOMAI PRIMENA GRIPĄ.“ // Sveikas.lt – gydymo e-enciklopedija, 2014.08.18. (Žiūrėta 2014.10.18.)
14. Gatherer D (2014). „The 2014 Ebola virus disease outbreak in West Africa“. J. Gen. Virol. 95 (Pt 8): 1619–1624. doi:10.1099/vir.0.067199-0. PMID 24795448
15. Ruzek, edited by Sunit K. Singh, Daniel (2014). Viral hemorrhagic fevers. Boca Raton: CRC Press, Taylor & Francis Group. p. 444. 
16. Magill, Alan (2013). Hunter’s tropical medicine and emerging infectious diseases. (9th ed. ed.). New York: Saunders. p. 332. .
17. „Ebola virusas: kaip jį atpažinti ir ko laukti?“ // Mokslo ir technologijų populiarinimo e-portalas Technologijos.lt, 2014.08.05. (Žiūrėta 2014.10.18.)
18. „Signs and Symptoms“. // Centers for Disease Control and Prevention. (Žiūrėta 2014.10.18.)
19. Kortepeter MG, Bausch DG, Bray M (November 2011). „Basic clinical and laboratory features of filoviral hemorrhagic fever“. J Infect Dis204 (Supplement 3): S810–6. doi:10.1093/infdis/jir299.PMID 21987756.
20. Goeijenbier M, van Kampen JJ, Reusken CB, Koopmans MP, van Gorp EC (November 2014). „Ebola virus disease: a review on epidemiology, symptoms, treatment and pathogenesis“.Neth J Med 72 (9): 442–8. PMID 25387613.
21. „Ebola Hemorrhagic Fever Diagnosis“. CDC. 2014-01-28. Nuoroda tikrinta 2014-08-03.
22. Grolla A, Lucht A, Dick D, Strong JE, Feldmann H (September 2005). „Laboratory diagnosis of Ebola and Marburg hemorrhagic fever“.Bull Soc Pathol Exot 98 (3): 205–9. PMID 16267962.
23. WHO 2014: Liberia: New Ebola mobile lab speeds up diagnosis and improves care,. "Liberia: New Ebola mobile lab speeds up diagnosis and improves care, ". WHO.int. W.H.O. 2014 m. spalis. Nuoroda tikrinta 2014-10-26.
24. Geisbert TW, Jahrling PB (December 1995). „Differentiation of filoviruses by electron microscopy“. Virus Res 39 (2–3): 129–50.doi:10.1016/0168-1702(95)00080-1. PMID 8837880.
25. „EBOLA (EBOLOS VIRUSAS, HEMORAGINĖ KARŠTINĖ).“ // Sveikas.lt – gydymo e-enciklopedija. (Žiūrėta 2014.10.19.)
26. „Outbreaks Chronology: Ebola Virus Disease“. // Centers for Disease Control and Prevention. (Žiūrėta 2014-09-29.)