Koma

Koma – organizmo būsena, kuomet visiškai prarandama sąmonė, dingsta refleksai, kartais sutrinka kitos gyvybinės funkcijos. Koma laikoma ūminio cerebrinio nepakankamumo požymiu – smegenys nepajėgia centralizuotai valdyti ar reguliuoti visų organizmo sistemų.

Komą gali sukelti apsinuodijimas, medžiagų ir energijos apykaitos sutrikimai, CNS , smegenų pažeidimai, hipoksija. Kartais koma sukeliama dirbtinai farmaciniais preparatais, siekiant apsaugoti aukštesniąsias smegenų funkcijas nuo pažeidimų, kuriuos gali sukelti smegenų traumos.

Komoje esančio žmogaus neįmanoma prižadinti, jis nereaguoja į šviesą ar skausmą, neturi miego−budros , neatlieka valingų veiksmų.

Komos stadijos:

• prekoma – ligonio sąmonė retkarčiais praskaidrėja, jis sugeba atsakyti į paprastus .
• koma – visiškas sąmonės praradimas, neurologiniai simptomai rodo komos gylį: sutrikęs , išnykęs , raumenys ar yra , pasireiškia ir kt.
• negrįžtama koma – organizmo funkcijos nebegali atsikurti.

Komą gali sukelti įvairios priežastys, tačiau su priežastimis susiję specifiniai patofiziologiniai ir klinikiniai pasireiškia tik prekomoje. Perėjus į komą visi suvienodėja.

Kai kurios patologinės dažnai laikomos pakopomis į komą. Tai:

•  – patologinis .
•  – sąmonės , kai refleksai išlikę, bet visiškai abejingas aplinkai.
•  – visiškas ir , kai sąmonė išlikusi.

Sindromai, būdingi komai:

• bulbarinių nervų patologija (sutrinka rijimas, dėl ko gali užspringti).
• ar hipotermija (hipotermija rodo negrįžtamos komos eigą)
• kraujotakos ir kvėpavimo sutrikimai (širdies aritmija, per didelis ar per mažas plaučių vėdinimas, apnoea)
• traukulių sindromas (nuo mimikos raumenų trūkčiojimo iki bendrų epilepsinių traukulių)
• neurotrofiniai sutrikimai (atsiranda , galinčio sukelti )

Koma gydoma šiais būdais:

• palaikant normalią kraujotaką.
• palaikant normalų plaučių vėdinimą.
• gerinant smegenų kraujotaką.
• skatinant apykaitą
• gydant traukulius
• saugant nuo

Šaltiniai

• Vileišis A., Kazakevičius R. ir kt. 1991. Patologinė fiziologija.