Hipotermija

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Hipotermija – būsena, kai organizmo temperatūra nukrinta iki žemesnės nei reikalinga palaikyti organizmo metabolizmą ir funkcionavimą (žmonėms – žemiau 35 °C). Hipotermiją gali paskatinti labai šalta aplinka, ilgas buvimas joje, lietus, vėjas, prakaitas ar buvimas šaltame vandenyje.

Hipotermija yra priešinga būsenai.

Šiltakraujų gyvūnų organizmuose pastovi vidinė palaikoma biologinės (savireguliacijos) (homeostazės). Savireguliacijos šaltoje aplinkoje procesams priklauso , kraujo tekėjimo į odą ribojimas, šilumą generuojančių hormonų išskyrimas. Hipotermijos atveju, šių procesų nepakanka palaikyti temperatūrą, tačiau jie naudoja organizmo energijos resursus greta to, kad šiluma taip pat prarandama šaltai aplinkai.

Simptomai

Normali žmogaus kūno temperatūra yra apie 37 °C. Pagal rimtumą, yra trys hipotermijos etapai.

Pirmoje stadijoje kūno temperatūra nukrinta 1-2 °C žemiau normalios temperatūros, patiriamas nuo silpno iki stipraus , nukentėjusiam nutirpsta rankos ir jis negali jomis atlikti sudėtingesnių veiksmų. Galūnių kraujagyslės susiaurėja, taip sumažinant šilumos praradimą aplinkai. Greitas ir negilus kvėpavimas, (šis efektas turi ribotą naudą žmonėms, bet naudingas kitoms, labiau plaukuotoms, rūšims). Neretai asmuo gali pradėti jausti šilumą, kas faktiškai nėra atsigavimas, bet perėjimo į antrą stadiją indikacija, kaip ir negalėjimas suliesti nykščio ir mažojo pirštelio.

Antroje stadijoje kūno temperatūra nukrinta 2-4 °C. Drebulys sustiprėja, matoma raumenų koordinacijos stoka, judesiai lėti ir reikalaujantys didelių pastangų, netvirtas žingsnis ir lengvas sumišimas, nors nukentėjusysis gali atrodyti budrus. Kūno paviršiaus kraujagyslės dar labiau susitraukia, kad šiluma būtų išsaugota gyvybiškai svarbiems organams, nukentėjusysis pabąla, lūpos, ausys, rankų ir kojų pirštai gali pamėlynuoti.

Trečioje stadijoje kūno temperatūra nukrinta žemiau 32 °C. Drebulys paprastai praeina; nukentėjusiam sunku kalbėti, būdingas lėtas mąstymas, pasireiškia atminties sutrikimas (amnezija); taip pat dažnai negebėjimas naudoti rankų ir klupinėjimas. Sustoja ląstelių metaboliniai procesai. Žemiau 30 °C, atvira oda pamėlynuoja, išsipučia, raumenų koordinacija labai bloga, nukentėjusysis beveik visiškai negali paeiti, elgiasi išoriškai neracionaliai/ne pagal situaciją, įskaitant lindimą į mažas uždaras erdves (spintas, plyšius tarp uolų, rąstų, po lapais) ar patiria sustingimą (nejautrumą jokiems stimulams, išskyrus esminius, kaip kad, pvz., skausmą). Žymiai sulėtėja pulsas ir kvėpavimas, tačiau gali sustiprėti širdies ritmas. Gyvybiškai svarbūs organai nustoja funkcionuoti, nukentėjusysis patiria klinikinę mirtį; dėl sulėtėjusios ląstelių veiklos šioje hipotermijos stadijoje, įvyksta vėliau.

Prevencija

Išvengti hipotermijos padeda tinkama apranga. Didžiausia rizika dėvint medvilninius drabužius, nes jie sulaiko vandenį, kuris pagreitina šilumos iš kūno perėmimą. Sausu oru, medvilniniai drabužiai gali sudrėkti nuo prakaito, o vėliau atvėsti. Drėgni sintetiniai ir vilnoniai audiniai pasižymi didesne izoliacija, taip pat greičiau džiūsta, kai kurie gaminami sugeriantys prakaitą. Ore didžioji kūno šilumos dalis prarandama per galvą (20-40 %), todėl galvos ir kaklo uždengimas sumažina hipotermijos riziką.

Šilumos praradimo greitį sausumoje sunku įvertinti dėl veiksnių gausos: drabužių tipo ir kiekio, izoliuojančio riebalų sluoksnio ant asmens odos, aplinkos drėgnumo ir kt. Vandenyje šiluma prarandama daug greičiau ir prie aukštesnės temperatūros nei ore, todėl vandens sportuose ir kt. vandens veikloje šaltomis sąlygomis naudojami ir t. t. Pvz., 10 °C vandenyje žmogus gali numirti po apytiksliai 1 valandos buvimo jame, prie nulinės vandens temperatūros laikas iki mirties gali būti tik 15 min. Po ilgų periodų (daug valandų) buvimo šiltame vandenyje (pvz., 26 °C) taip pat gali pasireikšti švelnios hipotermijos simptomai.

Alkoholio vartojimas prieš patenkant į šaltą aplinką gali padidinti hipotermijos riziką, nes alkoholis sustiprina kraujo tekėjimą link kūno galūnių, taip paskatinant šilumos praradimą, nors pats asmuo neretai gali jaustis šiltai.

Seni, sergantys žmonės labiau linkę į hipotermiją šaltomis sąlygomis; taip pat kūdikiai, nes jų temperatūros savireguliacijos mechanizmai dar nėra pilnai išsivystę.

Nusirengimas

20-50 % hipotermijos aukų atvejų pasitaiko reiškinys, vadinamas „paradoksiškas nusirengimas“ (angl. paradoxical undressing). Tai būdinga nukentėjusiems nuo vidutinės ar stiprios hipotermijos, kai prarandama orientacija. Nukentėjusysis suvokia karštį ir stengiasi nusirengti visus drabužius, dėl ko tik paskatinamas tolesnis kūno šilumos praradimas.