Austrijos įpėdinystės karas

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Austrijos įpėdinystės karas
Iš kairės į dešinę: Laivo Nuestra Señora de Covadonga pagrobimas (1743 m. balandžio 20 d.) Fontenua mūšis (1745 m. gegužės 11 d.) Hohenfrydbergo mūšis (1745 m. birželio 4 d.) Bergeno prie Zomo apgultis (1747 m. liepos 14 d. – rugsėjo 18 d.)
Data 1740 m. gruodžio 16 d. – 1748 m. spalio 18 d. (7 metai, 10 mėnesių ir 2 dienos) Vieta Europa, Šiaurės Amerika, Pietų Amerika, Pietų Indija Rezultatas Priežastis Konfliktas dėl Austrijos žemių ir sosto paveldėjimo Teritoriniai pokyčiai Prūsijai užtikrinta Silezija Parmos ir Pjačencos kunigaikštystė bei atiduotos Ispanijos Burbonams Visos kitos teritorijos grąžintos valstybėms, jas valdžiusioms iki karo

Austrijos įpėdinystės karas – karas dėl Šventosios Romos imperijos valdovo Karolio VI dukters Marijos Teresės teisės paveldėti Habsburgų dinastijos valdas, vykęs 1740 m. gruodžio 16 d. – 1748 m. spalio 18 d. Kariauta Europoje ir Šiaurės Amerikoje, į konfliktą įsitraukė beveik visos Europos valstybės, tačiau po karo įvyko tik nedideli teritoriniai pokyčiai.

Pradžia

Europa 1740 m. prasidėjus Austrijos įpėdinystės karui (Habsburgų valdos pažymėtos geltona spalva)

Karas prasidėjo po to, kai 1740 m., spalio 20 dieną mirė Karolis VI. Pagal Pragmatinę sankciją, Marija Teresė turėjo paveldėti Vengriją, Bohemiją (Čekiją), ir kitas žemes, o jos vyras Pranciškus Steponas turėjo tapti imperatoriumi, tačiau Prūsijos valdovas Frydrichas II, pasinaudodamas silpna Habsburgų pozicija, 1740 m. gruodžio 16 d. įsiveržė į Austrijos valdomą Sileziją. Vėliau į karą prieš Austriją įsitraukė Prancūzija, Ispanija, , Švedija ir Bavarija. Austriją palaikė Didžioji Britanija ir Jungtinės Nyderlandų provincijos, o vėliau ir Rusija, kurios įsikišimas paspartino taikos sudarymą.

Pasekmės

Acheno sutarties paskelbimo 1749 m. vasario 13 d. alegorija, 1761 m. (Žakas Diumonas)

1742 m. Austrija Prūsijai atidavė Sileziją, bet išstūmė buvusius Prūsijos sąjungininkus iš Bohemijos ir 1743 m. įsiveržė į Bavariją. Po šių žingsnių Prūsija vėl įsitraukė į karą, pradėdama II Silezijos karą ir įsiverždama į Bohemiją. 1745 metais mirė bavarų pretendentas Karolis VII, o jo sūnus sutiko remti Marijos Teresės vyrą rinkimuose į Šventosios Romos Imperijos sostą su sąlyga, kad austrai grąžins užimtas Bavarijos žemes. Tais pačiais metais užbaigtas Silezijos karas, dar kartą patvirtinant Silezijos atitekimą Prūsijai.

Pabaiga

Karas baigėsi 1748 m. spalio 18 d. pasirašius Acheno sutartį, kuria patvirtinta Pranciškaus I teisė į imperatoriaus sostą, o mirusio Karolio VII išrinkimas imperatoriumi pripažintas teisėtu, bet austrai neteko Silezijos ir žemių Italijoje (Parmos, Pjančenzos ir dalies Milano kunigaikštystės). Karo metu Austrija buvo susilpninta, o Prūsija po karo gerokai sustiprėjo.

Vikiteka: Austrijos įpėdinystės karas – vaizdinė ir garsinė medžiaga