Andrejus Tarkovskis

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Andrejus Arsenjevičius Tarkovskis rus. Андре́й Арсе́ньевич Тарко́вский
Gimė	1932 m. balandžio 4 d. Ivanovo sritis
Mirė	1986 m. gruodžio 29 d. (54 metai) Paryžius, Prancūzija
Tėvas	Arsenijus Aleksandrovičius Tarkovskis (Арсений Александрович Тарковский)
Motina	Marija Ivanovna Višniakova (Мария Ивановна Вишнякова)
Sutuoktinis (-ė)	Irma Rauš (Ирма Яковлевна Рауш, 1957–1970) Larisa Kizilova (Лариса Кизилова, 1970–1986)
Vaikai	Arsenijus Tarkovskis (Арсений Андреевич Тарковский) Andrejus Tarkovskis (Андрей Андреевич Тарковский)
Veikla	rusų kino režisierius, scenaristas bei aktorius, vienas garsiausių Sovietų Sąjungos režisierių
Vikiteka	Andrejus Tarkovskis

Andrejus Arsenjevičius Tarkovskis (rus. Андре́й Арсе́ньевич Тарко́вский, 1932 m. balandžio 4 d. Ivanovo srityje – 1986 m. gruodžio 29 d. Paryžiuje) – rusų kino režisierius, scenaristas bei aktorius, vienas garsiausių Sovietų Sąjungos režisierių.

A. Tarkovskio filmams būdingos metafizinės temos, ilgos apimtys ir itin estetiški vaizdai.

Biografija

Vaikystė ir jaunystė

Gimė Sovietų Sąjungoje, Ivanovo srityje, Zavražės kaime prie Volgos upės. Tėvas Arsenijus Aleksandrovičius (Арсений Александрович Тарковский) – iš Ukrainos kilęs poetas ir vertėjas. Motina Marija Ivanovna Višniakova (Мария Ивановна Вишнякова) baigė Maskvos M. Gorkio literatūros institutą. 1934 m. gimė sesuo Marina. 1935 m. Arsenijus Tarkovskis paliko šeimą, o 1941 m. savanoriškai išėjo į frontą, kur buvo sužeistas ir neteko kojos. Marija Tarkovskaja įsidarbino korektore Maskvoje, kur dirbo iki pensijos.

1939 m. Andrejus Tarkovskis pradėjo lankyti 554-ąją Maskvos mokyklą, bet prasidėjus karui motina išvežė Andrejų ir jaunesniąją jo seserį pas gimines į Jurjevecą. 1943 m. Tarkovskiai grįžo į Maskvą, o Andrejus – į savo senąją mokyklą, kur mokėsi vienoje klasėje su Andrejumi Voznesenskiu (Андрей Андреевич Вознесенский). Vaikystę Andrejus praleido su senele, motina ir sese. Nors didžiąją gyvenimo dalį jis nugyveno Maskvoje, vaikystės namų vaizdinyje išliko namas Jurjevece, kur dabar A. Tarkovskio name jam atidarytas muziejus. Vaikystės patirtį – tėvo išėjimą, buities sunkumus, evakuaciją, mokyklą, motinos su dviem vaikais ant rankų vaizdinį – A. Tarkovskis pavaizdavo savo filme „“ (rus. Зеркало).

A. Tarkovskis įgijo tradicinį meninį išsilavinimą. Būdamas septynerių, rajono muzikos mokykloje pradėjo lankyti fortepijono pamokas, o nuo 7-os klasės meno mokykloje mokėsi piešimo. A. Tarkovskio mokyklos atestatas, saugomas Rusijos valstybinio S. A. Gerasimovo kinematografijos universiteto archyve, nerodo išskirtinių režisieriaus polinkių kuriam nors dalykui.

1951–1952 m. SSRS Mokslų akademijoje Rytų Azijos institute A. Tarkovskis studijavo arabų kalbą, bet, kūno kultūros užsiėmimo metu patyręs smegenų sukrėtimą, nutraukė mokslus. Įsidarbino Rusijos spalvotųjų metalų ir aukso mokslinių tyrimų institute, o 1953 m. gegužę – Aukso mokslinių geologinių tyrimų instituto (rus. НИГРИЗолото) ekspedicijoje į tolimą Krasnojarsko krašto Turuchansko rajoną. Beveik metus dirbo prie Kureikos upės, per taigą nužingsniavo šimtus kilometrų ir sukūrė eskizų albumą, kurį vėliau atidavė instituto archyvui. A. Tarkovskis autobiografijoje minėjo, kad taigoje praleisti metai sustiprino jo sprendimą tapti režisieriumi.

Rusijos valstybinis S. A. Gerasimovo kinematografijos universitetas

Grįžęs iš ekspedicijos 1954 m., A Tarkovskis įstojo į Rusijos valstybinį S. A. Gerasimovo kinematografijos universiteto (rus. ВГИК) režisūros fakultetą.

A. Tarkovskio studijų ir ankstyvosios kūrybos metai sutapo su Nikitos Chruščiovo inicijuoto meninio atgimimo laikotarpiu. Nuo 1953 m. kino filmų gamyba ėmė sparčiai augti. A. Tarkovskiui, kaip režisieriui, daug įtakos turėjo ir tai, kad su juo mokėsi karo metais užaugusių jaunuolių karta. 1956 m. prasidėjo N. Chruščiovo „“ laikotarpis, suteikęs jaunimui galimybę susipažinti su užsienio literatūra, muzika, autoriniu kinu, italų neorealizmu ir prancūzų naująja banga. A. Tarkovskis su savo draugu ir bendraautoriumi Andrejumi Končialovskiu (Андрей Сергеевич Михалков-Кончаловский) nuvyko į Sovietų Sąjungos valstybinį kino fondo (rus. Госфильмофонд) archyvą, kur peržiūrėjo Akiros Kurosavos, Luiso Bunjuelio, Ingmaro Bergmano, (Robert Bresson), (Kenji Mizoguchi) filmus. Vakarų kino kritikų jau vartojamą terminą „autorinis kinas“ (pranc. auteur) A. Tarkovskis suprato kaip būtiną kūrybos sąlygą.

Pagrindiniu A. Tarkovskio pedagogu ir mokytoju tapo Michailas Romas (Михаил Ильич Ромм). Pirmąjį režisūros kursinį darbą – trumpametražį filmą „Žudikai“ (rus. Убийцы) pagal to paties pavadinimo Ernesto Hemingvėjaus apsakymą – A. Tarkovskis sukūrė 1956 m. rudenį kartu su Aleksandru Gordonu (Александр Гордон) ir Marika Beiku (Марикой Бейку). Šis darbas sulaukė aukšto M. Romo įvertinimo. Po šio buvo pastatytas vidutinės trukmės filmas „Šiandien laisvadienio nebus“ (rus. Сегодня увольнения не будет, 1957 m.) ir filmas „Koncentratas“ (rus. Концентрат, 1958 m.), kuriame vaizduojama A. Tarkovskio darbo geologinėje ekspedicijoje patirtis.

Trečiajame kurse A. Tarkovskis sutiko Andrejų Končialovskį, tuometinį režisūros fakulteto pirmakursį. Tai buvo jų kūrybinės draugystės ir bendraautorystės pradžia. Sutapo jų požiūris į kinematografiją, patiko tie patys režisieriai: Aleksandras Dovženka (Александр Петрович Довженко), L. Bunjuelis, A. Kurosava. Kartu jie parašė filmo „Antarktida – tolima šalis“ (rus. Антарктида – далёкая страна, 1959 m.) scenarijų, kurio ištraukos buvo publikuotos laikraštyje „Maskvos komjaunuolis“ (rus. Московский комсомолец). A. Tarkovskis pasiūlė kino studijai „Lenfilm“ (rus. Ленфильм) pagal šį scenarijų sukurti filmą, bet gavo neigiamą atsakymą. Vėliau jie rašė scenarijų „Volas ir smuikas“ (rus. Каток и скрипка, 1960 m.) ir sėkmingai jį pardavė ką tik įsikūrusiam kino studijos „Mosfilm“ (rus. Мосфильм) susivienijimui „Jaunystė“ (rus. Юность). Vaikiškas, sentimentalus šio scenarijaus siužetas pasakoja apie trumpą berniuko smuikininko ir volo vairuotojo draugystę.

A. Tarkovskis gavo leidimą statyti „Volą ir smuiką“ kaip diplominį darbą. Jis pasiūlė šią trumpametražę juostą filmuoti jaunam operatoriui Vadimui Jusovui (Вадим Иванович Юсов). Filmo koncepcijai daug įtakos turėjo A. Tarkovskio ir A. Končialovskio polinkis į prancūzų režisieriaus Alberto Lamoriso (Albert Lamorisse) filmus, ypač į trumpametražį jo filmą „Raudonasis balionas“ (pranc. Le Ballon rouge), kuris 1956 m. laimėjo Kanų kino festivalio Didįjį prizą ir Oskarą. Šis pirmasis bendras A. Tarkovskio ir V. Jusovo darbas 1961 m. Niujorko studentiškų filmų festivalyje A. Tarkovskiui atnešė pirmąjį apdovanojimą.

1960 m. A. Tarkovskis su pagyrimu baigė Rusijos valstybinį S. A. Gerasimovo kinematografijos universitetą.

Kino karjera Sovietų Sąjungoje

1962 m. A. Tarkovskis sukūrė pirmąjį pilnametražį filmą „Ivano vaikystė“ (rus. Иваново детство), kuris buvo įvertintas Venecijos kino festivalio „Auksinio liūto“ apdovanojimu.

1964 m. A. Tarkovskis Sovietų Sąjungos radijui sukūrė radijo spektaklį pagal Viljamo Folknerio apsakymą „Staigus posūkis“ ir pradėjo statyti filmą „Andrejus Rubliovas“ (rus. Андрей Рублёв) apie XV a. Rusijos ikonų tapytoją Andrejų Rubliovą. Dėl nesutarimų su valdžia, režisieriui teko kelis kartus permontuoti filmą. 1966 m. gruodį juosta buvo pristatyta Kinematografų sąjungoje, o 1969 m. Kanuose, kur laimėjo Tarptautinės kino kritikų federacijos (Fédération Internationale de la Presse Cinématographique, FIPRESCI) prizą. Oficiali filmo premjera Sovietų Sąjungoje įvyko 1971 m.

1967 m. pradėjo kurti filmo „“ (rus. Зеркало) kino scenarijų (pirmasis scenarijaus pavadinimas buvo „Išpažintis“ (rus. Исповедь), vėliau „Baltoji diena“ (rus. Белый день), „Balta balta diena“ (rus. Белый-белый день).

1968 m. spalį su Frydrichu Gorenšteinu (Фридрих Наумович Горенштейн) pradėjo kurti filmą „Soliaris“ (rus. Солярис) pagal Stanislavo Lemo romaną tuo pačiu pavadinimu: 1969 m. rašė scenarijų, o filmavimas tęsėsi nuo 1970 iki 1972 m. 1972 m. Kanuose „Soliaris“ buvo apdovanotas Specialiuoju žiuri prizu ir FIPRESCI prizu ir nominuotas Auksinei palmės šakelei. 1973 m. filmo premjera įvyko ir Maskvos kino teatre „Mir“.

1973–1974 m. A. Tarkovskis filmavo „Veidrodį“. Filmo premjera Centriniuose kino rūmuose įvyko 1975 m. Sovietų valdžiai neįtiko filmo tariamai elitistinis turinys, todėl filmas buvo priskirtas trečiajai kategorijai. Šios kategorijos filmams buvo taikomi griežti platinimo apribojimai, be to, trečiosios kategorijos filmų autoriams grėsė kaltinimai valstybinių lėšų švaistymu ir rimtas pavojus ateities projektų finansavimui. Manoma, kad šie sunkumai paskatino A. Tarkovskį galvoti apie filmų kūrimą užsienyje.

1975 m. A. Tarkovskis rašė filmo „Hofmaniana“ (rus. Гофманиана) scenarijų apie vokiečių rašytoją ir poetą Ernstą Hofmaną, o 1976 m. Maskvos Lenino komjaunimo teatre pastatė Viljamo Šekspyro „Hamletą“. 1978 m. su Aleksandru Mišarinu (Александр Николаевич Мишарин) parašė scenarijų „Sardoras“ (rus. Сардор).

Paskutinis Sovietų Sąjungoje sukurtas A. Tarkovskio filmas buvo „“ (rus. Сталкер) pagal brolių Arkadijaus ir Boriso Strugackių apysaką „Piknikas šalikelėje“ (rus. Пикник на обочине). 1976 m. prasidėjusį filmavimą persekiojo nesėkmės. Ryškinimo metu buvo sugadintos visos juostos su lauke nufilmuotomis scenomis. Pablogėjo A. Tarkovskio santykiai su operatorium Georgijum Rerbergu (Георгий Иванович Рерберг) ir režisierius nutarė pakeisti jį Aleksandru Kniažinskiu (Александр Леонидович Княжинский). Be to, 1978 m. balandį A. Tarkovskis patyrė širdies smūgį, dėl kurio filmavimas vėl buvo atidėtas. Juosta buvo baigta 1979 m. ir Kanų kino festivalyje laimėjo Visuotinio žiuri prizą.

Tais pačiais metais. A Tarkovskis pradėjo kurti filmą „Pirmoji diena“ (rus. Первый день) pagal ilgamečio draugo ir bendradarbio A. Končialovskio scenarijų. Filme buvo vaizduojama XVIII a. Rusija Petro I valdymo metu, pagrindinius vaidmenis atliko Natalija Bondarčiuk (Наталья Сергеевна Бондарчук) ir Anatolijus Papanovas (Анатолий Дмитриевич Папанов). Siekdamas gauti „Goskino“ (SSRS valstybinio kinematografijos komiteto) leidimą kurti šį filmą, A. Tarkovskis pateikė cenzūruotą scenarijų, iškirpęs scenas, kuriose buvo kritikuojamas oficialus Sovietų Sąjungos ateizmas. Kai maždaug pusė filmo buvo baigta, „Goskino“ sustabdė projektą, nes tapo akivaizdu, kad filmas skyrėsi nuo cenzūrai pateikto scenarijaus. Teigiama, kad A. Tarkovskis labai supyko dėl šio sprendimo ir sunaikino daugumą nufilmuotų juostų.

Kino karjera užsienyje

1979 m. vasarą A. Tarkovskis išvyko į Italiją, kur su ilgamečiu draugu Toninu Guera (Tonino Guerra) sukūrė dokumentinį filmą „Kelionių metas“ (it. Tempo di Viaggio). Spalio 5 d. mirė A. Tarkovskio motina. 1980 m. A. Tarkovskis gavo RTFSR liaudies artisto apdovanojimą, vėl išvyko į Italiją, kur su T. Guera užbaigė filmo italų kalba „“ (it. Nostalghia, rus. Ностальгия) scenarijų. 1981 m. keliavo po Jungtinę Karalystę ir Švediją, kur svarstė galimybę pasilikti, bet galiausiai nutarė grįžti dėl žmonos ir vaikų. 1982 m. kovą grįžo į Italiją filmuoti „Nostalgijos“. Sovietų kino studija „Mosfilm“ nutraukė projekto finansavimą, todėl A. Tarkovskiui teko užbaigti filmavimą padedant Italijos valstybinei televizijai RAI. 1983 m. filmas buvo baigtas ir Kanų kino festivalyje laimėjo FIPRESCI bei Visuotinės žiuri prizus. Sovietų Sąjungos spaudimu filmas negavo Auksinės palmės šakelės ir tai sustiprino A. Tarkovskio pasiryžimą nebekurti kino filmų gimtojoje šalyje.

1983 m. A. Tarkovskis pastatė Modesto Musorgskio operą „Borisas Godunovas“ (rus. Борис Годунов).

1984 m. A. Tarkovskis ruošėsi filmuoti juostą švedų kalba „“ (šved. Offret, rus. Жертвоприношение), vyko į Švediją tartis dėl filmavimo.

1984 m. liepos 10 d. Milane vykusioje spaudos konferencijoje A. Tarkovskis pranešė apie savo sprendimą nebegrįžti į Sovietų Sąjungą. 1985 m. žiemą praleido Berlyne, o pavasarį išvyko į Švediją filmuoti „Aukojimo“. Metų pabaigoje A. Tarkovskiui buvo diagnozuotas plaučių vėžys. 1986 m. sausį režisierius išvyko gydytis į Paryžių. „Aukojimas“ buvo pristatytas Kanų kino festivalyje ir laimėjo Specialųjį žiuri prizą, FIPRESCI prizą ir Visuotinio žiuri prizą. A. Tarkovskis dėl ligos negalėjo dalyvauti festivalyje.

A. Tarkovskis mirė 1986 m. gruodžio 29 d. Paryžiuje, sulaukęs 54 metų. Jis buvo palaidotas 1987 m. sausio 3 d. Sent-Ženevje de Bua kapinėse Paryžiaus priemiestyje.

Asmeninis gyvenimas

1957 m. balandį vedė kurso draugę Irmą Rauš (Ирма Яковлевна Рауш). 1962 m. rugsėjo 30 d. jiems gimė sūnus Arsenijus. 1965 m., filmuodamas „Andrejų Rubliovą“, susipažino su aktore Larisa Kizilova (Лариса Кизилова). 1970 m. birželį išsiskyrė su I. Rauš ir vedė L. Kizilovą (pora kartu gyveno jau penkerius metus). Tų pačių metų rugpjūčio 7 d. jiems gimė sūnus Andrejus.

Atminimo įamžinimas

1990 m. A. Tarkovskis po mirties buvo apdovanotas Lenino premija. 1989 m. buvo įsteigtas Andrejaus Tarkovskio fondas, rengiantis festivalius ir režisieriaus kūrybai skirtas parodas, vykdo archyvinę veiklą. Nuo 1993 m. Tarptautinis Maskvos kino festivalis teikia Andrejaus Tarkovskio premiją „už geriausią konkursinės arba nekonkursinės programos filmą“.

2007 m., A. Tarkovskio 75-ojo gimtadienio proga Ivanovo mieste buvo įkurtas Tarptautinis Andrejaus Tarkovskio kino festivalis „Veidrodis“.

Andrejaus Tarkovskio vardu pavadintas asteroidas Nr. 3345, kurį atrado sovietų astronomė Liudmila Karačkina (Людмила Карачкина).

2009 m. rugsėjo 1 d. prie įėjimo į Rusijos valstybinį S. A. Gerasimovo kinematografijos universitetą buvo atidengtas paminklas trims įžymiems universiteto studentams, tarp jų ir Andrejui Tarkovskiui.

2009 m. gegužės 18 d. Kanų kino festivalyje pristatytas A. Tarkovskiui skirtas Larso von Triero filmas „Antikristas“.

Filmografija

• 1960 m. – Volas ir smuikas (Каток и скрипка),
• 1962 m. – (Иваново детство),
• 1969 m. – (Андрей Рублев),
• 1972 m. – Soliaris (Солярис),
• 1975 m. – (Зеркало),
• 1979 m. – (Сталкер),
• 1982 m. – Kelionių metas (Время путешествий),
• 1983 m. – (Ностальгия),
• 1986 m. – (Жертвоприношение).

Išnašos

1. Dictionary of Minor Planet Names

Nuorodos

• Tinklalapis apie Andrejų Tarkovskį 2019-04-13 iš Wayback Machine projekto.
• Nostalghia.com – Tinklalapis apie Andrejų Tarkovskį 2009-06-04 iš Wayback Machine projekto.