Apsakymas

Apsakymas – mažoji epinė forma, glausto pasakojimo laiko ir nedidelės erdvės kūrinys, telkiantis dėmesį į vieną įvykį su nedaugeliu veikėjų, tačiau sukuriantis gyvenimo visumos ir apibendrinimo įspūdį.

Nacionalinėse literatūrose apsakymas vadinamas savais terminais (vokiškai – die Kurzgeschichte, angliškai – short story, prancūziškai – récit, rusiškai – rasskaz, lenkiškai – opowiadanie), bet dažniausiai tapatinamas su novele.

Sąvoką apsakymas mini Konstantinas Sirvydas pirmajame lietuvių kalbos žodyne (XVII a. pr.) greta apysakos bet kokiam sakytiniam pasakojimui įvardinti.

Lietuvių literatūroje apsakymą, kaip žanro užuomazgą, galima atrasti XIX a. vidurio prozoje (Antanas Tatarė, Motiejus Valančius), Lauryno Ivinskio kalendoriuose, Simono Daukanto istoriniuose veikaluose (prozos intarpų pavidalu).

Akstiną apsakymui išpopuliarėti davė nacionalinio judėjimo banga ir periodinės spaudos išplitimas, o žanrinės kategorijos prasmę jis ėmė įgyti XIX–XX a. sandūroje, kai savo kūrinius paskelbė Antanas Kriščiukaitis-Aišbė, Vincas Pietaris, Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda ir kt.

Pirmųjų lietuvių literatūros teorijų autoriai apsakymą apibūdina kaip „pasakojamąjį veikalą mažo tūrio“, atspindintį vieną epizodą iš veikėjo gyvenimo (Kazys Bizauskas, 1922) arba pripažįsta tik novelę (Juozas Ambrazevičius, 1930).

Apsakymas būdingas jaunoms literatūroms, susijusioms su agrarine krašto sankloda, kur nepaprastus atsitikimus nurungia rami kasdieniškos buities slinktis ir žemdirbio, paklūstančio gamtos kalendoriui, uždaras būties ciklas (Vinco Krėvės „Šiaudinėj pastogėj“). Pagrindinis kasdienybės įvykis šeimoje – vestuvės – lėtai veda į numanomą atomazgą (moters nusivylimą) Žemaitės cikle Laimė nutekėjimo.

Personažo išgyvenimu pagrįsto apsakymo tradiciją pradėjo Jonas Biliūnas, Šatrijos Ragana, Ignas Šeinius, Ona Pleirytė-Puidienė (pasakojimo ritmas neskubus, prisodrintas intymių pastebėjimų, niuansuotų emocijų).

Dinamiškumo stoka, silpnai išrutuliota fabula ir aprašomojo informacinio elemento perteklius skiria apsakymą nuo kompaktiškos novelės (takoskyra tarp jų išryškėja XX a. 4-ajame dešimtmetyje, pasirodžius Juozo Grušo, Petro Cvirkos, Antano Vaičiulaičio novelių rinkiniams).

Lietuvių apsakymui būdinga autorinė pasakojimo laisvė (eskiziškumas, lyrinis pradas, išplėstas aprašymas, etnografinės ir buities detalės, veikėjo būsenų detalizavimas), todėl jo sąranga padrikesnė už novelės, o kompozicijos ekstensyvumas artina jį prie apysakos (Žemaitės „Petras Kurmelis“, Antano Vienuolio „Paskenduolė“, Ramūno Klimo „Kiečius, mėnulio šviesa ir portveinas už rublį dvi“).

Tikroviškumo iliuzija bei natūralūs daiktų ir reiškinių pavidalai – realistinės prigimties apsakymo bruožai tipiškiausi lietuvių mažajai epikai (Marius Katiliškis, , Algirdas Pocius, , Rimantas Šavelis). Apsakymas lyg kopijuoja tikrovišką gyvenimo fragmentą, kruopščiai atkuria materijos faktūrą, brėžia žmogaus likimo tarpsnį, panaudoja kalbos įvairialypiškumą. Autentiška žemaitiškos šnekos polifonija skamba Eugenijaus Ignatavičiaus „Chrizantemų autobuse“, kuriame tarsi visa Lietuva traukia į kapines aplankyti beprasmiškai mirusių nuo sovietmečio „progreso“. Jurgis Kunčinas laisvai manipuliuoja ir visuomenės atskalūnų slengo ištekliais. Žanrui būdingą epikos branduolį šiandien mėginama praturtinti efektinga , įvairesniais pasakojimo būdais. Stalino barbarybės metafora – nukirsta tremtinio rankos plaštaka – plaukia taigos upe kaip beviltiškumo signalas (Ričardo Gavelio „Berankis“). Atsiranda naujas pasakojimo energijos šaltinis – herojaus sąmonės įtampa, kuri sutraukia laikus ir įvykius į sūkuriuojantį verpetą (Sauliaus Šaltenio „Lich!“).

Lietuvių prozai modernėjant, mažėja pasakojimo anarchijos ir disproporcijų. Konstruktyvumas, psichologizmas arba sąlygiški, fantastiniai vaizdai artina apsakymą prie novelės formos.

Nuorodos

• Jūratė Sprindytė. Apsakymas. Lietuvių literatūros enciklopedija. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. – Vilnius, 2001. –