Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Italų neorealizmas buvo kinematografijos judėjimas, gyvavęs po Antrojo pasaulinio karo. Dažnai chronologiniais Italų neorealizmo rėmais laikomi 1943 (filmas ) – 1952 metai ().

Charakteringi neorealistinių filmų bruožai buvo temų paieškos žemesniųjų socialinių sluoksnių gyvenime. Kalbėta apie ekonominę ir moralinę padėtį šalyje, kurioje tik ką pasibaigė karas. Dažnai antraeilius ir net pagrindinius vaidmenis vaidindavo neprofesionalūs aktoriai. Dėl finansavimo trūkumo kūrėjai iš esmės nenaudojo jokių dirbtinių scenografinių priemonių. Filmuojama buvo lauke. Dėl šių priežasčių neorealistiniai filmai įgavo dokumentikos bruožų.

Žymiausi režisieriai neorealistai buvo , , Vittorio De Sica, ir scenaristas .

Įtaka

Trys didieji italų režisieriai: Federico Fellini, Michelangelo Antonioni ir savo karjerą pradėjo kaip neorealistai bei išsaugojo neorealizmo bruožų savo vėlesniuose darbuose.

Šis judėjimas padarė įtaką Prancūzų naujajai bangai ir kitiems judėjimams JAV, Japonijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje.

Filmai

(1943)
(La terra trema 1948)
(Rocco e i suoi fratelli 1960)

(Roma, città aperta 1946)
(1946])
(Germania anno zero 1948)
(Stromboli 1950)

De Sica

(Sciuscià 1946)
Dviračių vagys (Ladri di biciclette 1948)
(1952)

(Riso Amaro 1949)
(Non c'è pace tra gli ulivi 1950)
(Roma ore 11 1952)