Amerikos indėnų karai

Amerikos indėnų karai
1899 m. , kurioje vaizduojami persekiojami Amerikos indėnai
Data 1609–1890 Vieta JAV, įskaitant Aliaską, Kanadą ir Meksiką Rezultatas * Spartus indėnų skaičiaus mažėjimas Vietinių genčių ir Daugybė kovojančių šalių sudarytų ir sulaužytų sutarčių, ugnies nutraukimų ir paliaubų Jungtinėse Amerikos Valstijose įsteigti indėnų rezervatai
Priešininkai
: , tarp kurių šios gentys: čerokiai, muskogai, lakotai, , šoniai, seminolai, , ir komančai	kolonistai, ir : Britų imperija: Anglija Didžiosios Britanijos karalystė Britų Amerika Jungtinė Karalystė Britų Šiaurės Amerika  Dominion of Canada Pirmoji Prancūzijos imperija: Prancūzijos karalystė Naujoji Prancūzija Ispanijos imperija: Ispanijos karalystė Naujosios Ispanijos vicekaralystė Nyderlandų kolonijinė imperija: Naujieji Nyderlandai  Rusijos imperija Rusijos Amerika  Jungtinės Amerikos Valstijos  Meksika  Teksaso Respublika

Amerikos indėnų karai – daugybė mūšių, kuriuose prieš įvairias Amerikos indėnų gentis iš pradžių kovojo Europos vyriausybės ir Šiaurės Amerikos kolonistai, vėliau – ir amerikiečių naujakuriai. Šie konfliktai JAV kilo dar steigiant pirmąsias kolonijines gyvenvietes XVII a. ir tęsėsi iki XIX amžiaus pab. Karai kildavo dėl įvairiausių veiksnių, iš kurių labiausiai paplitęs buvo naujakurių ir vyriausybių noras valdyti indėnų gentims priklausančias žemes. Europos valstybės ir jų kolonijos taip pat pasinaudodavo sąjungininkų indėnų gentimis, kad padėtų joms kariauti prieš viena kitos kolonijines gyvenvietes. Po Amerikos revoliucijos daugelis konfliktų tapo vietiniais tam tikrose valstijose ar regionuose ir dažnai buvo susiję su ginčais dėl žemės naudojimo, kai kuriuose buvo reikšmingas smurtinio keršto motyvas.

Po 1780 m. naujakuriams keliantis į vakarus visose JAV, ginkluoti konfliktai tarp naujakurių ir įvairių indėnų genčių darėsi vis didesni mastu, trukme ir intensyvumu. Kulminacija įvyko , kai pagrindinės indėnų koalicijos JAV vidurio vakaruose ir kovojo prieš JAV ir pralaimėjo. Konfliktai su naujakuriais tapo retesni ir dažniausiai buvo sprendžiami federalinės vyriausybės ir konkrečių genčių sutartimis, kuriose iš genčių dažnai reikalauta parduoti arba atiduoti žemę JAV. Šių sutarčių dažnai nesilaikydavo JAV vyriausybė. 1830 m. Indėnų iškeldinimo aktas įgaliojo JAV vyriausybę priversti indėnų gentis persikelti iš Misisipės upės rytų į vakarus prie Amerikos sienos, ypač į Indėnų teritoriją, tapusia Oklahomos valstija. Kai naujakurių teritorijos išsiplėtė iki Didžiųjų lygumų ir , tų regionų klajoklinės ir pusiau klajoklinės indėnų gentys buvo priverstos persikelti į rezervatus.

Indėnų gentys ir jų koalicijos dažnai laimėdavo mūšius prieš naujakurius ir svetimą kariuomenę, tačiau negalėjo prilygti kolonistų skaičiui. Taip pat riboti ištekliai neleido pasiekti daugiau nei laikinų pergalių ir nuolaidų iš JAV ir kitų šalių, kolonizavusių indėnų žemes dabartinių JAV teritorijoje. Nors 1800 m. Amerikos indėnų populiacija siekė 600 000, 1890 m., baigiantis karams, skaičius sumažėjo iki 250 000.

Šaltiniai

1. „Indian Removal Act“. Library of Congress. Nuoroda tikrinta 2022-11-10.
2. Thornton, Russell (1990). American Indian Holocaust and Survival: A Population History Since 1492. University of Oklahoma Press. p. 43. ISBN .