Rusijos Amerika rus Русская Америка angl Russian America Rusijos imperijos valdos Šiaurės Amerikoje Aliaska Aleutų salos

Rusijos Amerika (rus. Русская Америка, angl. Russian America) – Rusijos imperijos valdos Šiaurės Amerikoje (Aliaska, Aleutų salos, Aleksandro salynas, gyvenvietės dabartinės JAV Ramiojo vandenyno pakrantėje (Fort Rosas)), egzistavusios 1733–1867 m. Formaliai Rusijos valda tapo 1799 m., kai statusą patvirtino caro įsakas.

Aliaskos atradimas

Rašytiniai šaltiniai rodo, kad pirmieji europiečiai, pasiekę Aliaską, buvo iš Rusijos. 1648 m. Semiono Dežniovo ekspedicija išplaukė iš Kolymos žiočių į Arkties vandenyną, aplenkė rytinį Azijos žemyno galą ir atplaukė prie Anadyrio upės. Vienas pasakojimas teigia, kad vienas ekspedicijos laivas nuklydo ir atsidūrė prie Aliaskos. Tačiau nėra įrodymų, kad būtų buvusi įkurta kokia gyvenvietė. Žinia apie rastą Aliaską Rusijos vyriausybės nepasiekė, tad klausimas, ar Sibiras jungiasi su Šiaurės Amerika liko neaiškus. 1725 m. caras Petras I pareikalavo surengti naują ekspediciją.

1733–1743 m. vyko antroji Kamčiatkos ekspedicija. Laivai „Šv. Petras“ (kapitonas danas Vitus Beringas) ir „Šv. Pavelas“ (kapitonas rusas ) 1741 m. birželį išplaukė iš Kamčiatkos uosto Kamčiatkos Petropavlovsko. Netrukus laivai atsiskyrė, bet toliau plaukė į rytus.
Liepos 15 d. Čirikovas pamatė žemę, manoma, Aleksandro salyno Velso Princo salos Pietryčių Aliaskoje vakarinę pakrantę. Jis pasiuntė į krantą valtį su grupe jūrininkų, kurie buvo pirmieji europiečiai, išsilaipinę Šiaurės Amerikos šiaurės vakarų pakrantėje.

Maždaug liepos 16 d. Beringo laivas „Šv. Petras“ pamatė Šv. Elijaus kalną (angl. Mount Saint Elias) Aliaskos pusiasalyje. Netrukus po to jie pasuko atgal į Kamčiatką. Tuo tarpu Čirikovo „Šv. Pavelas“ į Kamčiatką išplaukė tik spalio mėnesį su žiniomis apie jų aptiktą žemę.

Lapkričio mėnesį Beringo laivą išmetė į krantą dabartinėje Beringo saloje. Joje V. Beringas susirgo ir mirė, o laivą smarkūs vėjai sudaužė į gabalus. Laivo įgula saloje peržiemojo, išlikę gyvi iš nuolaužų pasistatė naują laivą ir 1742 m. rugpjūčio mėn. išplaukė link Kamčiatkos. Jų atvežti kalanų kailiukai pasirodė esantys puikiausi kailiai pasaulyje, tad jų paklausa paskatino kurti gyvenvietes Aliaskoje.

Rusų kolonijos

1740–1800 m.

Nedidelės kailių prekeivių grupės ėmė iš Sibiro plaukti į Aleutų salas. Kadangi kelionės iš Sibiro į Ameriką būdavo ilgos, trukdavo 2-4 metus, kartais ilgiau, jie ėmė kurti medžiotojų ir prekeivių postus. Paskutinį XVIII a. dešimtmetį jie tapo nuolatinėmis gyvenvietėmis. Apie pusė kailių prekeivių buvo rusai iš įvairių Rusijos dalių ar Sibiro. Likę prekeiviai buvo įvairių Sibiro tautų atstovai ar mišrios kilmės Sibiro gyventojai, kilę iš įvairių Europos bei Azijos tautų.

Rytinė Rusijos pakrantė, Beringo sąsiauris ir vakarinis Aliaskos krantas

Labai dažnai kailių prekeiviai ne patys medžiojo jūrų žvėris, o vertė tai daryti vietinius aleutus. Sklindant žinioms apie kailių turtus Rusijos kompanijos ėmė vis labiau konkuruoti ir versti aleutus vergiškai dirbti joms. Carienė Jekaterina Didžioji, 1763 m. užėmusi sostą, paskelbė, kad jos pavaldiniai su aleutais turi elgtis sąžiningai. Kai kuriose salose ir Aliaskos pusiasalio dalyse prekeivių grupės sugebėjo taikiai sugyventi su vietiniais gyventojais. Tuo tarpu dalis prekeivių pradėjo išnaudoti aleutus. Buvo imami įkaitai, dalis vietinių buvo priversti palikti savo kaimus ir keltis kitur. Tarp kompanijų didėjo konkurencija, jos ėmė jungtis į didesnes, galingesnes kompanijas. Dažnai santykiai su vietiniais gyventojais virsdavo konfliktais.

Mažėjant žvėrių populiacijai aleutai, tapę priklausomi nuo susidariusios kailių mainų ekonomikos, buvo priversti ieškoti naujų medžioklės plotų Šiaurės Ramiajame vandenyne, kur veisėsi kalanai. Galinga Šelichovo ir Golikovo kompanija pamažu tapo monopolija, susidūrimai ir ginkluoti konfliktai ėmė darytis vis dažnesni. Aleutams sukilus rusai surengė baudžiamąjį žygį, kurio metu nemažai aleutų buvo nukauti, o jų valtys ir medžioklės įrankiai sunaikinti.

1741–1799 m., kol pasikeitė dvi gyventojų kartos, nuo europiečių atneštų ligų, kurioms vietiniai neturėjo imuniteto, išmirė 80% aleutų.

Kolonija niekada nebuvo labai pelninga dėl kailių pervežimo išlaidų. 1784 m. Grigorijus Šelichovas, vėliau įkūręs Rusijos Aliaskos kompaniją, dviem laivais („Trys šventintojai“ ir „Šv. Simonas“) atvyko į įlanką Kodiako saloje, kuri vėliau buvo pavadinta Trijų Šventintojų įlanka (angl. Three Saints Bay). Vietiniai gyventojai koniagai puldinėjo rusų ekspediciją, ir Šelichovo žmonės atsakė ginkluota jėga – nužudė šimtus vietinių gyventojų, paėmė įkaitus, kad likusius priversti paklusti. Po to Šelichovas Trijų Šventintojų įlankos pakrantėje Kodiako saloje įkūrė antrą nuolatinę rusų gyvenvietę Aliaskoje (pirmoji buvo Unalaška).

1790 m. G. Šelichovas, grįžęs į Rusiją, nusamdė Aleksandą Baranovą valdyti jo Aliaskos kailių verslą. Baranovas perkėlė koloniją į šiaurrytinį Kodiako salos krantą, kur pakako medienos. Šioje vietoje įkurta gyvenvietė vėliau tapo dabartiniu miestu. Kolonijoje apsigyvenę rusai vedė moteris koniages, jų palikuonys ir dabar turi rusiškas pavardes, pvz., Panamaroff, Petrikoff, Kvasnikoff. 1795 m. A. Baranovas, pamatęs europiečius ne iš Rusijos prekiaujančius pietryčių Aliaskoje, saloje, kuri dabar vadinama Baranovo sala, įkūrė Michailovską (10 km į šiaurę nuo dabartinės Sitkos). Tam jis iš tlinkitų nupirko žemės. 1802 m., kai A. Baranovas buvo išvykęs, tlinkitai iš gretimo kaimo užpuolė ir sunaikino Michailovską. A. Baranovas grįžo su Rusijos karo laivu ir užpuolikų tlinkitų kaimą nušlavė nuo žemės paviršiaus. Po to jis įkūrė Novoarchangelską. Ši gyvenvietė tapo Rusijos Amerikos sostine, o šiandien tai miestas Sitka, kuris apima ir buvusio Michailovsko teritoriją.

Kol A. Baranovas įtvirtino Rusijos valdžią Aliaskoje, Šelichovų giminė Rusijoje stengėsi, kad jai būtų suteikta monopolijos teisė prekiauti kailiais Aliaskoje. 1799 m. Šelichovo žentas Nikolajus Rezanovas iš Rusijos caro Pavelo I gavo monopolijos teisę prekybai kailiais Rusijos Amerikoje. Tada Rezanovas įkūrė (rus. Русско-американская компания). Caro vyriausybė tikėjosi, kad mainais už monopoliją kompanija kurs naujas gyvenvietes Amerikoje ir plėtos Amerikos kolonizaciją.

Nuorodos

. Suarchyvuotas originalas 2014-09-24. Nuoroda tikrinta 2005 m. rugsėjo 23 d..
Taylor, Alan (2001) American Colonies: The Settling of North America Penguin Books, New York;
The Aleut Corporation Aleut History 2007-11-02 iš Wayback Machine projekto.
. Suarchyvuotas originalas 2009-10-02. Nuoroda tikrinta 2005 m. rugpjūčio 31 d..

[1] . Suarchyvuotas originalas 2014-09-24. Nuoroda tikrinta 2005 m. rugsėjo 23 d..

[Colonies-2] Taylor, Alan (2001) American Colonies: The Settling of North America Penguin Books, New York;

[3] The Aleut Corporation Aleut History 2007-11-02 iš Wayback Machine projekto.

[4] . Suarchyvuotas originalas 2009-10-02. Nuoroda tikrinta 2005 m. rugpjūčio 31 d..